Spausdinti

A. MAURAGIS

     Žinoma, tokios teologijos nėra, bet turėtų būti. Kristus labai smarkiai pasmerkė turtuolius ir palaimino neturtą, bet teologai neišvystė tos idėjos iki galo. Šios minties plėtotę gal sutrukdė Senasis Testamentas, kur į turtą buvo žiūrima kaip į Dievo palaimą. Čia tarp žydų ir krikščionių buvo didelis skirtumas.

     Galima sakyti, kad visa Evangelija yra beturčių ir vargdienių palaiminimas. Daug kartų Kristus smerkė turtuolius, šykštuolius ir gobšus, nes jie kaip tik skriaudžia vargšus beturčius. Kristaus skelbiamoji mintis nėra ta, kad visi turi tapti vargšais beturčiais, bet kad turtuoliai neskriaustų beturčių. Vadinas, ne turtai yra kalti, bet tie, kurie juos valdo. Reikia kaltinti sistemą, moralę, papročius. Juos reikia keisti. Kristus ir atėjo pakeisti pasaulio ir žmogaus.

     Žmonija auga ir didėja skaičiumi, žiniomis, turtais, bet taip pat ir vargdieniais. Gal atrodo, kad tai natūralus pažangos procesas, bet jis ne visai krikščioniškas. Kristus atėjo išvaduoti vargdienių belaisvių iš civilizacijos vergijos, iš žmogaus paniekinimo, norėdamas sulyginti ir iškelti visus žmones, kaip vieno Dievo Tėvo vaikus.

     Nei darbo, nei turto Kristus nepasmerkė, nes tai tarnauja Dievo sukurto pasaulio tobulinimui, žmogaus gerovei ir paties Dievo garbei. Mums iškyla problema, kaip pasidalinti darbo ir turto vaisiais, kad nepaniekintume ir nenuskriaustume žmogaus, kad nepadarytume jo vergu. Ką gi sako mums Kristus? Jis davė mums nurodymų, kuriais pasinaudodami, galime siekti Dievo karalystės žemėje. Kristus įsako mylėti Dievą ir artimą, gyventi vienybėje ir taikoje su visais. Tai aiškiai nurodyta, kuriuo keliu turime eiti. Artimo meilė, arba žmonių meilė, vienybė ir taika galimos tik kolektyvinėje bendrijoje gyvenant. Tik kolektyvinėje bendrijoje tos žmogaus dorybės gali išaugti. Egocentrinės, individualistinės ir kitos tos rūšies doktrinos uždaro žmogų kiaute ir nustato visuotinius, socialinius žmonių ryšius, sistemas, gyvenimo būdą bei tikslus.

     Betgi mes matome, kad žmogus nėra ir negali būti pats sau visuma, jis priklauso nuo šeimos, bendruomenės, žmonijos, gamtos ir universo. Jokia civilizacija, jokia kultūra negalėtu būti kuriama be tos visumos ir visatos. Tik visumos ir visatos kontekste žmogus tampa žmogumi, žmogus yra funkcija visatoje su tam tikru uždaviniu ir tikslu. Taigi žmogus negali savęs įprasminti, jį įprasmina tas, kuris jį pašaukė tai funkcijai.

     Krikščionis turi būti kolektyvistas, nes kitaip jis negalėtų atlikti savo krikščioniškų pareigų. Jis turi dalintis su kitais savo talentu, savo kūryba, savo darbu ir savo turtu. Teigu jis rūpinasi tik savimi, o ne visa bendrija ir žmonija, jis nėra krikščionis. Pirmieji krikščionys gyveno bendrijoje, dalindamiesi darbu ir turtais, kol į jų tarpą neįsimaišė kažkoks antikristas ir neišardė krikščioniškojo gyvenimo būdo. Norint įgyvendinti krikščionybę, kad ji būtų gyva šio pasaulio širdis, turime gyventi tvirtose bendrijose, ugdyti save ir keisti pasaulį. Bet mums šiandien, pažįstantiems komunizmą, yra baisu ir pagalvoti apie tokias bendrijas ar komunas. Turbūt svarbiausia dėl to, kad ateistinis komunizmas neturi Dievo. Be Dievo nieko nepadės nė geriausios intencijos.

     Kai dirbame dėl visų gerovės, darbas ir turtas įgyja kitą prasmę: darbas tampa malda, o turtas — Dievo palaima. Krikščionis tampa ne sau žmogus, bet visam pasauliui. Jis keičia pasaulį. Tada ir gyvenimas tampa malda, nes atliekame funkciją, kuriai esame pašaukti.

     Ilgus amžius darbas buvo prakeikimas, vergų verslas, bet, pakeltas į maldos aukštį, gali tapti pasaulio išganymu ir garbe. Šiandien darbą turėti jau yra privilegija, o būti bedarbiu — pasmerkimas sunykti. Visi bijosi nedarbo, bet jo niekas nepajėgia sustabdyti, nes technika išstūmė žmogų iš darbo. Alkanųjų minios didėja, demoralizacija auga, nes žmogus paliktas be pagalbos. Visokiais kanalais turtai plaukia į turtuolių kišenes, be jokios galimybės sustabdyti. Kalta civilizacija, kurią sukūrė individualizmas, egocentrizmas, liberalizmas, hedonizmas ir daug kitų doktrinų, pastodamos kelią žmogui išsivaduoti iš ekonominės vergijos pančių. Gal ir krikščionija yra kalta, nutolusi nuo savo idealų, bet vis dėlto krikščionybė yra vienintelė, kuri galėtų, pavertusi darbą malda, o žmogų Dievo vaiku, lygiu tarp lygių, sočiu tarp sočių, garbingu tarp garbingų, išlyginti gyvenimą. Tada artimo meilė taptų socialinio gyvenimo stiliumi. Tai yra vienintelis kelias žmonijai pereiti į garbingą žmogaus gyvenimą. Nors žmonės nėra lygūs savo dvasine ir fizine jėga, bet Dievo ir artimo meilė juos sulygintų taip, kaip šeimoje skirtingus vaikus. Jie visi yra lygūs prie stalo ir prie darbo pagal savo pajėgumą. Krikščionybei yra skirta realizuoti artimo meilės įstatymą, ir niekas kitas to padaryti negali. Šiai sričiai kaip tik ir reikia naujos teologinės išminties ir nuoširdaus darbo.

 

■ 20 tarptautinio garso specialistų medikų, susirinkę Vatikane, pareiškė, kad eutanazija yra žmogžudystė.