Spausdinti

Lina Grigaitytė

     Daugumą žmonių galima suskirstyti į dvi grupes: vieni visuomet kalba ir, aišku, kalba per daug; kiti drovisi kalbėti net ir tada, kai yra reikalas ir pareiga ką nors pasakyti. Psichologai šias dvi grupes labai vaizdžiai apibūdina, duoda joms pavadinimus ir net pasako, kokių cheminių junginių perteklius ar nepriteklius yra šių psichologinių savybių priežastis.

     Rasti tokį idealų žmogų, kuris visuomet žinotų, kada reikia tylėti, kada kalbėti, nėra lengva. Labai mažai žmonių turi šį pajautimą, nes tai reikalauja psichinio balanso ir nepaprastai jautrios psichologinės nuovokos esamoje padėtyje. Taip pat tai reikalauja visiško nervinio susivaldymo.

     Bet pažiūrėkime, kuo mes, kasdieniniai žmonės, turėtume vadovautis, kai iškyla klausimas: kalbėti ar tylėti? Esu mačiusi daug žmonių, kurie, vos tik sutikę kitą žmogų, pradeda be sustojimo berti žodžius, nors ir kitas norėtų ką nors pasakyti. Bet pirmasis to niekad nesužinos, nes antrajam neleidžia nė išsižioti. Esant gudresniųjų tarpe, reikia leisti jiems kalbėti, klausyti, ką jie pasakys.

     Kitas atvejis, kada verta tylėti arba bent mažiau kalbėti, tai yra, kai stovi kaltas prieš teisėją arba esi pagautas policininko už per greitą važiavimą. Šiuo atveju, jeigu per daug kalbėsi, tikriausiai gausi didesnę bausmę, o tylėjimas ir nusižeminimas bausmę sumažins. Tad, kai esi kaltas, — tylėk.

     Patariama tylėti ir tada, kai neturi ko nors išmintingo pasakyti. Jei tokiais atvejais kalbėsi, tai tik parodysi savo kvailumą.

     Kur nors susitikus svetimą žmogų, pvz., lėktuve, autobuse ar paplūdimy, nėra patartina tuojau pradėti pasakoti apie save, apie savo darbą, nes nežinai, kas tas žmogus gali būti. Tai nereiškia, kad su svetimu neturėtum kalbėti, bet tik reikia atsargumo ir protingumo.

     O dabar pažiūrėkime, kokiais atvejais kalbėti reikia ar net būtina. Dažnai tokie žmonės, kurie drovisi kalbėti, tyli net ir tada, kai jie būna neteisingai apkaltinti. Jeigu kas nors tave neteisingai apkaltina, tai yra tavo pareiga save apginti. Lygiai taip pat yra svarbu, kad žmogus netylėtų, o pasakytų viską, ką žino, jeigu kitas žmogus yra neteisingai apkaltintas, ir tu tai gerai žinai.

     Kokiuose nors subuvimuose ar vaišėse būtų nemandagu kur nors kampe atsisėdus tylėti. Ir svečio, ir šeimininko pareiga yra su visais bendrauti, kalbėtis. Tačiau tai nereiškia, kad vienas žmogus turi užimti visą pokalbį ir neleisti kitiems išsižioti. Reikia visuomet žinoti, kada jau laikas sustoti kalbėjus ir leisti kitiems ką nors pasakyti. Jeigu kuris nors grupės narys pradeda per daug dominuoti pokalbyje, tai susipratusio žmogaus pareiga yra bandyti jį "pastatyti į vietą” ir atstatyti pokalbio balansą.

     Kai aplinkybės netyčia suveda su visai nepažįstamu asmeniu, kuris yra moteris, tai tavo, vyro, pareiga yra ją mandagiai užkalbinti, nebent ji aiškiai parodo nenorinti įsivelti į pokalbį. Tavo pareiga tą pokalbį tęsti, leidžiant ir jai įsiterpti.

     Taigi yra atvejų, kada tylėjimas yra auksas, bet taip pat yra ir tokių atvejų, kada kalbėjimas yra auksas. Pasirinkimas, kada kalbėti, kada tylėti, nėra jau toks lengvas ir paprastas, kaip iš meniu restorane pasirinkti keptą ar virtą bulvę. Teisingą pasirinkimą kalbėti ar nekalbėti nusprendžia kiekvieno išsiauklėjimas, subrendimas, nervinis susivaldymas bei psichologinė nuovoka esamoje padėtyje.