Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

PIKTA DARANTĮ SUDRAUSTI

     Įspėdami pikta darantį, mes kovojame su blogiu ir tuo būdu vykdome gailestingą sielai darbą, nes dorovinis blogis žlugdo artimo meilę ir krikščioniškąjį tikėjimą. Nedoro elgesio nekliudomi pavyzdžiai sukuria tokią dvasinę aplinką, kuri netvirtos dorovės ir netvirto tikėjimo asmenis demoralizuoja ir nukrikščionina.

     Kovoti su blogiu privalo visi pasisakantieji už Kristų. Jie negali likti abejingi ir neveiklūs, matydami blogį ar apie jį girdėdami. Jie privalo, atsiradę blogio akivaizdoje, vienu ar kitu būdu jam pasipriešinti. Šios kovos su blogiu pavyzdys yra mūsų Viešpats, kurs aštriais žodžiais puolė fariziejų veidmainiavimą, kurs iš Jeruzalės šventovės varė prekiaujančius. Krikščioniui, kurs blogio akivaizdoje jokio pasipriešinimo nerodytų, būtų galima pritaikyti skaudų Viešpaties papeikimą ir pasmerkimą: "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nekaupia, tas barsto” (Mt 12, 30)! O tokiam, kurs savo abejingumą ir pasyvumą blogio akivaizdoje bandytų teisinti Viešpaties žodžiais "nesipriešink piktam žmogui” (Mt 5,39), tegalima patarti įsiskaityti į visą tuos žodžius lydintį Evangelijos kontekstą (gretimus tekstus), tada jis pamatys, kad Viešpats čia draudžia į mums padarytą blogį atsakyti blogiu; blogį reikia nugalėti gėriu.

Labdarybės darbai sielai

     1. Nemokantį pamokyti.
     2. Abejojančiam patarti.
    
     3. Nuliūdusį paguosti.
     4. Pikta darantį sudrausti.
    
     5Įžeidimus atleisti.
     6. Nuoskaudas nukęsti.
     7. Melstis už gyvus ir mirusius.

Labdarybės darbai kūnui

     1. Išalkusį pavalgydinti.
     2. Ištroškusį pagirdyti.

     3. Vargšą aprengti,
     4
. Keleivį priglausti.
     5. Kalinį sušelpti.
     6. Ligonį lankyti.

     7. Mirusį palaidoti.

     Suprasdami savo krikščionišką pareigą su nedorumo pasireiškimais kovoti, pirmiausia turime save klausti, prieš kokį blogį ir kokiais atvejais turime kovoti.

     Pirmiausia reikia reaguoti prieš tą blogį, kurį matome ar girdime. Tai vieši nepadorūs elgesiai, ypač vaikų akivaizdoje. Į šios rūšies papiktinimus Viešpats labai griežtai reagavo. Pažvelkime į Mato 18,6, kur jis grasina mirties bausme tiems, kurie piktina vaikus. Besipriešinant netinkamoms kalboms ar nepadoriems elgesiams, gal būtų galima tokiais atvejais tyliai įspėti nusikalstančius: "Vaikai mato, vaikai girdi!”

     Kovojant su blogiu kituose, reikia kovoti ir su blogiu savyje. Jeigu mumyse bus daug blogio, tai mūsų kova su blogiu kituose nebus sėkminga. Mūsų įspėjamieji galės mums atsakyti tuo žinomu posakiu: "Gydytojau, pasigydyk save!” Kova su savimi nėra lengva, nes retai kas būna objektyvus savo atžvilgiu: kituose matome įvairių trūkumų, kurių nematome savyje. Čia verta prisiminti Th. Mertono ("No Man is an Island”) įspėjimą, kad mūsų draugai mus teisingiau įvertina, negu mes patys, todėl reikia juos vertinti. "Neegoistinė sąžiningai tiesos siekianti meilė nedarys neribotų nuolaidų mylimiems asmenims. Tegul mane Dievas saugoja nuo draugo, kuris niekada neišdrįs manęs perspėti”.

     Kovojant su religiniu netikėjimu ir neigiamais pasisakymais prieš religiją, reikia didelio atsargumo: atsargiai vertinti šiuo atžvilgiu žmones, lengva širdimi jų nerūšiuoti, nes vien išoriniu, matomu, kad ir nedoru darbu žmogaus padėtis dar neaiškėja, nes nežinome tos dirvos ir tų šaknų, iš kurių šis nedoras darbas kilo. Žmogus gali būti doresnis ar nedoresnis už savo darbą. Tos nedorumo dirvos ir šaknų pašalinis žmogus nepažįsta. Matome blogą darbą, bet nežinome, ar šį blogumą lydėjo bloga valia (atvirom akim siekiant blogio), ar paveldėtas liguistas silpnumas. Nežinome, kiek tam blogam darbui turėjo įtakos kiti. "Kodėl mūsų brolis nuo mūsų nusisuko? Todėl, kad jis nebuvo užtenkamai mūsų mylimas. Todėl, kad mes dėl jo pakankamai nebudėjome, jo nepamokėme, tikėjimo džiaugsmo neparodėme... Gal savo klaidomis jį piktinome” (Jean Guitton, "Dialog mit Paulus VI”, p. 75). Kiekvieną žmogų vienaip ar kitaip vertindami, daugiau ar mažiau klystame. Štai kodėl Viešpats be jokių aiškinimų paprastais žodžiais sako: "Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami” (Mt 7,1). Kiekvienas žmogus kitam žmogui yra paslaptis.

     Tad religijos nepraktikuojančio negalime vadinti "bedieviu”. Juk religijos praktikavimas ar nepraktikavimas dar jo tikėjimo ar netikėjimo Dievu visiškai neapsprendžia. Juk ar nėra tokių, kurie, ir mažai tikėdami ar net netikėdami, atlieka religinę praktiką iš papročio, tradicijos, norėdami kuriam nors šeimos nariui patikti ir t.t. Antra vertus, yra tokių, kurie liežuviu "laisvamaniauja”, bet yra gailestingi, turi krikščionišką širdį. Šiais paskutiniaisiais dažnai galima labiau pasitikėti, nes nuoširdžiai praktikuojama krikščioniška meilė, kaip rodo dažna patirtis, pamažu sukrikščionina visą jo dvasios pasaulį. Jei kas užsitarnautų bedievio vardą, tai gal labiausiai beširdis, negailestingas žmogus, kurs gali abejingai žiūrėti į verkiantį žmogų ir nė piršto nepajudinti jam padėti. Bet tuo vardu jį pavadinti nėra mūsų reikalas ir pareiga.

*

     Yra dar vienas blogio šaltinis, kuris daugelį žmonių atstumia nuo tikėjimo — tai kančia, kurios beveik niekas neišvengia. Kova su blogiu — tai kova su kentėjimu, nes žmonės, nepajėgdami kančios, ir ypač asmeniškos kančios, įprasminti, nusisuka nuo Dievo. Nors šventųjų gyvenime randame heroiškų kančios priėmimų ir pakentimų, tačiau tokiam heroizmui ir net kančios meilei reikia ypatingos Dievo malonės.

     Didelę žmonių daugumą kančia sužlugdo. Tad reikia su kančia kovoti — ją lengvinti, mažinti, padėti pakelti ir bandyti krikščioniškai įprasminti. Nors, Šv. Raštą skaitydami ir gyvenimą stebėdami, susipažįstame su ta tiesa, kad nuodėmės gyvenimą sunkina, kad Dievas kai kada siunčia kančią kaip bausmę už nuodėmes, tačiau kiekvienoje kančioje matyti Dievo bausmę už nuodėmes, visur matyti Dievą-Baudėją — ar tai nebūtų Dievo sąvokos teršimas?! Juk Dievas savo Apvaizda mums yra davęs gamtos įstatymus, protą, sąžinę (kurie mums parodo blogį) ir laisvą valią apsispręsti už gėrį ar blogį. Jeigu mes visa tuo nesivadovaujame, tai ar ne kankiname patys save ir vieni kitus?! Tad reikia kovoti su kančia. Reikia džiaugtis tais medicinos laimėjimais, kurie atrandami šioje kovoje. Tai yra, kad ir netiesioginiai, krikščioniškosios meilės pasireiškimai. Juk ir Viešpats su kančia kovojo, gydydamas ligonius, kurie į jį kreipėsi.

*

     Kovoti su blogiu reikia. Jei rūpinamės oro švarumu, maisto ir vandens sveikumu, tai reikia susirūpinti ir dvasine aplinka, nes, anot didžiojo šių laikų moralisto B. Haeringo, toksai rūpestis — tai "gyvosios Evangelijos aplinkos kūrimas”. Turėtume niekada nepamiršti, kad vieni kitiems darome įtaką ir kad toji įtaka turėtų būti sveika ir teigiama. Niekada nežinome ir negalime nujausti, kaip stipriai ir giliai gali įsmigti kuris nors mūsų smerktinas žodis ar elgesys į artimųjų širdis ir juos neigiamai paveikti.

     Reikia su blogiu kovoti, nes, nedorumui nesipriešindami, iš dalies jam pritariame, jį stipriname, drąsiname ir dauginame. Reikia kovoti, nes esame daugiau ar mažiau atsakingi už žmones, su kuriais susiduriame. Niekas neturi teisės blogiui nesipriešinti, Kaino, brolio žudiko, žodžiais remdamasis: ar aš esu brolio sargas?! Juk "krikščionis — tai žmogus, kuriam Jėzus Kristus patikėjo kitus žmones” (Lacordaire).

     Kovodami su blogiu, pasisakome už Dievą, nors ir nesąmoningai. Tai juto kilnusis indas nekrikščionis Gandhi, pasisakydamas: "Aš niekada nepažinčiau Dievo, jei atsisakyčiau kovoti su blogiu ir nebūčiau pasiryžęs toje kovoje paaukoti savo gyvybę” ("Tous les hommes sont frėres”, Collection Idėes, Gallimard, 1958).

*

     Kaip reikia su blogiu kovoti, kokiomis priemonėmis ir kokiais būdais toje kovoje naudotis? Juk niekas nenori būti įspėjamas, niekas nenori priimti pamokymų. Kovojant su blogiu, nėra lengva pikta darančio neužgauti ir tokiu būdu blogio nepadauginti! Reikia labai taktiško žmogaus, kuris, nekęsdamas blogio, bet su meile į pikta darantį artėdamas, jį iš blogio išlaisvintų. Čia įsidėmėtini šv. Augustino žodžiai: "Ne-įspėk artimo, kai jaudinies, kad jis nusikalto tau; iš savimylos įspėdamas, nieko nepasieksi; jeigu jį mylėdamas tai padarysi — gerai padarysi”, tad "mylėk ir galėsi padaryti, ką tik norėsi”, nes tavo įspėjamus žodžius jis priims.

     Kovodami su blogiu, turime kovoti su tikru blogiu, o ne vien su tuo, kas mums kitame nepatinka, nes tokia kova su žmogaus kitoniškumu padvelks priekabėmis ir liguista netolerancija, pamirštant, kad ir mumyse gali būti kitiems nepatinkamų pasireiškimų. Ne veltui Viešpats mums primena Dangaus Tėvą, kuris "leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5,45). Kovojant su blogiu, girdint ar matant aiškius nusikaltimus dorovei, kartais užtenka vien mūsų nutilimo ir surimtėjusio veido — tų tylių protesto ženklų, o kartais bandymo savo žodžiais pakreipti pokalbį kita tema.

     Kovos su blogiu taktiką skelbia Viešpats, reikalaudamas saugoti nusikaltusiojo vardą, pabarant jį prie keturių akių, o jei nepaklausytų — prie dviejų ar trijų liudininkų, ir tik tada, jei dar vis nepaklausytų, pranešti bendruomenei (Mt 18,15-17), nes, nustojęs gero vardo, jis lengviau galėtų virsti dažnesnių nusikaltėliu.

     Kovodami su blogiu, mes ugdome savyje meilę tiesai, nes, anot F. Sheen, "kas yra praradęs moralinio pasipiktinimo jėgą, kas yra praradęs pardavėjų ir pirkėjų varymo iš šventyklos potraukį, tas taip pat yra praradęs gyvą liepsnojančios tiesos meilę” ("Lift up your heart”).

     Kas į blogį nereaguoja, yra panašus į tą, kuris, pamatęs kylantį gaisrą, aplinkinių nealiarmuoja; jis panašus į tą, kuris, matydamas kitame sunkios ligos simptomus, savo "raminimais” leidžia ligai plisti; jis panašus į tą, kuris, matydamas gendantį vaisių sveikų vaisių pintinėje, sugedusio nepašalina.

     Baigiu šią "pikta darančio įspėjimo pareigą”, dar kartą primindamas prancūzų garsiojo pamokslininko Lacordaire įsidėmėtiną krikščionio aptarimą: "Krikščionis — tai žmogus, kuriam Jėzus Kristus patikėjo kitus žmones”.