LEONAS ZAREMBA, S.J.
Kai pirmą kartą išvydau Vilniaus katedrą, tuoj pat ją atpažinau. Ta pati, tiek kartų matyta paveikslėliuose, albumuose ir Vilniaus pase. Nors esu matęs daug pačių garsiausių pasaulio bažnyčių, Vilniaus katedra man darė didelį įspūdį. Atrodė didingai. Nesvarbu, kad buvo apraizgyta lentomis ir pastovais.
Vilniaus katedra atrodė nuskriausta. Garsiųjų fasadinių statulų nebeliko nė ženklo. Nebebuvo nė frontinio reljefo. Liūdniausia buvo viduje. Nebesimatė puošnių altorių, nei Kryžiaus kelio stočių. Tik paveikslų galerija. Paveikslai gražūs, meniškai sugrupuoti, bet kažkaip nesiderino, nes pastatas ne tam skirtas. Visur tvarka ir švara, nežiūrint vykdomo remonto darbų. Argi šitokio likimo turėjo susilaukti didingoji katedra? Juk tai pagrindinė ir seniausia Lietuvos šventovė. Ar asmenybės kulto laikotarpyje padarytoji neteisybė niekad nebus atitaisyta? Ar ne dabar būtų pats patogiausias metas atitaisyti klaidą?
Klausimai, kuriems negavau atsakymo. Su tais klausimais gyvenau ir tebegyvenu iki šiolei. Bet štai naujų minčių pateikė straipsnis, geriau, straipsnių serija, pasirodžiusi "Kultūros baruose”: "Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą”. Labai įdomūs. Manau, kad daug skaitytojų bus sužavėti straipsnių turiniu. Napoleonas Kitkauskas ir Albertas Lisanka aprašo visai neseniai atliktus archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedros požemiuose. Autoriai duoda taip pat ir kai kurias savo išvadas bei spėliojimus.
Neskaičiusiems šių straipsnių ir neturintiems progos jų perskaityti, žinotina, kad, atrodo, kasinėjimai buvo atlikti labai rūpestingai ir metodiškai. Pagarbos vertas darbas. Labiausiai mane sudomino radinių interpretacijos ir išvados.
Straipsnių autoriai įsitikinę, kad jau tryliktojo amžiaus viduryje toje pat vietoje, kur dabar stovi katedra, tikrai buvo bažnytinis, aiškiai krikščioniškas pastatas. Visi, nors ir labai smulkūs radiniai, atrodo, veda į tai, kad čia buvo karaliaus Mindaugo vai-nikavimuisi pastatyta katedra. Tai tikra naujiena Lietuvos istorijos ir specialistams, ir mėgėjams. Jei šios išvados pasitvirtins, tuomet sugrius ikišiolinės teorijos apie karaliaus Mindaugo sostinę Kernavėje, apie Gediminą, kaip Vilniaus miesto įkūrėją, su garsiuoju jo sapnu apie geležinį vilką. Ir Adomas Varnas po tokios žinios apie naujausius radinius visai kitaip būtų piešęs karaliaus Mindaugo karūnacijos ceremonijas.
Kitas irgi labai sensacingas radinys yra prie viduramžių katedros šiaurinės sienos rasti vidiniai laiptai. Autoriai daro išvadą, kad greičiausiai ši pirmoji Lietuvos katedra bus buvusi paversta, bent kurį laiką, pagoniška Perkūno šventykla. Sugestionuoja, kad greičiausiai tai bus įvykę po 1263 metų, kai karalius Mindaugas buvo nužudytas. Tai tikrai galimas dalykas, nes Treniota buvo aršus pagonis. Tik ir vėl kyla abejonių, nes Treniota Lietuvą tevaldė labai trumpai, gal tik kokius metus laiko. O po Treniotos Lietuvoje viešpatavo du krikščionys: Vaišvilkas (Vaišelga) ir Švarnas; abu labai aktyvūs ir labai energingi. Bet ir jų valdymas buvo labai trumpas. Jie visi buvo savųjų priešų nužudyti. Gal tada katedrą į pagonišką šventyklą pavertė Didysis kunigaikštis Traidenis?.. O gal Vytenis?.. O gal net pats Gediminas? Vis klaustukai.
Įdomios žinios ir apie rastus kapus Vilniaus katedros požemiuose. Yra naujos šviesos besidomintiems Vytauto Didžiojo kapu. Bet šios žinios neleidžia padaryti galutinių išvadų ir pozityviai nurodyti Vytauto kapo.
Autoriai netvirtina, kad pats karalius Mindaugas būtų pavertęs katedrą pagoniška šventykla, bet jie, visai neabejodami, sako, kad Mindaugas, apie aštuonerius metus išbuvęs krikščioniu, nuo krikščionybės atsimetė. Čia man prisiminė Antano Juškos disertacija daktaro laipsniui gauti Gregoria-numo universiteto istorijos fakultete. Naujasis doktorantas apgynė savo tezę prieš vokiečius profesorius, kad Mindaugo atsimetimas nuo kalavijuočių sąjungos tikrai neįrodo, jog karalius būtų ir krikščionybės atsisakęs. Šio dalyko ir naujausi archeologiniai radiniai neišsprendžia. Aplamai visiems yra žinoma, kad istorija negali vadovautis vien tik archeologija. Būtinas yra įvairių mokslo šakų bendradarbiavimas.
Užbaigdamas savo mintis, turiu pasakyti, kad šis rašinys nepretenduoja būti archeologų kritika ar istorikų recenzija. Nors man tai ir labai įdomu, tai ne mano sritys. N. Kitkauskas ir A. Lisanka parašė šiuos straipsnius ne vien tik specialistams. Straipsnių tikslas yra atkreipti skaitytojų dėmesį bei pažadinti skaitytojams minčių ir idėjų. Manau, kad niekam nenusikalstu, pasidalindamas savo mintimis spaudoje.
Labai laukiu naujųjų iškasenų studijos atskiro leidinio, kaip autoriai žada. Laukiu leidinio, papildyto naujomis žiniomis ir naujomis išvadomis. Dar labiau laukiu, kad Vilniaus katedra būtų sugrąžinta tikintiesiems.