HENRICH SUSO BRAUN, O.M.Cap.
Laime, laime — koks magiškas žodis tu esi! Nuo vaikystės dienų tu mane sėste apsėdai ir nebepaleidi, ir verste verti mane vis ieškot tavęs.
Tavo, Viešpatie, išminčiai įrodinėja, jog taip ir turį būti, kad aš negalįs atsispirti ir turįs laimės ieškoti. Jie sako, jog taip, kaip protas esąs padarytas ieškoti tiesos ir be jos negalįs nurimti, negalįs pakęsti melo ir nežinios, taip ir mano valia esanti padaryta ieškoti to, kas bent jai atrodo gera, kas jai daro gera. Juk ir mano akys padarytos šviesai, spalvoms ir formoms regėti. Ar noriu, ar nenoriu, kito nieko jos negali daryti. Jeigu mano valia neapsnūs, tai ji, nori ar nenori, turi siekti gėrio. Net ir nusidėdama ji nenusideda vien todėl, kad jai patiktų nusidėti, kad jai patiktų blogis. Valia nusideda tik todėl, kad blogis, nuodėmė ją suvilioja, prisidengdama gėrio ar kurios nors vertybės žaviu rūbeliu. Blogybė niekada nėra vertybė. Nė vienas žmogaus darbas nėra perdėm blogas ir nieko nevertas. Net ir blogiausiu atveju jis yra gėrio ir blogio mišinys. Valia regi visad tik to mišinio gerąjį krislelį ir to geidžia, to siekia. O kadangi mano valios gėrio troškimų plotai yra tiek pat platūs, kaip ir proto žinojimo sritis yra neribota, tai ir mano valios troškimams taip pat nėra galo, kaip ir pažinimams. Visuomet atsiranda iki šiol nežinomų ar nesuprantamų dalykų, prie kurių protas tuojau pat limpa. Lygiai taip atsiranda ir valiai visada naujų gėrybių-vertybių, kurių ji tučtuojau geidžia ir siekia. Valia niekad nepasitenkina gėrio, laimės trupinėliu. Ji nori viso gėrio, visos pilnos laimės. Tokia jau yra mano valios prigimtis, nors kartais ji laimės ieško ten, kur jos nėra ir negali būti.
Iš kur, Viešpatie, tas žmogaus proto ir valios nepasotinamas tiesos ir gėrio ilgesys, alkis, troškulys? Gal jis todėl toks beribis, kad Tu mus sutvėrei pagal savo paveikslą ir panašumą? Tu esi begalinis, nieku neapribotas, tai ir mano norai begaliniai, jie niekaip negali pasitenkinti ribotais niekučiais, blizgučiais.
Bet kas yra, Viešpatie, toji laimė, kurios kiekvienas žmogelis taip labai geidžia? Visi jos norime, bet kaip dažnai nesutariam, kas ji yra ir kame ją rasti! Paklausk berniuko ar mergaitės, kas yra jų laimė, gal atsakys — saldainis ar koks žaisliukas. Paaugliui gali būti cigaretė (net ir suaugusiam vyrui bei moteriai; jie neįsivaizduoja, kaip be jos galėtų gyventi!). Daugeliui laimė — tai pinigai, kitam — valdžia. Keisčiausią atsakymą išgirstum iš sergančio senuko ar senutės — grabas. Na, o jei tų pačių asmenų to paties klausimo paklaustum po 10 ar daugiau metų, ar jie rado savo svajojamą laimę, tai gal tik numotų ranka ir atsakytų: "Neišsimoka apie tai kalbėti”. Viešpatie, kokie mes kvaili vargšeliai!
Tai, ką mes laime vadinam, dažniausiai yra laimė tik tol, kol jos neturime. Ką jau turime, to nebelaikome laime! Mes visada vaikomės muilo burbulus, kurie spindi, žėri visokiomis spalvomis. Jiems atiduodame brangias savo valandas, visas savo jėgas, dažnai net šiltą savo širdies kraują, ir, rodos, jau tiek arti pasivijome, kad tik ištiesk ranką, ir ją turėsi. Bet vos tik paliečiu piršto galu, tas muilo burbulas sprogsta ir lieka tik mažas vandens lašelis delne, ir tas lašelis jau nebeatrodo laimė. Tada ir vėl dairomės kito muilo burbulo vaikytis. Kokie mes kvaili, Viešpatie!
O gal iš viso nėra to, ką laime vadiname? Gal tik nelabasis mus už nosies vedžioja apgaudinėdamas? Gal mes niekad ir nepasieksime laimės ieškojimo galo? Yra taip galvojančių. Ir jie pasineria begalinėje kartėlio ir melancholijos jūroje. Bet, Viešpatie, jei tai būtų tiesa, kad mūsų laimės troškimas visada būtų tik muilo burbulo apgaulė, tai aš pavydėčiau kiekvienam gyvulėliui ir vabalėliui jų likimo, nes aš būčiau, kaip žmogus, didžiausias vargšas. Gyvulėlis nieko nežino, nejunta laimės alkio, jeigu tokį ir turėtų, nes jis negali galvoti ir suprasti, ko jam taip labai trūksta. Jis tik maitinasi, šildosi saulutėje, patenkina savo instinktus, ir to jam gana. Jis neturi jokios nuovokos apie tą begalinį nusivylimą, nežino, kad jo laimės alkis nuo pat gimimo yra pasmerktas subankrutuoti ir beviltiškai nusiminti. Mažių mažiausiai jis nežino, koks vargšas sutvėrimas jis yra. Bet aš tai žinočiau. Jei jokios laimės nebūtų, aš tai žinočiau, Viešpatie!
Tačiau aš negaliu tikėti, kad gyvulio likimas būtų geresnis už mano likimą! Negaliu tikėti, kad Tu, Viešpatie, būtum sutvėręs mane tik apgaulei ir kančiai. Juk Tu nesi Dievas apgavikas! Nesi Dievas kankintojas, kurs būtų įdėjęs mano dvasion niekuomet nepasotinamą ilgesį kažko didingo, gražaus, paskutinio užtikrinto saugumo, laimės be galo. Nors mano galvelė ir kažkaip būtų apsivylus, bet mano širdis sako, kad turi būti ta laimė, kurios aš taip labai alkstu ir trokštu ir visomis jėgomis geidžiu. Gal ji yra ir ne čia, ne dabar, gal ta laimė ne iš šio pasaulio ir ne šiame pasaulyje pasiekiama, bet kame nors ji yra; tegu ir už šio pasaulio ribų — ji turi būti.
Va, ir atsidūriau pas Tave, Dieve! Kai tik mano dvasia pamato šio pasaulio apgaulingumą, taip ir atsiduriu Tavo glėbyje. Nusivildamas pasauliu, randu tikėjimą Tavimi, mano Dieve, Tavo be galo didele laime. Juk Tu esi laimingas pats savyje, nes esi gėris, meilė be ribų! Regėdamas, žinodamas, išgyvendamas savąjį gėrį ir meilę, Tu turi būti laimingas, nes Tau netrūksta jokio gėrio! Niekas negali sudrumsti tavo laimės! Ta savo laime tu daliniesi ir su savo Sūnum - Žodžiu, ir su Šventąja Dvasia. Tu nesi vienišas savo laimėje, nes vienišumas nebebūtų laimė. Tu esi laimingas savo Trejybėje. O mano laimės ilgesys argi netraukia manęs dalyvauti Tavo laimės begalybėje? Ar Tavo Sūnus mums nepasakė: "Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse. .. kad jie pasiektų tobulą vienybę... ir juos myli, kaip mane mylėjai” (Jn 17).
O, Viešpatie, tik Tu esi toks didis, kad mano siela tik Tavyje randa savo ramybės vietą, kai visa kita yra man per maža, per menka. Vien tik Tu esi begalinis, didesnis už mano begalinį laimės ilgesį ir tik Tu gali užpildyti tą spragą, kurios niekas kitas neužpildo. Tik Tu vienas, Viešpatie, esi tas Grožis, kurio niekad negalima atsižiūrėti ir atsigėrėti, nei jo gelmes išsemti. Tu vienas esi tas mane visada apžavįs, suviliojąs ir užburiąs. Grožis, laimė, amžinasis begalinis Dieve!
Vien tik Tu? O jeigu tik Tu, Viešpatie, esi vienintelė mano laimė, tai kas yra visi kiti daiktai, kurie man peršasi, kaip laimė? Ar aš turiu, maloniai šyptelėjęs, visiems jiems atsukti nugarą? Ką jie begalėtų man reikšti? Gal aš turiu visai nuo jų nusigręžti ir kaip koks trapistas, visko atsisakęs, pasislėpti? Ar man neleistina ieškoti žemiškos laimės ir džiaugsmo? Ar ne Tu pats sutvėrei ir tuos "muilo burbulėlius”? Ar man neleistina bandyt kurti rojų žemėje, nors žinau, kad jis būtų tik labai skurdus ir manęs visiškai nepatenkintų, tačiau jis būtų mano kūryba? Ar man reikia pasinerti kokios nors olos vienatvėje, kur manęs nebetrukdytų ir nebeviliotų žemiškų daiktų blizgesiai, nebenutrauktų mano pokalbių su Tavim, mano vienintele Laime?
Viešpatie, aš manau, kad to Tu tikrai nenori iš manęs. Juk Tu pats ir tuos muilo burbulus sutvėrei. Tu pats blizgini prieš mano akis ir tuos tikrosios laimės pakaitalus. Tu nori, kad aš jais pasigėrėčiau, nors šiek tiek ir apsiribodamas, bet pagal Tavo šventąją Valią. Man reikia ir jų siekti, ir jais naudotis, tik neturiu niekad pamiršti, jog jie yra tik laimės gabalėliai, jos pakaitalai. Juose turiu pastebėti Tavąjį žėrėjimą, atsiminti, jog laimę rasiu tik ten, kur Tu esi ir kame Tavo šventoji Valia. Šitaip tikint, neapgaus ir nenuvils manęs žvilgantys šilko ar aukso siūleliai, tos mirgančios iš Tavo apsiausto nukritusios žvaigždutės. Taip ieškant savo laimės, man irgi taip atsitiks, kaip tam Sauliui, kuris, asilės ieškodamas, rado karališką vainiką. Tu gi, Viešpatie, esi mano karalystė ir mano vainikas. Iš žemės dulkių, tegu jos būtų auksinės ar deimantinės, nesitikėsiu to, ko jos negali man duoti. Tik iš Tavęs lauksiu visko.
Kažkas pasakė, Viešpatie, jog "nelaimingas yra tik tas, kas prarado Dievą ir atsidūrė pragare”. Tai išvirkščioji pusė. Lengva pasakyti: "Dievas yra vienintelė laimė”, lengva, jei dar pridedame ir: džiaugiuos, kad šalia Dievo turiu dar kai ką kita. Bet, tuos žodžius pasakęs, tikrai nieko kito ir neturėjo šalia Tavęs. Jis buvo tikras Tavo Apvaizdos bastūnas, toks varguolis elgeta, kurs niekad nežinojo, ar ras pastogę pernakvoti, ar pasirodys kuriose nors duryse ranka su duonos riekute jo alkiui apmalšinti; jis buvo ligų, vargo ir skausmų kamuojamas, ir šalčiams, ir karščiams išmestas, ir jis vadinosi Benediktas Juozapas Labre, prancūzas. Ir kad jis tai sako (tik tas nelaimingas, kas prarado Dievą ir atsidūrė pragare), net ir tai ne taip jau svarbu. Visa tai dar nėra nelaimė. Yra tik viena tikra nelaimė — tai neturėti Dievo, ir yra tik vien tikra laimė — Dievą turėti. Viešpatie, tai šiurpu sukrečia. Taip sakyti nelengva. Bet ar neturi būti neapsakoma laimė turėti Tave, Viešpatie, kai tai taip gerai suprantama, kaip suprato Juozapas Labre, kai jis pamiršo ar net nepastebėjo esąs vargšas elgeta? Ir ar jis iš tikro buvo toks didelis vargšas? Kas Tave turi, Viešpatie, tas niekada nėra vargšas nuskurdėlis. O kas Tavęs neturi, tai niekad nėra turtingas, nors turėtų didžiausius lobius, būtų sveikas, kaip ąžuolas, ir voliotųsi smagumuose, kaip inkstas taukuose! Tas būtų tiktai, kaip anglai sako’ "a poor devil”. Tavo šventieji tai tikrai yra genialiausios galvos. Na, kad ir toks šv. Pranciškus Asižietis, kurs buvo Tave įsimylėjęs iki ausų ir vis galvojo ir kalbėjo: "Mano Dievas, ir mano viskas!” Arba ir ta šv. Teresė parašiusi: "Man gana vieno Dievo!”
Bet pagaliau, ar Tavo šventieji nėra patys didžiausi bei rafinuočiausi smaguriautojai? Juk tai žmonės, kurie visur randa laimę, kurie net ir kančią bei kryžių paverčia laimės įgyvendinimu ir, ašarose paskendę, jaučiasi labiausiai praturtinti ir tos kančios jie geidžia taip, kaip kiti malonumų. Mums, eiliniams žmogeliams, tokia kančios laimė nesuprantama. Bet ar tie drąsuoliai kančios perkeitėjai, kurie kryžiaus keliu eina, kaip triumfo keliu, ar jie nėra patys išmintingiausieji ir mūsų laimingiausieji? Savo laimę jie nešiojasi savo dvasios gelmėse, ir niekas negali jiems jos išplėšti. Mes laimės nerandame, nes jos neturime savyje!
Viešpatie, atverk man akis, parodyk, jog tik Tu vienas esi mano vienintelė tikroji laimė, kad visa kita yra tik apgaulė, nors ir kažkaip tai man patiktų, tik iliuzija, ar, geriausiu atveju, tik mažytis įmokėjimas-rankpinigiai Tavosios man skirtos laimės pilnybės. Padėk man iki kaulų smegenų persiimti tuo žinojimu, kad jis virstų tvirčiausiu mano įsitikinimu.
Nors ir sunku, bet aš prašau, nepašykštėk, netaupyk, nepagailėk man ir nuvylimų, jei aš išklysčiau iš Tavo pėdsakų, jei dėl žemiškosios laimės lašelio turėčiau pamiršti Tave. Žemiškoji laimė tesudūžta į šukes, jei aš užsimanyčiau svaigintis šio pasaulio kupina taure. Nepagailėk man to didžiojo nusivylimo visa tuo, kas yra šiame pasaulyje tik gabalėliai, nes tik taip aš tikriausiai pulsiu į Tavo glėbi, Tu, vienintele mano Laime!!!