VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
42. AVINĖLIS — ŽMONIŲ IR DIEVO SANTYKIŲ TRAGIKOS SIMBOLIS
"Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!”
Pavadinimas "Dievo Avinėlis”, kuriuo Jonas apibūdina Jėzų, mums yra pasidaręs per daug įprastas, kad galėtume pajusti, kokias gilias realybes jis išreiškia. Jis mums yra gyvas simbolis, bet simbolis kartais užima vietą tos realybės, kurią jis simbolizuoja ir ją pačią tam tikra prasme pridengia. Dievo Avinėlio simbolis buvo gerai žinomas žydams, bet jie buvo per daug su juo apsipratę, kad gilintųsi į tai, kas jame slepiasi. Jie į šį simbolį žiūrėjo tik kaip į gelbinčią Dievo veiklą, bet nekreipė dėmesio į tai, kad Avinėlio aukojimas reiškė ir baudžiančią Dievo veiklą.
Žydams Dievo Avinėlis reiškė ypatingą Dievo globą, jiems parodytą, išeinant iš Egipto nelaisvės. Jis reiškė jų pirmgimių išgelbėjimą nuo mirties, kai tuo tarpu egiptiečių pirmgimiai išmirė. Žydų valgomas avinėlis per šimtmečius turėjo įvairių šalutinių prasmių, siejančių jį su šventiškomis nuotaikomis.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Nėra aišku, ar žydai Velykų avinėlį jungė su laukiamuoju Mesiju. Šios sąvokos ne vienu atveju jiems buvo viena nuo kitos nutolusios. Jėzaus laikais Mesijas buvo laukiamas, kaip galingas karalius, o Velykų avinėlis buvo tik vienas iš praeities didelių Dievo malonių ženklų. Gal koks dvasingesnis žmogus šias sąvokas ir jungė, Dievo Avinėlyje įžvelgdamas busimojo Mesijo simbolį, tačiau nežinia, ar tokių buvo daug. Tikrai toks buvo Jonas Krikštytojas, Mesiją pristatydamas šiuo simboliu. Taip pat mes nežinome, kaip žmonės suprato šį Jono pristatytą Dievo Avinėlį. Tačiau Dievo Avinėlio sąvoka nėra vien šventiška žydų Velykų simbolika. Avinėlio aukojimas savyje slepia visą Dievo ir žmonių santykių dramą. Avinėlio aukojimas yra išraiška ar tam tikra simbolinė santrauka didelės dalies žmonijos religijų istorijos.
Jis jau žydų Velykose yra tik religinis simbolis tos realybės, kad nusikaltęs žmogus užsitraukė mirtį. Šią tiesą žmogus turėjo pasisavinti, kaip savo dalią, ir ją išpažinti, laisvai prisiimdamas mirtį. Tai jis ne kartą darė, nueidamas per toli, kai jis savo ar kito žmogaus gyvybę naikindavo Dievo garbei. Abraomo sūnaus Izaoko aukojimo atveju, Dievas perspėjo žmones, kad jis nenori žmogaus sunaikinimo ir kad jam pakanka dvasinės žmogaus išraiškos, būtent, kad žmogus suprastų, jog jis yra kaltas mirties. Tokiu keliu avinėlio simbolis atėjo į žydų kultūrą, kaip tiesos išraiška, kad žmogaus gyvybė priklauso nuo Dievo.
Taigi Dievo Avinėlio simbolis gaubia savyje tą žmonijos religijų istoriją, kuri reiškėsi kruvina auka. Jame yra išreikšta žmonijos tragedija, kad ji savo santykius su Dievu gali atstatyti tik pilnutiniu savo gyvybės pavedimu Dievui. Avinėlio klusnumas iki mirties yra Dievą tikinčio žmogaus išraiška. Dieviškojo lėmimo dėka tas pat Avinėlio simbolis pasidarė ir žmogaus iš mirties išgelbėjimo simboliu. Jau ir žmogaus pripažinimas Dievo valdžios savo gyvybei yra išganantis. Avinėlis iš mirties gelbstintį vaidmenį jau vaidino, žydams išeinant iš Egipto. Savo pilną prasmę jis įgijo Jėzuje Kristuje. Kristus, prisiimdamas žmogaus mirtį, paliudijo už mus visus, kad mes išpažįstame, jog mūsų gyvybė yra iš Dievo.
Tačiau šis Kristaus aukos realizmo pripažinimas net pirmiesiems krikščionims nebuvo lengvas dalykas. Kai laiško žydams autorius ėmėsi uždavinio išaiškinti, kokia prasme Kristus yra vyriausiasis prasidedančios krikščionijos kunigas, jis Kristaus kunigystės, atrodo, nedrįso aiškinti Dievo Avinėlio simboliu. Jis ją palygino su senovės kunigo Melchizedeko duonos ir vyno aukojimu. To jam pakako suvokti Kristaus kunigystę. Ir su S. Testamento kunigyste jis Kristaus kunigystę sujungė su tuo pasakymu, kad Kristus savo krauju, o ne gyvulių krauju nešinas užėjo šventykloje už uždangos, t.y. užžengė į dangų,
43. KRISTAUS LAIKYSENA NUODĖMĖS ATŽVILGIU
Nuodėmė žmogų lydi ir, kaip liga, prie jo kabinasi. Ji visus žmones lydėjo ir lydės. Dėl to mums yra brangus Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kokiu būdu vyksta tas nuodėmės naikinimas, nes žmogus visuomet tą nuodėmę jaučia ir savyje, ir kituose? Kai norime sužinoti, kokia prasme Kristus naikina pasaulio nuodėmę, tai gal bus gera atkreipti dėmesį į tai, kad Kristus visiškai nebijo nuodėmės. Jis drąsiai susitinka su nusidėjėliais, ar tai būtų vyrai, ar moterys: ar samarietė prie Abraomo šulinio, ar nusidėjėlė, plaunanti jo kojas, ar paralyžiuotas nusidėjėlis, kuriam nuodėmės atleidžiamos kartu su jo išgydymu. Tik tais atvejais Jėzus nėra toks galingas nuodėmės atžvilgiu, kai nusidėjėlis, būdamas išdidus, savo nuodėmių neprisipažįsta. Tada Jėzus jį bara ir jam priekaištauja, bet nėra aišku, ar jį iš nuodėmės išlaisvina. Bet tais atvejais, kai nusidėjėlis natūraliai artinasi prie Jėzaus, Jėzus jo nuodėmę atima. Jis net netyrinėja nuodėmės prigimties, bet tartum pats susitikimas su juo žmogų iš nuodėmės išlaisvina. Lengvumas, kuriuo Jėzus nugali nuodėmę, yra pamokantis. Dėl to ir į išpažinties praktiką, kuri taip visiškai netragiškai atleidžia mums nuodėmes, per daug nesigilindama į jų aplinkybes, turime žiūrėti, kaip į sekimą Kristaus praktikos nuodėmių atžvilgiu.
Žmonijos laikyseną nuodėmių atžvilgiu galima suskirstyti į keletą didelių grupių. Vienos grupės pavyzdžiu yra fariziejai, kurie didina nuodėmių naštas, didindami ir smulkindami dorinius reikalavimus. Kitos grupės pavyzdžiu gali būti mūsų ir visų laikų liberalai ir kai kurie psichologai, kurie mano, kad iš viso nėra tokio dalyko, kaip nuodėmė. Tokių galima sutikti ne tik tikinčiųjų tarpe. Gal daugiau jų yra tarp tų, kurie Dievo visai netiki arba nelabai tiki. Jie pradeda studijuoti nuodėmę ir pradeda joje įžvelgti tokią stiprybę ir tokią jėgą, kad praktiškai pradeda ją laikyti negalima. Tokie žmonės pasidaro liūdnais moralistais. Jie neturi priėjimo prie to nuodėmės požiūrio, kurį apie ją turėjo Kristus. Jie praktiškai netiki nuodėmės atleidimo galimybe. Be abejo, ir mes turime manyti, kad nuodėmė yra jėga, bet neturime visos savo galvosenos grįsti nuodėmės galingumu.
Taip pat yra plati pažiūra, kad nuodėmė nėra kokia didelė blogybė, ji yra tik psichologinių nusiteikimų ir išorinių aplinkybių padaras. Ir šioje pažiūroje yra nemaža tiesos. Vidinės ar išorinės aplinkybės paskatina nusikalsti. Ypač išorinių aplinkybių vaidmenį iškėlė marksizmas ir socializmas, sakydamas, kad žmogaus dorovė ir laimė priklauso nuo aplinkybių. Pakeitus aplinkybes, išnyksianti ir nuodėmė. Mes tas aplinkybes vadiname tradiciniu žodžiu — pagunda. Marksizmas davė jai tik realesnį ir naujesnį vardą. Tačiau negalima visos nuodėmės atsakomybės suversti pagundai. Už ją yra atsakingas ir pats žmogus.
Ir kai žmogus negali savo atsakomybės išvengti, suversdamas kaltę išorinėms ar vidinėms aplinkybėms, kai jis negali ar nenori pripažinti nuodėmingumo visagalybės žmonių gyvenime, tai Kristus ateina kaip vienintelis galimas gelbėtojas iš nuodėmės. Jis nepanaikina žmogaus atsakomybės, nes pripažįsta jo kaltę, bet jo ir nepasmerkia, palikdamas jį amžinoje nuodėmės tarnyboje. Jis žmogų išlaisvina iš nuodėmės tiek kartų, kiek tik į jį kreipiasi tuo reikalu.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
44. KAIP DIEVĄ PALIUDYTI KOMUNISTUI AR EGZISTENCIALISTUI
"Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane”.
Jonas ne tik skelbė Kristų, bet ir jį parodė. Liudijimo vaidmuo nėra baigtas, kol liudijamas dalykas nėra identifikuojamas. To iš liudininkų reikalauja ir Amerikos teismai. Liudininkai turi pasakyti ne tik tai, ką jie žino apie įvykį ar žmogų, bet turi parodyti (identifikuoti) daiktus ir asmenis.
Ar mūsų tikėjimo liudijimas užsibaigia Kristaus parodymu tiems, kuriems mes jį skelbiame? Tai yra labai svarbus apaštalinės metodikos klausimas. Mūsų religinis pamokymas turi padėti vienam ar kitam žmogui apsispręsti konkrečiuose jo gyvenimo reikaluose. Tai nereiškia, kad mes turėtume užsimesti jiems savo sprendimu, bet reiškia, kad konkrečiose gyvenimo aplinkybėse mes jiems nurodytume krikščionišką sprendimą. To reikalauja iš pamokslininko visi klausytojai. Norėdamas patenkinti šį reikalavimą, pamokslininkas griebiasi įvairių priemonių, dažniausiai pavyzdžių. Bet pavyzdžiai dažnai yra tik literatūrinės fikcijos. Jos paremia pamokslininko atstovaujamą idėją, tačiau vargu ar galima sakyti, kad jomis pamokslininkas parodo Kristų.
Mūsų laikais kaip tik reiškiasi praėjusio šimtmečio dvasios kryptis, dar nenugalėta, pagal kurią idėjinis žmogaus turinys turi atsitiktinį ryšį su konkrečiu žmonių gyvenimu. Dėl to yra susikūrę visokių nuo gyvenimo atitrūkusių teorijų, kurių skelbėjai neranda reikalo jas paliudyti gyvenime. Kalbant apie pavyzdžio reikšmę doriniame gyvenime, galima prisiminti Kantą, kuris neskyrė jokios reikšmės pavyzdžiui, ugdant dorinį gyvenimą. Jis sakė, kad žmonių gerumas priklauso tik nuo jų klusnumo įstatymui, o ne nuo pavyzdžio.
Prieš šį pertemptą dvasingumą šiandien išeina komunizmas ir egzistencialinė filosofija. Ir komunizmas, ir egzistencializmas nori tik realaus žmogaus gyvenimo ir tik jo vieno. Komunizmas nori žmogaus — medžiagos atšvaito. Egzistencializmas taip suvoktą žmogų priveda prie jo egzistencijos ribos ir ten jį palieka pasibaigimui.
Tiek komunistinė praktika, tiek egzistencialistinė filosofija iš mūsų reikalauja žmogaus išgelbėjimo liudijimo. Komunizmas reikalauja visiško įsijungimo į bendruomenės gyvenimą, atsisakant net savo individualios nenykstančios vertės. Egzistencializmas pataria dėl to nesijaudinti, nes žmogus daugiau nieko ir nėra kaip laikinė apraiška, o kai ši apraiška baigiasi, nėra ko klausinėti, kas su ja atsitiko.
Mes komunizmui turime paliudyti tokį žmogų, dėl kurio pats Dievas tapo žmogumi ir įsijungė į žmonijos istoriją. Egzistencialistui turime paliudyti, kad tas į žmoniją įsijungęs Dievas gyvena realiai mūsų tarpe.
Mūsų laikų žmogus išgyvena chronišką nesugebėjimą priimti tiesą, ateinančią žodžio forma. Ryškią išimtį šioje srityje sudaro O. Milašius. Jam žodžiu paskelbtas tikėjimas ir pasakytas perspėjimas tampa realybe, kuriančia jo gyvenimą, nepaisant įvairių įpročių ar nusiteikimų. Bet galbūt mes esame praradę sugebėjimą žodžiu išreikšti tiesą. Pasak prel. Krupavičiaus, kai kurių pamokslininkų žodis yra "neapgyventas žodis”. Ką tai reiškia? Tai yra toks žodis, kuriame nėra sąryšio tarp kalbančiojo gyvenimo ir jo skelbiamos tiesos.
Tad labai svarbu, kad mūsų žodis būtų "apgyventas” — kad žodis ir jį skelbiančio gyvenimas eitų kartu. Tik žodžio skambesio neužtenka. Galbūt daug prasmės yra Jono Krikštytojo pasakyme, kad jis skelbia ne teorinę tiesą, bet žmogų, nes jis sako: po manęs ateina žmogus.
■ JAV-se tikėjimas į Dievą, pasitikėjimas malda ir branginimas dvasinių vertybių laikosi tvirtai. Tokius duomenis parodė Gallupo organizacijos tyrimai.
■ Kardinolas Bernardin Kalėdų dieną šv. mišias aukojo, nuvykęs į kalėjimą, nešdamas religinę paguodą tiems nelaimingiesiems.