(II Vatikano susirinkimo vertinimas, praėjus 20 metų)
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
1985 metų pradžioje popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas būsimasis nepaprastas vyskupų sinodas- Romoje sukėlė didelį susidomėjimą katalikų ir nekatalikų tarpe. Jį paskelbdamas Šv. Tėvas norėjo, kad iš visų šalių sukviestieji vyskupai, praėjus 20 metų po Vatikano susirinkimo, drauge apžvelgtų jo iššauktus nusiteikimus bei reiškinius.
Vieni labai daug tikėjosi iš sinodo — manė, kad jis duosiąs atsakymus į iškilusius naujus, opius klausimus. Kiti manė, kad sinodas galbūt pasmerks iš Susirinkimo kilusias neaiškias kryptis, nusiteikimus, sąjūdžius, neortodoksinį mokymą ir t.t.
Prie šių konservatyvių katalikų nuomonių pasklidimo daug prisidėjo kardinolo Juozapo Ratzingerio, Tikėjimo kongregacijos prefekto, duotas pasikalbėjimas vienam Italijos žurnalistui ir kiek vėliau, 1985 m. gegužės 5 d., išspausdinta atskira knyga "The Ratzinger’s Report”. Čia jis labai kritiškai ir pesimistiškai kalbėjo apie II Vatikano susirinkimą ir kvietė į priešsusirinkiminių vertybių atgaivinimą. Daug kas manė, kad ir popiežius panašiai galvoja.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
ŠIS TAS IŠ SINODO EIGOS
Nedaug buvo laiko pasiruošti sinodui, o ir sinodas buvo trumpas: nuo lapkričio 24 iki gruodžio 8 dienos. Taigi vos pora savaičių. Vis dėlto sinodo dalyviams padėjo greitai susiorientuoti puikiai paruošta visų kraštų vyskupų konferencijų atsiųstų pranešimų santrauka. Ją paruošė Belgijos kardinolas Gotfriedas Danneels ir sinodo paruošimo komisijos teologas Walter Kasper (Tuebingen).
Sinodo metu vyskupai galėjo laisvai pasisakyti įvairiais klausimais. Tų pasisakymų buvo apie pusantro šimto. Kai kurie vyskupai savo nuomones stengėsi išreikšti teologiniais terminais, pvz.: yra būtinas kolegiškumas (Kristaus pasirinktieji apaštalai su Petru sudarė apaštalų kolegiją ir sutartinai veikė); reikalingas subsidiariškumas (ką gali atlikti žemesniosios institucijos, pvz., vyskupų konferencijos, tuo teneužsiima aukštesniosios, pvz., įvairios Vatikano kongregacijos). Taip pat buvo iškelta vyskupų ir įvairių kraštų vyskupų konferencijų klusnumo problema popiežiui ir Vatikano kongregacijoms. Buvo net keliamos abejonės dėl vyskupų konferencijų teisėtumo. Buvo atvirų, drąsių pasisakymų kai kuriais klausimais, pvz., tas pats kard. Godfriedas Danneels sinodo atidarymo dieną kalbėjo: "Vaistai povatikaninėms negalioms gydyti negali būti suvesti į disciplinarines, administracines priemones. Pokoncilinės silpnybės negali būti pataisytos prieškonciliniais metodais”.
Be bendrųjų sesijų, vyskupai dar turėdavo pokalbius grupėse, į kurias buvo pasiskirstę pagal kalbas. Buvo penkios tokios grupės. Jose vyskupai dar atviriau kalbėdavo. Šios grupės taip pat paruošė savo pranešimus.
Baigdamas savo sesijas, sinodas pirmą kartą tokių sinodų istorijoje išleido viešą dokumentą, gana išsamiai apimantį jame iškeltus klausimus ir aptartus atsakymus. Šis dokumentas parašytas lotynų kalba, paruoštas drauge su kitais nariais kardinolo Gotfriedo Danneels ir priimtas sinodo dalyvių. Jis yra pavadintas pagal pirmuosius sinodo atidaromosios prakalbos žodžius: "Bažnyčia Dievo Žodyje švenčia Kristaus paslaptis pasaulio išganymui”.
SINODAS IŠKELIA DIDELĘ II VATIKANO SUSIRINKIMO REIKŠMĘ
I dokumento skyriuje kalbama apie pagrindinę sinodo temą — II Vatikano susirinkimą įvertinanti apžvalga, jo dvasios bei gilesnio jo mokymo pažinimo skatinimas ir 20 metų sukakties atšventimas.
II skyriuje nagrinėjamos šalutinės ir ypatingosios sinodo temos: sekuliarizacija, Bažnyčios paslaptis, Bažnyčia — bendruomenė, kolegiškumas, vyskupų konferencijos ir kt.
Šis dokumentas yra doktrinalinio pobūdžio, į klausimus žiūrintis tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pusės, duodąs taip pat pastoralinių bei praktiškų nurodymų.
Paruoštas ir kitas raštas. Jį paruošė vyskupų grupė, vartojusi lotynų kalbą savo posėdžiuose. Jis yra tik tos grupės vyskupų ir priimtas, bet puikiai kalbąs dvasiai ir širdžiai. Tas pastoracinis dokumentas pavadintas "Mūsų žodis Dievo tautai”. Duodami ištraukas, beveik pažodžiui ir naudosimės šiuo dokumentu.
"Mes visi, Rytų ir Lotynų apeigų vyskupai, su dėkingumu dvasioje dalijomės tuo pačiu įsitikinimu: II Vatikano susirinkimas buvo Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Visiškai jam pritardami, laikome jį Šv. Dvasios šaltiniu, atvertu mūsų ir būsimų laikų Bažnyčiai. Mes ne tiek žiūrėjome klaidų, trūkumų, vienašališkumų, kilusių iš nuodėmių ir žmogiškų silpnybių, kurie kartais pasidaro proga Dievo tautos kentėjimams, kiek pamatėme (tuo tikime ir tai tvirtiname) kad Bažnyčia šiandien randa Susirinkime stiprybę ir šviesą, kurią Kristus pažadėjo duoti savo sekėjams kiekvienu istorijos laikotarpiu”.
Panašiai kalbama apie didelę Susirinkimo reikšmę ir tame visų sinodo vyskupų priimtame dokumente. Remdamasis įvairių kraštų vyskupų konferencijų pranešimais, ją išsakė kard. G. Danneels savo kalboje, atidarydamas sinodą:
"Aplamai, liturginis atsinaujinimas priimtas. Daug aktyvesnis tikinčiųjų dalyvavimas. Dvasiniai Dievo žodžio turtai labiau įėjo į jų sąmonę. Vyksta daugelio grupių dvasinis atsinaujinimas evangelizacijos, katekizacijos ir pamokslų dėka. Pastebimas didesnis Bažnyčios supratimas ir veiklesnis atsakingumas. Pagrindinės bendruomenės teikia didelę viltį Bažnyčiai, jeigu jos tikrai yra bažnytinės bendruomenės.
Bažnyčia moderniame pasaulyje. Daug radikalesnis žmogaus teisių liudijimas, stojimas už teisingumą, taiką ir laisvę. Pirmenybės, teikiamos neturtingiesiems, prispaustiesiems ir atmestiesiems, įėjo į bažnyčių (bendruomenių) gyvenimą ir praktiką. Geresni santykiai tarp vyskupų ir kunigų; stiprėjantis broliškumas ir draugystė. Didesnis, pozityvus kolegiškumo vertinimas visuose bažnytinio gyvenimo ir bendravimo lygiuose. Religinės kongregacijos ir vienuolijos parodė daug pastangų vėl atidengti savo steigėjų charizmą, pritaikant savo konstitucijų bei regulų atnaujinimui”.
SINODAS PASISAKO ĮVAIRIAIS KLAUSIMAIS
Visų vyskupų priimto dokumento II skyriuje trumpai, bet aiškiai sinodas pasisako įvairiais specifiniais klausimais. Čia cituosime lotynų grupės vyskupų dokumentą, nes jame tie patys dalykai yra trumpiau išreikšti.
"II Vatikano susirinkimas laikė savo misija pateikti mūsų laikams neišpasakytus Kristaus paslapties turtus. Kristus per Bažnyčią, kuri yra mistinis jo kūnas, yra visada artimai esantis žmonijos tarpe. Tikėjimu ir sakramentais mes esame pašaukti gyventi artimoje bendrystėje su Dievu. Susirinkimas aiškiai priminė, kaip mes turime gyventi bendrystėje su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šv. Dvasia Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje. Mes visi esame mistinio Kristaus kūno nariai. Šiame Kristaus kūne gyvena Šv. Dvasia. Tai yra Bažnyčia. Užtat bažnytinės struktūros ir santykiai turi išreikšti šią paslaptingą bendrystę.
Mums yra aišku, kad Bažnyčia negali pati atsinaujinti be šios dvasinio pobūdžio paslapties gilesnio įsišaknijimo krikščionių širdyse. Pirmiausia tai reikalauja, kad kiekvienas jaustųsi pašauktas į šventumą. Per Kristaus Bažnyčią Dievas šį nuostabų bendravimą leidžia pajusti jau šiame pasaulyje, šaukdamas visą žmoniją į pilnutinį pažadėtąjį bendravimą. Būtina suprasti tą nuostabiai paslaptingą Bažnyčios tikrovę ir tokiu būdu išvengti klaidingų sociologinių ar politinių Bažnyčios prigimties interpretacijų”.
Pirmajame visų sinodų vyskupų priimtame dokumente toliau rašoma apie Bažnyčios gyvenimo šaltinius: Dievo žodį, Šv. Rašto skaitymą gyvosios tradicijos, t.y. Bažnyčios mokymo, o ne vien egzegezės mokslo šviesoje; apie vyskupų mokymo ir teologų mokslo derinimą nuoširdžiuose pokalbiuose, apie vidujinio atsinaujinimo liturgijoje reikalą, apie visuotinę evangelizacijos pareigą ir t.t.
Toliau sinodas kalba apie Bažnyčią, kaip bendruomenę (koinonia). Šis daugiareikšmis graikų kalbos žodis (lot. communio) turi šią pagrindinę prasmę — bendravimas su Dievu per Jėzų Kristų tikėjimo ir sakramentų dėka. Krikšto ir Eucharistijos sakramentais sueiname į artimą bendravimą su Dievu, o Eucharistinio Kristaus Kūno priėmimu (Komunija) — su visais tikinčiaisiais, su visais mistinio Kristaus Kūno nariais, kurie yra Bažnyčia. Jungimasis su Eucharistiniu Kristaus Kūnu sudaro, vykdo ir išreiškia visų tikinčiųjų artimą bendravimą su Kristumi ir Bažnyčia (plg. I Kor 10,16; Jn 15,3). Tad Bažnyčia nėra tik kokia institucija ar organizacija, bet pirmiausia dvasinė bendruomenė.
Užtat Bažnyčioje gerai derinasi įvairių formų daugumas (pluriformitas) su dvasine jos vienybe ir net teisingai suprastas pluralizmas, iškeliąs kitus tiesos ir gėrio požvilgius. Derinasi ir popiežiaus primatas su vyskupų kolegija. Juk kaip apaštalų kolegiją reikia suprasti tik drauge su jai pirmininkaujančiu Petru, taip ir vyskupų kolegiją reikia suprasti tik su jai vadovaujančiu Romos vyskupu, popiežiumi, "jos galva, ir niekada be jo, kuris turi aukščiausią ir pilną galią visoje Bažnyčioje” (plg. “Lumen Gentium”, 22 nr.).
Viena konkreti kolegiškos dvasios apraiška yra ir įvairių kraštų vyskupų konferencijos. Nėra abejonės apie jų pastoralinį naudingumą, o dabartinėse sąlygose net būtinumą. Bet jos turi atsižvelgti į visuotinės Bažnyčios vienybę ir gerovę bei neatšaukiamas paskiro vyskupo teises.
Kadangi Bažnyčia yra bendruomenė, tai joje turi atsakomybės ir dalyvavimo teisę taip pat kunigai, vienuoliai, pasauliečiai vyrai ir moterys.
Paskutiniame poskyryje kalbama apie Bažnyčios misiją moderniame pasaulyje pagal II Vatikano susirinkimo "Gaudium et Spes” konstituciją. Ten iškeliami tokie svarbūs reikalai, kaip inkultūracija, pokalbiai su nekrikščionimis ir netikinčiaisiais, pirmenybės teikimas neturtingiesiems, Bažnyčios socialinis mokslas, pritaikytinas vis naujoms sąlygoms, siekiant gyvenimo pagerinimo visiems žmonėms. Sinodas visus prie to ragina.
ATSIŠAUKIMAS
Į visus sinode iškeltus klausimus bei darbus stipriai skatina tas trumpasis pastoracinis dokumentas:
"Pasauliui ir Bažnyčiai džiugios vilties skatinami, kviečiame jus geriau suprasti II Vatikano susirinkimo dvasią, studijuojant ir stengiantis geriau pažinti visas jo konstitucijas, dekretus, deklaracijas, ir ryžtingai stoti už jų įvykdymą. Juk kiekvienas Bažnyčios narys turi pareigą skelbti Gerąją išganymo naujieną. Šiai misijai visi iš II Vatikano susirinkimo gali pasisemti daug šviesos ir dinamizmo.
Juk iš tikrųjų Susirinkimas buvo sušauktas paskatinti Bažnyčios atsinaujinimą, kad ji galėtų evangelizuoti radikaliai pasikeitusį pasaulį. Dabar mes esame tiesiog stumiami į gilesnį tikrosios Susirinkimo dvasios ir mokymo supratimą, kad galėtume atsakyti į naujus pasaulio iššūkius ir į tuos, kuriuos Kristus duoda pasauliui ir mums... Ir tai vis tiek, ar tai būtų iššūkis siekti geresnio socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo santvarkos, ar dėl trūkumo pagarbos žmogaus gyvybei, civilinių bei religinių laisvių panaikinimo, šeimos teisių paniekinimo, vis galingesnių ir baisesnių ginklų gaminimo lenktynių...
Šiomis susitikimo ir pokalbių dienomis mes, vyskupai, dar stipriau pajutome žmogaus kančių naštos svorį ir solidarumą su kiekvienu žmogumi. Todėl, turėdami savo širdyse gyvenusio, mirusio ir prisikėlusio Kristaus meilę, su nauja energija skelbiame jums, o per jus ir visiems šių dienų vyrams bei moterims, II Vatikano susirinkimo taip įspūdingai paskelbtą žodį apie Kristaus Evangelijos teikiamą viltį mūsų laikams:
Mes esame sutverti ne mirčiai, bet gyvenimui. Nesame pasmergti nesutikimams ir karams, bet sukurti Dievo ir žmogaus meilei. Žmogus yra sutvertas pačiam Dievui, t.y. gyventi su juo artimoje bendrystėje’. Žmogus atsiliepia į šį savo pašaukimą, atnaujindamas savo širdį meilei. Yra žmonijai kelias — ir mes jau matome jo ženklus — kuris veda ją į solidarumo, dalinimosi ir meilės civilizaciją, vienintelę vertą žmogaus. Tai yra Dievo planas žmonijai, kol ji laukia Viešpaties ateinant”.
Baigiant šią apžvalgą, manau, būtų galima pasakyti, kad šis ypatingasis vyskupų sinodas Romoje atsakė į jį sudėtus lūkesčius, nors gal ir ne visiškai. Jis nenustatė teisinio santykio tarp popiežiaus ir sinodo: ar sinodas turi tik patariamąjį balsą, ar sprendžiamąjį? Sinodas nenustatė aiškesnių bendravimo taisyklių tarp vyskupų konferencijų ir Vatikano kongregacijų, tarp vyskupų mokymo ir teologų doktrinos.
Bet juk ne tam sinodas ir buvo sušauktas. Jis ir negalėjo tų minėtų teisinių dalykų nuspręsti, nes jame dalyvavo popiežiaus pakviestieji, o ne pačių vyskupų išrinktieji atstovai, išskyrus kraštų vyskupų konferencijų pirmininkus.
Taip pat sinodas nesukėlė didesnio entuziazmo vykdyti II Vatikano Susirinkimo iššauktą atsinaujinimo dvasią. Tačiau to beveik ir nebuvo galima laukti iš tokio trumpo vyskupų subuvimo. Tą entuziazmą sukelti žmonių širdyse, padėti žmonėms geriau pajusti Susirinkimo dvasią ir jo mokymą yra didelė dvasininkų, vienuolių ir vadovaujančių pasauliečių vyrų ir moterų pareiga, o taip pat ir kiekvieno tikinčiojo.
■ Vatikanas 1985 m. turėjęs 50 mil. dolerių daugiau išlaidų negu pajamų.
■ Maskvoje veikia Šv. Liudviko bažnyčia, kurią, kaip skelbia “Catholic Standard”, aptarnauja lietuvis kunigas ir latvis diakonas. Parapiečiai daugiausia prancūzų ir lenkų kilmės. Diplomatinį korpusą Maskvoje aptarnauja amerikietis kunigas, kuris aukoja mišias angliškai ir prancūziškai ambasados rūmuose. Čia tegali lankytis diplomatinio korpuso nariai, Maskvos gyventojams neleidžiama.