Spausdinti

S. SUŽIEDĖLIS

     Ruošiantis švęsti 600 metų sukaktį nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje, buvo prašytas prof. Simas Sužiedėlis ką nors parašyti šiuo klausimu "Laiškams lietuviams”. Jo sveikata jau buvo per silpna ką nors naujo parašyti, bet prieš mirtį jis dar spėjo atsiųsti nuorašą savo straipsnio, rašyto prieš 50 metų "Židinyje”, švenčiant 550 metų sukaktį nuo Lietuvos krikšto. Šį jo rašinį spausdinsime dalimis per tris numerius.

R e d a k c i j a

1. LIETUVOS KRIKŠTAS KAIP POLITINĖ PROBLEMA

     Lietuvių giminės pasirodė viešumoje kaip tik tuo metu, kai Kristaus mokslo skleidimas tarp nekrikščionių tautų buvo įgavęs politinį atspalvį. Ramios religinės tautų krikščioninimo priemonės, kuriomis viduramžių pradžioje garbingai naudojosi airių ir anglosaksų misionieriai, viduramžiams įpusėjus, buvo pakeistos daugiau priverstinio krikštijimo metodais. Jie rėmėsi ne tiek kryžiumi, kaip dvasiniu apaštalavimo ramsčiu, kiek kalaviju, kaip materialine pasaulinės valdžios atspara. Šito prievartos apaštalavimo pirmas buvo nusigriebęs Karolis Didysis, žiauriai ir neatlaidžiai privertęs apsikrikštyti saksus, paskui Otonas Didysis ir jo įpėdiniai, tikėjimo vardu išžudę Paoderio ir Pavyslio slavus. Tačiau kardo pirmenybė prieš kryžių ryškiausiai iškilo ekspediciniuose kryžiaus žygiuose, kai dvasinės ir pasaulinės valdžios bendradarbiavimas pasireikšdavo fizine jėga, nukreipta prieš pagonis ir eretikus. Jei šiuo atveju Bažnyčiai vis dėlto labiau rūpėjo tikėjimo dalykai, tai imperija tetroško užvaldyti netikinčiųjų žemę. Germanų imperatoriams, svajojusiems restauruoti Romos imperiją, krikštas dažnai buvo tiktai patogi priedanga įgyti naujų feodų. Tokiu būdu iš esmės sakralinis aktas būdavo paverčiamas grynu politiniu įrankiu.

     Šis politinis krikšto aspektas ryškiai nudažo ir Vakarų Europos pastangas įjungti Lietuvą į katalikišką pasaulį. Pradžioje aisčiai dar buvo sulaukę šventų ir nuoširdžių apaštalų, kaip šv. Adalberto, šv. Brunono, vysk. Meinhardo, vysk. Kristijono. Bet tai buvo pirmieji ir paskutiniai taikingi Aistuvos misionieriai, kuriems teko veikti dar neorganizuotoje ir globos neteikiančioje mūsų sentėvių žemėje. Sparčiai auganti Lietuvos valstybė susidūrė jau su kariniais vienuolių ordinais, kurie į Pabaltijo šalį nešė kaip kryžių (ordo cruciferorum), taip lygiai ir kardą (ordo gladiferorum). Didžiai reikšminga yra tai, kad abiejų ordinų branduolį sudarė ne kas kitas, kaip saksai, kurių sentėviai pirmieji iškentė kalavijo apaštalavimą. Rūstūs krikščioninimo metodai (lacrimabilis apostolatus) negalėjo išdilti iš jų palikuonių pasąmonio, kuriame dar blykčiojo ne visai prigesęs germanų nuožmumas. Tai jau iš anksto apsprendė agresyvų abiejų ordinų nusistatymą nekatalikų atžvilgiu. Kas buvo taikoma jų tėvams, kuo buvo plakami saracėnai ir eretikai, tai negalėjo praeiti ir pro "gaurais apkerpėjusius pagonis” — lietuvių gimines. Krikščionių riterių sąmonėje, kovų su pagonimis įaudrintoje, jie buvo identifikuojami su velnio vaikais (Dusburgo "filii diaboli”), kuriems nesikrikštijantiems negalėjo būti jokio pasigailėjimo. Gyvi ar mirę jie privalėjo nusilenkti kryžiui ir kardui, o jų žemė turėjo būti pajungta Bažnyčios ar imperijos klusnumui. Tiek vienu, tiek antru atveju — kaip latvių ir prūsų likimas rodo — krikštas reiškė ne ką kita, kaip neofitų komendacijos aktą. Jis buvo apmokamas įgimta suverenumo laisve ir nuosava tėvų žeme.

     Gaivalingai kurdami ir stiprindami savo valstybę, lietuviai negalėjo tokios didžios kainos už krikštą mokėti. Bet jie taip pat negalėjo ir nesiskaityti su kryžiuočių ir kalavijuočių jėga, krikščioniškos Europos paremiama. Vieninga Lietuvos valstybė jai rodėsi tiek pat krikščionybei pavojinga, kaip ir turkų ar totorių galybė. Užtat Vakarų Europos riteriai, pralaimėję kryžiaus karus Palestinoje, popiežių bulėmis ir imperatorių ediktais buvo kreipiami į Rytų Europą prieš "netikėlius” (infideles) lietuvius. Kryžiaus karai vis dažniau ir intensyviau ėmė plakti vos beatsistojusią ant kojų Lietuvą. Krikštas jai pasidarė taikos su Europa conditio sine qua non. Lietuvos valdovai tegalėjo tada rinktis vieną iš dviejų: arba gintis iki paskutiniųjų, arba sutikti su šia taikos sąlyga. Vienos arba kitos galimybės pasirinkimas priklausydavo nuo išvidinio Lietuvos atsparumo. Kai Lietuvos jėgų įtampa atsileisdavo, buvo ieškoma taikos su krikščionimis ir siūlomos už krikštą kompensacijos, o kai valstybės pajėgumas pašokdavo, vėl buvo grįžtama prie tradicinio antagonizmo ir atsiimami pažadai. Tai mums vaizdžiai rodo Mindaugo konversija, Vytenio santykiai su Rygos arkivyskupu, Gedimino laiškai popiežiui, Kęstučio ir Algirdo pareiškimas imperatoriui Karoliui, Kęstučio pasižadėjimas Vengrijos karaliui Liudvikui, Jogailos sutartys su kryžiuočiais ir lenkais. Per visą tą pusantro šimto metų Lietuvos krikštas pasidaro politinių sutarčių ir derybų objektas.

     Šitą siūbavimą pradeda gana nuoširdi Mindaugo konversija. Nors jis ir buvo priverstas apsikrikštyti dėl Livonijos ir Volumes prieš jį nukreiptos koalicijos, tačiau iš krikšto jis nepadarė tiktai politinio akto. Pakreipdamas Lietuvą į Katalikų Bažnyčią, jis sugebėjo apginti nuo kalavijuočių tiek politinį, tiek ir bažnytinį Lietuvos suverenumą. Tai jis lengviau galėjo padaryti dėl to, kad vokiečių ordinas dar nebuvo sugromulojęs prūsų bei latvių ir nepajėgė intensyviau lietuvių puldinėti. Tokiu metu lietuvių tautos kristianizacija buvo labai tinkama. Tačiau už ją Mindaugas vis dėlto buvo sumokėjęs Žemaičių žemėmis, kas siundė lietuvių neapykantą krikščionims ir sukurstė dar neapvaldytas seperacines lietuvių jėgas, kurios ne tiktai sunaikino pirmąjį Lietuvos karalių, bet nutrynė nuo Lietuvos veido ir krikšto žymes. "Tuo tarpu, — kaip pastebi A. Alekna, — Lietuvos valstybė augo, kilo lietuvių tautinė sąmonė, stiprėjo jų pasitikėjimas savimi ir ėjo gilyn jų griežtas nusistatymas prieš tuos katalikus, kurie, prisidengdami krikščionybės idealais, stengėsi pavergti lietuvių tautą. Tokiam antagonizmui įaštrėjus, katalikų tikėjimas ilgam negalėjo prigyti Lietuvoje” (Kat. Baž. Liet., 15 psl.). Fatalios šios apostazijos pasekmės giliai įsirėžė į tolimesnį lietuvių tautos likimą.

     Iš tikrųjų, stiprėjant Lietuvos jėgoms ir jai kaskart vis platyn augant Rusijos žemėmis, už krikštą lietuviai negalėjo žadėti jokių kompensacijų. Juos galėjo traukti tiktai garbingos ir net aiškiai naudingos kristianizacijos sąlygos. Vytenis ir Gediminas, pavyzdžiui, reikalavo, kad krikštas būtų nepuolimo iš ordino pusės garantija, o Algirdas ir Kęstutis, pasitikėdami sujungtomis jėgomis, pakišo dar didesnių postulatų: imperatoriui Karoliui IV jie bylojo apie visų aistiškų žemių grąžinimą ir ordino brolių perkėlimą į Juodmario stepes, o Vengrijos karaliui Liudvikui Kęstutis užsiminė dar apie karaliaus vainiko išrūpinimą. Bet vokiečių ordinas buvo per daug įsikibęs į aistišką Baltijos pajūrį, per daug įleidęs šaknis į jų žemę ir sumaterialėjęs, kad didžiausios jo galybės laikais būtų galėję jį iš čia iškrapštyti Avignono nelaisvės supančioti popiežiai arba kad būtų norėjęs tai padaryti pats germanų imperatorius. O kai tai negalėjo įvykti, tuščiai nuskambėjo visi pirmųjų Gediminaičių laikais iškilę Lietuvos krikšto projektai. Nė vienas iš jų neįstengė įžiebti Mindaugo krauju užgesintos katalikų tikėjimo šviesos.

     Nieko nebuvo pakeista nė šiurkščiuose Lietuvos ir ordino santykiuose. Sakralinis Lietuvos krikšto momentas iš šių santykių buvo visai išnykęs, krikštas buvo pačių kryžiuočių ir kalavijuočių sukompromituotas ir iš jų rankų Lietuvai nepriimtinas. Gediminas savo laiškuose yra kratęsis tų, kurie "iš vienuolyno darą plėšikų lizdą” (op.cit., 19 psl.). Taigi vokiečių ordinas, kuris turėjo Rytuose krikščionybę plėsti ir ją ginti, pasidarė svarbiausiu jos stabdžiu ir užtvanka. O apsilenkęs su savo apaštališku pašaukimu, ordinas ne tiktai pats atitolo, bet ir bažnyčios buvo jau atžeriamas nuo tolimesnių Lietuvos sukrikščionini/no planų. Algirdo ir Kęstučio laikais popiežiai pasirenka aplinkinius kelius, pasitaikindami į tarpininkus Lenkijos ir Vengrijos karalius. Atslūgusi Europoje kryžiaus karų įsiūbuota dvasia ardė ir ideologinį ordino egzistavimo pagrindą.

     Tuo tarpu su kiekvienu prabėgančiu amžiumi kaskart vis labiau į Lietuvos šilus atsimušė krikščionių tikėjimo šviesa ir viduramžių universalinė kultūra. Jos ne tiktai supo Lietuvą iš visų šonų, darydamos ją vienintelę Europoje ugnies garbinimo salą, bet ir sunkėsi į visą Lietuvos valstybinį organizmą. Tai darė Lietuvos krikšto reikalą dar aktualesnį.    (b.d.)

■    “Aušros”, leidžiamos pogrindyje Lietuvoje, 47-me numeryje skaitome: “Jonas Biliūnas paliko testamentinį pageidavimą: “Tarpe kryžių ir lelijų man kryželį pastatyki”. Prieš atvežant jo kūną iš Zakopanės, bedieviai pirma pasirūpino nuversti kryžių nuo Liūdiškių piliakalnio, kur turėjo būti laidojami Biliūno palaikai”. V. Mykolaičiui-Putinui mirus, buvo iškviestas Zapyškio klebonas pas Religijos reikalų įgaliotinį Rugienių pasiaiškinti, kieno valia ir prašymu jis atskubėjo į Kačerginę su sakramentais prie mirštančio rašytojo ir suspėjo jį aprūpinti sakramentais”.

■    Guatemalą per 20 metų valdė kariškių vyriausybė, bet praeitų metų pabaigoje išrinktas civilis, krikščionis demokratas Vinicio Cerezo. Prezidento pareigas perimti jam buvo skirta sausio 14 d. Rinkimuose gavo 69% balsų.