Spausdinti

KUN. JONAS

     Einu į Vasario šešioliktosios minėjimus ir vis su sukilusia širdimi. Malonu prisiminti jauno bernioko džiaugsmu patvinusią širdį, kai turgavietėje susirinkę klausėmės naujienos, jog Lietuva jau nepriklausoma valstybė, ir pamatėme keletą vyrų su tautinių spalvų raiščiais ant rankovių bei su šautuvais rankose! Kokie entuziastiški valiavimai! Malonu tai prisiminti. Bet kažkoks liūdesio kirminėlis šiandien rangosi mano širdyje, Viešpatie. Dairausi, dairausi salėje ir kiek maža mūsų jaunimėlio tematau, nors žinau, kad mūsų kolonijoje jo yra apsčiai, daugiau negu bet kurioje kitoje išeivijos kolonijoje. Kur jis yra? Ar jis nebejaučia mūsų tautos džiaugsmų ir kančių? Ar jam neberūpi mūsų tautos likimas?

     Tu žinai, Viešpatie, kad tos mintys kyla ne vien apie aukštesniųjų mokyklų mokinius, ne vien apie kolegijų bei universitetų studentus. Man širdį kniečia ir mūsų jaunosios poros, šiuo metu auginančios ar auginti galinčios mūsų tautos prieauglį. Tiesa, žvilgsnis praskaidrėja, kai į sceną įlekia tautinių šokių būrelis, kai tie šokiai įtraukti į minėjimo programą. Bet kodėl to jaunimo nebuvo per kitas programos dalis, kodėl jie taip staiga nuskendo, tartum akmuo vandenyje, vos pabaigę savo šokius? Jie nebegrįžo į salę! Pasirodo choras. Kartais didokas. Bet jame tik vienas kitas jaunuolio ar jaunuolės veidas tarp amžiaus vidurį perkopusių dainininkų. Liūdesio debesėlis aptraukia džiaugsmo alkaną širdį.

     Ką galvoti? Kuo tai pateisinti? Vienas kitas teisinasi, kad tie minėjimai per ilgi, neįdomūs, nuobodūs. Koks įdomumas kasmet girdėti, kad Lietuva 1918 metais atgavo nepriklausomybę? Ar mes to nežinome? Koks įdomumas klausytis kasmetinių aimanavimų, kad žiaurus okupantas tą nepriklausomybę tokiais ir tokiais metais vėl išplėšė? Argi ir tai nesame gir-

Kastyčio Izokaičio nuotrauka.

dėję jau dešimtimis kartų? Ar mes nesame niekad girdėję, kad okupantas iš kailio neriasi primesti tautai savo kalbą ir papročius, kad varžo mūsų tautinį bei religinį ir kultūrinį gyvenimą? Na, o jeigu dar koks dvasiškas tėvelis kalba ir ragina mus melsti Viešpatį grąžinti mums laisvę, aukoti mišias ir t.t., tai po tiek metų maldų ir iškilmingų mišių Dievas vis dėlto atrodo visa to negirdįs ar užsispyręs neduoti mums labiausiai pageidaujamos ir reikalingiausios brangenybės. Visa tai tapo dideliu mūsų nusivylimu. Tad kam dar eiti ir dalyvauti minėjimuose, kurie mūsų tautai nieko gero neduoda, o gal yra tik proga pykčiui ir pasipiktinimui išlieti ar kokią rezoliuciją atšildyti, iš praėjusių metų šaldytuvo ištraukus.

     O jeigu jaunimas mane paklaustų, ar tokių minėjimų ir juose girdimų kalbų bei protestų užtenka tautai išlaikyti ir nepriklausomybę laimėti, tai, be abejo, turėčiau atsakyti, kad jokiu būdu ne! Reikia kažko daug daugiau. Bet apie tą "daug daugiau” minėjimuose man neteko girdėti. O jei aš dabar, Viešpatie, čia ir pasakysiu, ką mano širdis ir tikėjimas sako, kas yra tas "daug daugiau”, tai ar skaitantieji patikės? Ar tai pasieks jaunimo ausis, o dar svarbiau, ar pasieks jų širdis? Kaip bus, kaip nebus, bet aš, Viešpatie, nors Tau drįstu atverti savo širdį.

     Jokiu būdu neniekinu nepriklausomybės minėjimo iškilmių svarbos. Juk ta proga prisimenam ir savo tėvų bei senolių aukas, ir kovas nepriklausomybei laimėti net tuomet, kai apie mus platusis pasaulis beveik nieko nežinojo, o priešas žinojo, ką turįs savo rankose ir ko nenorėjo išleisti. Tuo labiau verta minėti ta proga ir dabartines mūsų brolių ir seserų kančias beširdžio okupanto naguose. Ar ne tavo, Viešpatie, įkvėptas Šv. Rašto psalmistas šaukė: "Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau, mano dešinė tenuvysta! Tepridžiūsta mano liežuvis prie gomurio, jei tavęs neatminčiau, jei tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale mano!” (136 psalmė). Mylinti širdis dažnai svajote svajoja apie savo mylimąjį, ypač jei tas ar ta serga ar pakliūva į kokią nelaimę. Kaip ieškoma būdų ir priemonių padėti, kaip nieko nesigailima!

     Kai, giedodami tautos himną, traukiame posmelį "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, čia aš vėl suglūmu. Kokios stiprybės pasisems šių dienų mūsų jaunimas, kuriam ta praeitis tokia tolima, neaiški, miglose paskendusi? Ir štai jau man ne kartą yra atėjusi mintis, ar nebūtų naudingiau giedoti: "Iš dabarties tavo sūnūs te stiprybę semia”. Man ši dabartis yra daug artimesnė ir žavesnė; ji daug labiau kursto širdį, negu aptrūniję mūsų istorijos puslapiai. Man atrodo, kad dabartinės okupacijos metai ir visa, ką mūsų tauta iškenčia už savo tėvynės ir tikėjimo meilę, yra visų garbingiausi laikai, kokius mūsų tauta kada nors išgyveno. Juk mes dabar turime tiek drąsuolių, ne tik išpažinėjų, bet ir kankinių, kiek jų anksčiau niekad neturėjome. Ir tai ne tik suaugę ąžuolai vyrai ir moterys, bet ir jaunimas, o taip pat ir vaikai mokyklose sugeba priešintis priešo užmačioms, nors dėl to turi nukentėti. O ką besakyti apie tūkstančių heroizmą kalėjimuose, Sibiro tremties kančiose! Kiekvienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris pristato mums šių laikų mūsų tautos didvyrius, herojus. Kokį entuziazmą sukėlė anuo metu Kalantos susideginimas!

     Neužmirštu, Viešpatie, kad ten, kur yra grūdų, yra ir pelų. Bet pelus nupučia vėjai arba suėda gyvuliai, o grūdai lieka aruoduose, mus maitina ir yra sėkla naujiems derliams. Turime, Viešpatie, silpnavalių, savanaudžių, pataikūnų ir prisiplakėlių okupantams. Jie yra tie mūsų tautos pelai, mūsų gėda, skausmas ir nelaimė. Man rodos, kad jie yra didesni mūsų tautos priešai už pačius ateistus okupantus. Kad priešas mus skriaudžia ir naikina, tai galima suprasti. Bet kaip suprasti savą tautietį, kurs išduoda savo brolį ar sesę, kurie nieko blogo jam nėra padarę, tik už tai, kad jie myli savo tėvynę ir tikėjimą? Jie, kaip Judas, parduoda savo artimuosius už vieną kitą rublį, už gardesnį valgio šaukštą. Ar tai ne šlykšti niekšybė?

     Viešpatie, ar galiu drįsti toliau ir labiau atverti savo širdį? Bet aš žinau, Tu neužsigausi, nors šios mano svajonės būtų ir kvailokos. Štai kas mane dar jaudina. Man suprantama, kad okupantui rūpi ištirpdyti mūsų tautą. Jis bando primesti jai savo kalbą ir kultūrą visokiais gėrybių pažadais ir numetamais trupiniais. Bet, Viešpatie, kaip suprasti tą sesę ir brolį, gyvenantį visiškoje laisvėje, kai jis niekieno neverčiamas pats išsižada savo tėvų kalbos ir papročių? Juk Tu, Viešpatie, žinai, kas dedasi mūsų mokyklose, kursuose, organizacijose. Klasėse šiaip taip kalbama lietuviškai, bet vos tik išeina į koridorius, tučtuojau ima čiauškėti svetima kalba. Tokiu mūsų jaunimo elgesiu gali džiaugtis tik mūsų tautos priešai.

     Dar rimtesnis dalykas — lietuviška šeima. Kad okupantas skaldo šeimas, išveždamas vyrus ir žmonas, atimdamas iš jų vaikus, tai aš taip pat galiu suprasti. Bet kaip galiu suprasti ir pateisinti tuos save gerais lietuviais laikančius vyrus ar žmonas, kurie patys ardo savo šeimas, palikdami našlaičiais ar pusnašlaičiais savo vaikus, kuriuos jie gimdė neva iš meilės? Tu, Viešpatie, gal ir žinai, kaip juos pateisinti, bet aš nežinau. Ir kas blogiausia, kad jau net mūsų visuomenė tai pakenčia, toleruoja ir laiko beveik normaliu dalyku.

     O štai gal pats skaudžiausias man dalykas. Rašom, rėkiam visam pasauliui, kad beširdis okupantas išžudė apie 100.000 pačių gerųjų mūsų tautos sūnų ir dukterų. Pasipiktinę norėtume jam viso pasaulio pasmerkimo. O kodėl nedreba mūsų širdys, kodėl tylim, kai nuo okupacijos pradžios iki mūsų dienų patys lietuviai tėvai sunaikino daug didesnį skaičių dar nespėjusių gimti savo kūdikių? Kodėl dėl to mes nekeliam protesto balsų, kodėl ir tai norima tyla pridengti?

     Kad jau įsidrąsinau, Viešpatie, negaliu nuslėpti ir dar vieno širdies skausmo. Visi turėtų gerai žinoti, kad, norint tautai išsilaikyti ir augti, jokiu būdu nepakanka šeimoje vieno ar dviejų kūdikių. Jai augti reikia bent trijų ar keturių. Tu, Viešpatie, tai geriau žinai, aš bijau imti net skaičiuoti, koks procentas mūsų jaunųjų šeimų augina daugiau negu du vaikučius. Suprantu, kad gali būti labai rimtų sveikatai ar gyvybei gresiančių priežasčių, bet tai negalima pritaikyti visoms mūsų jaunosioms šeimoms, gyvenančioms turtingiausiame pasaulio krašte. Tad koks gali būti patriotizmas neduoti savo tautai prieauglio, ypač šiuo jos naikinimo metu!

     Vartau Šv. Raštą, Tavo, Viešpatie, žodį ir Izraelio tautos likiminį kelią per tris su viršum tūkstančių metų. Ir akis bado toks faktas. Kai tik Izarelis primiršdavo Tave ir imdavo garbinti svetimus dievus, kai nebesilaikydavo Tavo jiems duotų įsakymų, Tu siųsdavai savo pranašus perspėti tautą, šaukti ją taisytis, atgailoti. Ir net grasindavai, jeigu jie Tavo įspėjimų nepaisys. Tu žadėjai atiduoti Izraelį galingesnės valstybės vergijon. Taip ir atsitiko ne vieną kartą. Kai tauta, išvaryta iš savo krašto, vergais paversta, kentė, vaitojo, Tu vėl siuntei savo pranašus šaukti tautą į atgailą. Jiems susipratus, žadėjai juos išvesti į laisvę, grąžinti į jų tėvynę. Kai tautos likučiai patikėjo ir ėmė vėl Tave garbinti ir laikytis Tavo įsakymų, Tu juos išvadavai ir parvedei į protėvių kraštą. Ne savo ginklais jie išsikovojo laisvę, ne savo politikų sumanumu laimėjo jas pavergusių tautų palankumą. Tik Tavo galinga ranka nuostabiu būdu jiems sugrąžino laisvę.

     Na, Viešpatie, argi čia būtų naivus vaikiškas galvojimas, kad ir mūsų tauta dabar kenčia už savo neištikimybes Tau? Juk kaip tik mūsų nepriklausomybės metais pradėjo dygti ir klestėti laisvamanybė, ateizmas, visokie nusikaltimai. Kas tai galėtų užginčyti? Ir kai dabar savo krašte tauta, atrodo, atbunda, susipranta, pripildo Tavo bažnyčias, apgula klausyklas ir buriasi aplink altorius, ir ne vien tik senutės ir senukai, bet jaunimas, studentija... kai tūkstančiai jaunimo Lietuvoje slapta apaštalauja, tai mes, laisvėje esantieji, dar negalime pasigirti tokiu religiniu susipratimu ir Tavęs alkiu. Mūsų bažnyčios sekmadieniais apytuštės, einama Komunijos be pasiruošimo, be susitaikymo su Tavimi...

     Gana, Viešpatie, jau daug ką pasakiau, sau širdį kiek palengvinau. Gal jausiu mažesnę atsakomybę, kad ne visai tylėjau. Gal atsiras kas šias eilutes skaitys ir susimąstys... Kas pats jausis bent čia išdėstytomis blogybėmis Tau ir savo tautai nenusikaltęs, nepyks už neva neteisingus priekaištus, bet padės Tavo ištikimiesiems atgailoti už mūsų tautos didesnius ar mažesnius nusikaltimus. Ypač gal pasistengs ir paskiri asmenys, ir susiorganizavusieji viešai išpažinti Tave savo Dievu, mus mylinčiu Išganytoju ir padės Tau save bei visą aplinką atnaujinti pagal Tavo paskelbtą mokslą. Ar tik ne tada galės vėl suklestėti mūsų viltys atgauti nepriklausomybę su tvirtu pagrindu, nes mes savo gyvenimą ir veiklą statysime ant Tavęs, Visagali Dieve, nors tai reikalautų ir heroiškų pastangų. Juk nėra išganymo be mirties ant kryžiaus, nėra ir laisvės be didelių aukų.