Spausdinti

Simas Sužiedėlis

     Fridrichas Wilhelmas Foersteris, vokiečių pedagogas, dabar jau senukas, gyvenąs Niujorke, yra parašęs veikalą, verstą ir į lietuvių kalbą: "Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybė”. Tame savo veikale, rašytame dar prieš antrąjį Didįjį karą, rodo žmonių ydas ir įsivyravusias klaidingas pažiūras šeimoje, tautoje, visuomenėje ir valstybėje; žodžiu — žmonių klydinėjimą tamsoje. Visa suimdamas draugėn, Fr. W. Foersteris rašo:

     "Šiuo metu, kai atskiras žmogus yra įpainiotas į dideles bei mažas pasaulio organizacijas ir bendruomenes, kad tvarkos, sutarimo, drausmės ir ištikimybės vardan tarnautų visų karui su visais ir moraliniam chaosui, jisai yra aukščiausio angelų choro šaukiamas vaduotis iš to sąmyšio ir leistis visų daiktų Kūrėjui perkurti į naują žmogų, pripildytą Šventosios Dvasios, be kurios negali egzistuoti nei šeima, nei valstybė, nei tautu bendruomenė”.

Įėjimas į Kryžių kalną.

     Iš tų Fr. W. Foersterio žodžių, o taip pat iš dabarties stebėjimo ir patyrimo, yra aišku, kad mūsų laikų žmogus yra per daug įtrauktas ir pats įsitraukęs į drumstų kolektyvinį gyvenimą — nuėjęs per toli viena savo prigimties kraštine — socialine. Tuo tarpu žmogus yra ne tiktai visuomeninė arba socialinė būtybė, bet ir individualinė, savaranki, skirta savam gyvenimui. Bet ir šia linkme žmogus gali nueiti iki kraštutinybės. Nelengva rasti deramą vidurį, kaip lovą sename graikų pasakojime Prokrusto pastogėje: lova būdavusi pakeleiviams tai per trumpa, tai per ilga — ir tasai pabaisa arba nukirsdavęs galvą, arba ją tempdamas nutraukdavęs. Kiekviena kraštutinybė žmonėms daro žalą, bet jie gyvena tarp prieštaravimų ir tarp jų blaškosi.

     Individualinis kraštutinumas visuomenėje kuria ir palaiko vadinamąją kapitalistinę santvarką, kuri daugiau paiso atskirų asmenų interesų. Toji kraštutinybė iššaukia priešybę — socialistinę santvarką, kuri atskirus asmenis nustelbia. Savo aštriausią viršūnę yra pasiekusi sovietiniame kolchoze. Kaip kokia laikrodžio švytuoklė, žmogus siūbuoja tarp didžiojo žmonijos kolchozo ir savo individaulistinės būties.

     Vidurį sudaro šeima, kuri yra per siaura visuomenei, bet pakankamai plati asmeniui. Ji neša palaimą, patenkindama ir visuomeninius, ir asmeninius žmogaus prigimties polinkius, bet juos geriausiai patenkina tada, kai žmonės dar leidžiasi perkuriami ir įkvepiami Šventosios Dvasios.

     Jeigu žmonėms yra bloga visiškai paskęsti masėje, bet nėra gera ir visiškai užsidaryti savyje, tai pravartu sužinoti, iš kur atsiranda tos dvi kraštutinybės ir kaip jos šeimyniniame gyvenime gali būti aplygintos.

*

     Gyvas žmogus veikia visa savo būtybe ir visais savo polinkiais. Šiuo atžvilgiu nedaug kuo išsiskiria iš kitų gyvų būtybių, vadinamų individų. Individas — lotyniškai individum — reiškia tai, kas nepadalyta, kas sudaro vienybę ir dėl to viskas veikia kartu. Bet žmogus yra "aukštesnės rūšies individas, apdovanotas protinga prigimtimi. .. pasižymįs laisve ir protu” (St. Šalkauskis). Tokį individą vadiname asmeniu. Visi asmenys yra individai, bet ne visi individai yra asmenys, pvz., arklys yra individas, bet nėra asmuo, nes jam trūksta proto ir laisvės. Neprotingų individų laisvę suvaržo gamta, kuri juos laiko savo tvarkoje. Žmogus turi laikytis tvarkos savo protu.

     Kol žmogus yra visai arti gamtos, tai ir jisai stipriau reiškiasi kaip individas. Jo individualiniai ir bendruomeniniai polinkiai beveik susilieja. Pavyzdžiui, gyvenant primityviose gamtos sąlygose, gentis savo papročiais žmones taip sumezga, kad jų savarankus ir bendras gyvenimas beveik sutampa. Žmogus nugrimzta kitų individų masėje, nuo jos priklauso ir su ja gyvena. Tai mums liudija istorija, kai žmonės dar gyveno gentimis, iš kurių išaugo tautos, ir tai žinome iš dabarties mažakultūrių tautų gyvenimo. Jų gyvenimas yra palenktas gyvybei išlaikyti ir gamtos nemalonei atsispirti; yra tykomas kiekviename žingsnyje pavojams, tad žmonės laikosi didesniame būryje, mažai kuo vieni iš kitų išsiskirdami. Išsiskyrimas reikštų greitą mirtį.

     Kai bolševikai dabar sąmoningai organizuoja žmonių mases, tai jas pažemina į primityvųjį gyvenimą: žmonėms terūpi, kaip pavalgyti ir apsirengti. Bolševikai palieka žmonėms tik tiek individualumo, kiek jo palieka neprotingoms būtybėms gamta, nes žmones vergiškai surakina į kolchozinį gyvenimą, it kokią bandą. Tai yra viena iš pavojingiausių ir kraštutiniausių pavojų socialiniame žmonių gyvenime.

     Kitu kraštutinumu žmogus gali nueiti kaip asmuo. Asmenys sudaro jau nebe masę, o visuomenę. Visuomenė yra žmonių visuma, susieta bendrų interesų ir protingu motyvų. Žmogus, kaip individas, yra masės dalelė, o žmogus, kaip asmuo, yra laisvas ir protingas visuomenės narys. Bet būdamas laisvas ir turėdamas stiprų savo asmens pajutimą, gali nesiderinti prie bendrųjų visuomenės interesų, paisyti tiktai savęs ir nueiti kraštutinio individualizmo keliu. Tokiu keliu patraukęs, paneigia kitą žmogų, savo brolį, kuriam nusikalsta neteisingumu, nes gyvena visuomenėje, naudojasi kitų žmonių talkos darbu, o pats iš jo išsijungia; meilės stoka, nes, mylėdamas tiktai save, pamiršta pareigą mylėti ir kitą. Kiekvienoje žmonių bendruomenėje atskiras asmuo ką nors iš jos gauna ir kuo nors turi atsilyginti. Jisai negali laikytis visiškai vienas net ir kultūringame krašte. Dėl to kiekvienam yra pareiga suderinti savo individualinius ir socialinius polinkius. Tam tikslui pirmiausia tenka atsiremti į šeimą.

     Šeima įsiterpia tarp asmens ir visuomenės. Tie asmenys, kurie yra linkę būti per daug individualūs, net socialūs, savy užsidarę, šeimos yra verčiami išsitempti ir daug kur savęs išsižadėti. O tie žmonės, kurie iš jaunų dienų įpranta per daug bendrauti su kitais, būti drauge ir net skęsti masėje, šeimoje yra verčiami susikaupti, susivaldyti ir grįžti daugiau į save. Abu kraštutinumai po šeimos stogu aplyginami, nes šeima yra tartum mažoji visuomenė. Ji prasideda dviejų asmenų susitarimu bendrai gyventi ir dirbti, bet pamažu išauga į šeimyną, kuri maždaug apima visa, ką ir visuomenė: vyresniąją ir jaunesniąją kartą, vyrus ir moteris, vadovus ir vadovaujamus. Juo kuri šeima yra gausingesnė, juo bendri jos interesai yra didesni bei įvairesni, o tuo pačiu ir auklėjamoji šeimos reikšmė didesnė. Didesnėje šeimoje mažiau išauga uždarų egoistų, o daugiau paslaugių kitiems. Ta paslauga ir meilė prasideda nuo savųjų.

     Savųjų meilė šeimos židinį suglaudina tvirtesniu išvidiniu ryšiu, kurio stinga platesnei visuomenei. Šeimos nariai įauga vieni į kitus. Jų išsklaidymas, nelaimės ar konfliktai giliau ir skaudžiau išgyvenami, dažnai ligi tragizmo, kuris ne visada apsireiškia regimu būdu. Kuo stipresni susidaro tie išvidiniai šeimos ryšiai, tuo stipresnė būna ir visuomenė, nes jaunoji karta labiau įpranta rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Iš pakrikusių šeimų tegali išaugti nesocialus gaivalas, visuomenę drumsčiąs savo nusikaltimais. Jų šaknys prasideda šeimoje, kuri yra pašaukta būti visuomeninio auklėjimo veiksniu, bet savo uždavinio gali gerai neatlikti.

     Gera šeima visuomenei tiesia tvirtus pagrindus, nes ko reikia platesnei visuomenei, tai reikalinga pirmiausia šeimai. Joje neturi stigti pagarbos autoritetui arba tėvams ir vyresniesiems, arba broliams ir seserims, susiklausymo, pasiaukojimo, drausmingumo, taikumo, paslaugumo ir kitų visuomeninių dorybių. Tas dorybes ugdyti šeimoje susidaro natūralios sąlygos, nes susieina tetų ir vaikų tarpusavio meilė ir rūpinimasis vieni kitais. Tiktai tie savi rūpesčiai neturi išaugti į siaurą šeimyninį egoizmą. Tėvai privalo mokyti vaikus, kad yra dalykų ir aukštesnių už šeimos interesus; turi pratinti aukotis kitiems ir organizacijos reikalams; aiškinti visuomeninio gyvenimo neišvengiamumą, visuomeninių dorybių reikalą, visuomeninio veikimo svarbą ir kt. Tai nėra kažkas svetima šeimai, nes ji gyvena visuomenėje, jąja laikosi. Kai visuomenė bus tobulesnė, bus geriau ir pačiai šeimai, o ypač iš jos išėjusiai jaunajai kartai, kuri jau gyvens savo visuomenėje.

*

     Dar daugiau šeima gyvena tautoje. "Tautai svarbu, kad josios nariai mokėtų savęs išsižadėti bendrajai gerovei ir kartu šią auką pergyventų, kaip padarytą saviesiems” (A. Maceina). Kadangi šeimoje yra visi savi, ir jiems aukojamasi, tai šis savųjų artumos išgyvenimas natūraliai pereina į tautą, jei tėvai tik pasistengia vaikus atitinkamai nuteikti. Čia padeda gimtoji kalba, tautos tradicijos, papročiai, tautinės šventės, tautos svarbiųjų įvykių prisiminimai, dailiosios literatūros skaitymai, dainos, menas, muzika ir kt. Visa tai turi rasti vietą šeimoje, kad ji rastų savo vietą tautoje — būtų dėl to stipresnė ir susidarytų net tvirtesni pagrindą religiniam gyvenimui, nes ir religija laikosi tautoje, o tauta religijoje.

*

     Tikėjimas yra esminis šeimos ryšys, nes pati šeima turi sakralinę žymę, o tėvas mažam vaikui yra Dievo ypatybių sinonimas. Tėvais vaikas tiki ir jais pasitiki, kaip suaugę Dievu. Kas tikėjimą iš šeimos išjungia, apgaudinėja vaiką jau iš mažų dienų. Vaikas pradeda pažinti pasaulį, tėvų beklausinėdamas ir jiems tikėdamas, o yra mokomas, kad tokio dalyko kaip tikėjimas iš viso nėra. Kam tada jisai tėvais tiki, jei nėra tikėjimo Dievu?

     Vaikų ugdymas religiniam gyvenimui prasideda su jo gimimu ir krikštu. Nuo tos akimirkos negalima vaiko palikti be tikėjimo nė valandėlei. Vadovėlis, kuris moko, kaip to siekti, yra tiek pat svarbus, kaip ir tasai, iš kurio mokomasi vaiką sveiką auginti. Pastarąjį rasime kone kiekvienoje jaunoje šeimoje, tačiau labai dažnai nerasime prie kūdikio lovelės kryžiaus ar kokio religinio paveikslėlio. Kas laukia vaiko ateinant į protą, tikėjimą stumia iš jo proto, nes kol jis gerai supras, turi tikėjimą pasisavinti bekrykštaudamas ir bežaisdamas. Vaikas, labiau negu suaugęs, nori Dievą apčiuopti, kaip daiktą. Dievą jis regi tėvų tikėjime, jų maldoje ir elgsenoje. Tai turi būti šeimoje taip tvirta, kad vaikas nė nesuabejotų, jog galima nesimelsti ir neiti įbažnyčią.

     Amerikiečiai ant visų stulpų skelbia, kad "toji šeima kartu gyvena, kuri kartu meldžiasi”. Bet ji kartu melsis tik tada, kai darys tai nuo pirmos dienos, kada vaikų dar laukiama; darys tai, prašydama Šventosios Dvasios kurti naują žmogų, kuris neklydinėtų žmonių tamsybėje, o gyventų amžinoje šviesoje, kuris nebūtų nei masės žmogus, nei agoistas, bet žmogus harmoningas, suderinąs savo asmeninius, visuomeninius, tautinius ir religinius siekimus.