Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Dogma yra žodis, sukeliąs neprasmingų ginčų vien dėl to, kad žmonių eilei jis neaiškus, kad pati dogmos sąvoka daugeliui atrodo grynai neigiamas dalykas, neturįs savyje nei šviesos, nei tiesos.

     "The Encyclopedia Americana” dogmą nusako štai kaip: "Dogma — teologine žodžio prasme — yra tikėjimo principas arba tiesa, kuri remiasi Dievo žodžiu, užrašytu arba perduotu padavimo keliu, ir kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems tikėti. Katalikų Bažnyčia skelbia, kad jos dogmos buvo mokomos apaštalų, kurie gyvu arba rašytu žodžiu jas perdavė savo bendralai-kiams ir įpėdiniams, o tie — savo įpėdiniams. Ši tradicija yra Katalikų Bažnyčios dogmų pagrindas. Bažnyčia neturi valdžios kurti naujas dogmas, bet ji turi pareigą iki pasaulio pabaigos skelbti visas tas dogmas, kurios istorijos būvyje buvo autentiškai nustatytos, kaip dieviškojo apreiškimo tiesos. Ką Bažnyčia gali daryti ir yra dariusi, tai — pagal progos reikalavimus — apibrėžti savo mokslo tikslią prasmę, iškeliant tai, kas anksčiau nebuvo išreikšta su visu reikalingu pilnumu ir aiškumu”.

     "The Catholic Encyclopedia Dictionary” apibrėžia dogmą ir jos sąvoką šiek tiek aiškiau: "Dogma yra nuomonė, autoritetingai pareikšta; tiesa, liečianti tikėjimą arba dorovę, Dievo apreikšta, apaštalų perduota Šventame Rašte arba padavime, kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems, kaip būtiną tikėjimo objektą. Kadangi dogma yra idėja, tai tenka sutikti, kad dogmatizmas religijai yra reikalingas, nes religija be idėjų yra beprasmiška. Bažnyčios dogmos, būdamos dieviškosios tiesos protinės sąvokos ir žodinės išraiškos, priima charakteristinį tiesos bruožą, būtent nekintamumą ir pastovumą, nes jos remiasi dieviškojo proto autoritetu, kuris mums apsireiškia”.

     Vadinasi, dogma yra principas arba tiesa, liečianti tikėjimą ir dorovę. Tiesa, kurią Dievas apreiškė, apaštalai perdavė, o Bažnyčia pateikia tikintiesiems, kaip būtiną tikėjimo objektą. Tokiu būdu dogmos sudaro tikėjimo pagrindą. Jos yra būtinoji ir nepakeičiama tikėjimo struktūra, nes be jų religija nustoja ne tik pastovios ir nekintančios tiesos, bet ji tampa vešli dirva neracionaliniam reliatyvizmui ir fataliam tiesos subjektyvizmui.

     Ne vienas asmuo, užgirdęs, kad dogma yra tikėjimui, o ne diskusijai, padaro nepagrįstą išvadą, kad dogma yra tiesos priešas ir laisvės varžytoja. Mums tenka sutikti, kad tas asmuo, kuris nėra įsigilinęs į kurios nors dogmos turinį, susiduria su didelėmis sunkenybėmis, kurios jam kliudo suprasti dogmos būtinumą ir jos prasmingumą. Dogmos prasmė ir sąvoka pasirodo žymiai aiškesnė, kai mes susipažįstame su konkrečiu dogmos turiniu, su ta tiesa, kurią dogma bando išreikšti, nustatyti, apibrėžti. Sakykime, Šv. Trejybės dogma. Ji mums sako, kad yra tik vienas Dievas trijuose asmenyse, kad tie trys asmenys yra vienos dieviškos prigimties dalininkai. Kitais žodžiais, Dievas Tėvas, turėdamas dieviškąją prigimtį, duoda ją Dievui Sūnui paslaptingu gimdymo procesu. Dievas Šventoji Dvasia gauna dieviškąją prigimtį iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, būdama Tėvo ir Sūnaus amžinos meilės vaisius.

     Po 2000 metų Šv. Trejybės paslaptis liko paslaptimi. Kodėl? Žmogiškasis protas neturi dieviškų sąvokų, o žmogiškasis žodynas neturi tinkamų žodžių dieviškoms tiesoms išreikšti, ypač kai mes žengiame į šventąjį dieviškųjų paslapčių prieangį. Mes negalime suvokti begalinės Šv. Trejybės paslapties, nors ji yra amžinoji krikščionybės širdis ir kiekvieno žmogaus nemirtingasis tikslas. Dieviškasis apreiškimas mums pranešė, kad yra viena dieviškoji Prigimtis ir trys dieviški asmenys. Bažnyčia mums davė ne tik terminus, bet ir precizines sąvokas, kuriomis ji išreiškia ir apibrėžia šią paslaptį. Bet mes paslapties nesuvokiame ir šioje žemėje niekada nesuvoksime. Vis dėlto mes žinome, kad mūsų tikėjimo objektas yra racionali tiesa paslaptyje, ir pradedame suprasti, kad paslaptis nėra plokščia lėkštumą, o bedugnė gelmė. Turėdami tiesą paslaptyje, esame laisvi nuo klaidos, nes dogma apibrėžia tiesą precizišku Bažnyčios neklaidingumu.

     Tiesa, kad dogma yra tikėjimui, o ne diskusijai. Tai nereiškia, kad diskusijos nėra leidžiamos ar nėra pageidaujamos. Priešingai, ne tik diskusijos, bet ir ilgos ir išsamios studijos. Visa nelaimė, kad mūsų protas neįstengia suprasti dieviškos paslapties. Ir daug protinių pastangų padėję, mes nepajėgiame praskleisti paslapties šydo, nepajėgiame sviest spekuliatyvinio žvilgsnio toliau, negu jis savo prigimtimi siekia, nes mūsų protas ribotas. Vienas žmogus priima mįslingą paslapties tiesą ir nusilenkia Dievo autoritetui dogmoje. Kitas, nepajėgęs suvokti dogmoje apibrėžtos paslapties, ją atmeta, pasikliaudmas savo protu daugiau, negu Dievo autoritetu.

     Kiekvienoje žmogiškojo aktyvumo srityje susiduriame su tam tikros rūšies dogmomis, kurios yra pastovios ir nekintančios. Mat, jei jos nebūtų pastovios ir nekintančios, tai ir jų reiškiama tikrovė ar vertybė nuolat keistųsi. Net žaidimo esminei taisyklei ar principui pasikeitus, turime naują žaidimą. Matematika, sakykime, turi dogmų, kurios yra nuolatinės ir nekintančios ne vien dėl to, kad mes pasikliauname bendru susitarimu, bet ypatingai dėl to, kad matematinės dogmos remiasi pačia prigimtimi. Pavyzdžiui, principas sakąs, kad visuma yra didesnė už savo dalį.

     "The Encyclopedia Americana”, kalbėdama apie dogmą teologine žodžio prasme, prideda žodžius, kurie — mūsų supratimu — reikalingi paaiškinimo: "Kadangi dogmos keliu pateiktas mokslas yra tikėjimui, o ne diskusijai, tai dogmatinį metodą reikia laikyti nuomonės pareiškimu, neduodant užtenkamų priežasčių ar įrodymų ir neatsižvelgiant į kitų nuomonę ar supratimą”. Šie žodžiai turi šiek tiek tiesos, bet juose druska sumaišyta su cukrumi. Pirmiausia, čia pamirštama du nepaprastos svarbos dalykai: dogma paprastai reiškia religinę paslaptį, o dogmos turinys bei tikėtinumas remiasi apreiškiančiojo Dievo autoritetu.

     Paslapčių mes turime ir gamtoje. Mes matome padarinį, o nežinome priežasties. Turime gi vilties priežastį sužinoti ateityje. Su antgamtinėmis paslaptimis yra visai kitaip: mums nežinoma nei padarinys, nei priežastis. Nežinoma todėl, kad neturime dieviškų sąvokų. Kalbėdami apie patį Dievą, mes sakome, kas jis nėra. Net bandydami kalbėti apie jį teigiamai, vartojame tam tikros rūšies neiginį. Sakome, kad jis be galo geras, be galo teisingas, be galo gailestingas ir t.t. Vadinasi, antgamtinė paslaptis žemėje ir liks paslaptimi, nes mes žemėje niekados neturėsime dieviškųjų sąvokų, o — kalbėdami apie Dievą ir antgamtę — visada turėsime vartoti žmogiškąsias sąvokas.

     Kaip tik dėl šitos priežasties dogma neduoda ir negali duoti užtenkamų priežasčių ir įrodymų, nes mes jų neturime. Jei nebūtų paslapčių, nebūtų dogmų. Kol mes turime paslaptis, mums reikalingas Dievo autoritetas ir Bažnyčios neklaidingumas, kad mūsų tikėjimas būtų racionalus, objektyvus ir prasmingas.

     Mes remiamės apreiškiančiojo Dievo autoritetu ir negalime pasitikėti nė vienu žemesniu autoritetu. Jei Dievas mums apreiškia, kad Švenčiausioje Trejybėje yra trys asmenys, tai mes negalime tikėti žmogui, nors jis būtų genialus, kad joje yra tik du asmenys, ar tik vienas. Dogma liudija paslaptį. Paslaptis reiškia gelmę. Gelmė iššaukia ribotumo pajautimą. O ribotumo pajautimas yra nusižeminimo pradžia prieš Dievą, kuris yra dogmos turinys, paslaptis ir autoritetas.

     Dogmatizmas primetamas Katalikų Bažnyčiai jau nebe pirmas amžius. Deja, šis kaltinimas sunkiai besuprantamas mūsų dienomis. Kodėl modernus žmogus, laikydamasis įvairių dogmų ir dogmatizmo formų įvairiose gyvenimo srityse, tebemeta Bažnyčiai neteisingą ir nelogišką priekaištą — kas pasakys?

     Kai praeitame šimtmetyje Marx ir Engels, padėję medžiagą žmogiškojo komplekso visuotiniu bei ištisiniu pagrindu ir iškėlę viešąją, sakytume, suvalstybintą nuosavybę virš privačios nuosavybės, paskelbė savo dogmą, kad istorijos įvykių eiga ir vystymasis išimtinai priklauso nuo ekonominių faktorių, tai šią dogmą, kuri tarp kitko nėra nei tiesa, nei paslaptis, priėmė ne tik individualūs asmenys, partijos, bet ir valstybinės sistemos. Žmogaus dvasios primatas buvo ne tik atmestas, bet ir paneigtas. Ekonominis elementas nebebuvo priemonė aukštesniems tikslams, atseit religijai, kultūrai, politikai, bendrajam gėriui, bet kad žmogus gyvena tam, kad valgytų. Seniau žmogaus dvasia valdė ekonominį faktorių. Dabar buvo paskelbta, kad ekonominis faktorius išimtinai formuoja žmogaus dvasią.

     Kad taip nėra, liudija istorija. Jaunoji Pakistano respublika buvo įsteigta ne ekonomijos, bet religijos sumetimais. Kai britai pradėjo likviduoti Indijos imperiją, musulmonai ėmė jungtis ir organizuotis, norėdami atsiskirti nuo Budos sekėjų ir įsteigti grynai musulmoninę valstybę. Tokiu būdu religinis faktorius nulėmė Indijos politinę ateitį ir suskaldė ją į tris valstybes: į hindu-istinę Indiją, musulmoninį Pakistaną ir budistinį Ceiloną. Nežiūrint ekonominio faktoriaus dogmos, 7.000.000 musulmonų iš Indijos persikėlė į Pakistaną, o 4.500.000 hinduistų apleido Pakistaną ir išvyko į Indiją (Cfr. žvaigždė, 1955, psl. 76).

     Komunistinė sistema priėmė abi marksistinės dogmos dalis. Kiek pirmoji, tiek antroji dalis buvo radikaliai ir brutaliai pritaikyta gyvenimui. Keliolika milijonų žmonių savo krauju apmokėjo šioje dogmoje glūdinčią gigantišką klaidą. Palaidojus privačią nuosavybę, teko palaidoti ir privačią iniciatyvą. Auksinis Ukrainos aruodas, savo derliaus potencialu galįs išmaitinti visą Europą, jau eilę metų vargiai išmaitina pačią Ukrainą.

     40 metų kruvina patirtis rodo ir sistemos, ir dogmos klaidas. Vis dėlto partija bei sistema ir toliau remiasi šiuo savos rūšies dogmatizmu, nors jis ir nepraktiškas, ir neteisingas. Pagaliau ir šiame paradokse lemia ne ekonominis faktorius, kurį sistema skelbia kategorišku užsispyrimu, bet bendrinė pasaulėžiūra, atmetusi dvasią ir pasirinkusi medžiagą.

     Kitu mūsų amžiaus dogmatizmo pavyzdžiu tenka laikyti plačiai pasklidusią pasaulėžiūrą, vadinamą panseksualizmu, kuriai Freud padėjo pamatus, ir kuri visas žmogaus asmenybės galias suveda į lytinį instinktą. Mes neneigiame Freud įnašo į psichologiją, bet apgailestaujame, kad tiek jo doktrina, tiek jo pasaulėžiūra yra ir materialistinės ir tuo pačiu ateistinės. Jo klaida yra ne psichologijoje, bet filosofijoje, ir tos klaidos praktiniai rezultatai yra tiek tragiški, tiek milžiniški. Nors Europa yra jau pergyvenusi Freudizmo įtakos karštį, bet Šiaurės Amerikoje jis pastoviai ir palaipsniui siekia savo zenito. Turbūt sunku būtų rasti universitetą, išskyrus katalikiškuosius, kuriame iš vienos ar kitos katedros neskambėtų Freud apaštalų žodžiais ir panseksualizmu pagrįstos nuomonės. Panseksualizmo įtaką mes matome dramos ir komedijos teatruose, filmuose, lengvoje muzikoje, literatūros veikaluose. Mes žvelgiame į veikėjus, kurių gyvenimą, veiksmus, pasaulėžiūrą, pasiryžimus, apsisprendimus valdo vienas vienintelis faktorius: erotinis seksualizmas. Dėl to šie charakteriai — bent daugiausiai — yra seklūs ir lėkšti, ką labai aiškiai ir patetiškai atveria dviasmenis psichoanalizės peilis. Net jaunutė prancūzų rašytoja Françoise Sagan, kurios — kaip rašytojos — sąmonėje, atrodo, susisiekia Freud panseksualizmas ir literatūrinis Sartre egzistencializmas, viešai skelbia savo teoriją, kad seksualinis faktorius savo laisvame aktyvume yra trumpiausias kelias į asmens subrendimą. Tai liudija abu jos romanai: "Bonjour tristesse” ir "Un certain sourire”. Rašytoja dėsto — su jos jaunam amžiui disonansiniu abejingumu — kad jaunystė, ypač intelektualų jaunos dienos, yra nuobodžiavimo, promiskuiteto ir netiesos periodas, o moterystė lyginama abipusiai praktikuojamam ir toleruojamam neištikimumui. Šios mintys yra klaidingos, apgaunančios ir žmogų gadinančios. Žinoma, jų ankstyvųjų šaltinių reikia ieškoti tolimesnėje praeityje, kai Freud skelbė, kad — norint išvengti psichinių kompleksų ir neurozės — reikia gyventi, duodant laisvę savoms tendencijoms, norams ir impulsams.

     Šio dogmatizmo klaida yra gana aiški: žmogų turi valdyti protas ir valia, o ne instinktas, nes pastarasis nėra racionali galia. Žmoguje jis tik tada atlieka savo paskirtį, kai jį valdo ir sublimuoja protas bei valia. Nors klaida yra aiški, bet panseksualizmo dogma tebestovi ant pjedestalo, ir jai pagarbiai tiki, nusilenkia ir galvos, ir širdys visuose kontinentuose.

     Be tam tikro dogmatizmo neišsiverčia nei žmogus, nei partija, nei organizacija, nei sistema. Nesvarbu, kokia būtų žmogaus pasaulėžiūra, tiek žmogus, tiek pasaulėžiūra remiasi kieno nors autoritetu. Tai nėra neįprastas dalykas, tai nėra nenormali situacija. Bet, antra vertus, kuo svarbesnė gyvenimo sritis, tuo svarbesnis autoriteto svoris ir tikėtinumas. Kada mes prisiartiname prie religijos, autoritetas gauna nepaprastą svorį ir svarbą. Bet kai religijoje susiduria autoritetai, ir žmogus turi pasirinkti tarp kelių, jis nebus išmintingas, jei Dievo autoritetu suabejos ir, jį atmetęs, žmogiškuoju pasikliaus.

     Nei dogma, nei dogmatizmas neišvengiami. Ir paradoksas glūdi, regis, čia, kad žmogus — net visa atmetęs — tebetiki savo neklaidingumo dogma.

■    JAV-se 1984 metais į Katalikų Bažnyčią perėjo 9.750 konvertitų.

■    Guyanoje, kuri yra Pietų Amerikos šiaurėje, prie Venecuelos ir Brazilijos, tėra apie milijonas gyventojų. Daugumas krikščionys (apie 57%), bet yra ir musulmonų, indų. Dabar, valdant prezidentui Desmond Hoyte, sudaroma nemažai sunkumų Bažnyčiai. Daromos kratos vadovaujančių katalikų namuose, net ir sostinės Georgetowno vyskupo rezidencijoje. Ištremtas britas jėzuitas Patrick Connors.