Spausdinti

DALIA STANIŠKIENĖ

Tu rymai Kryžių kalno papėdėj...
Tavo medinis veidas
             rūpesčių ir skausmo išvagotas...
Tu sveikini kiekvieną čia atvykusį,
Ir lietūs, pūgos, vėjai bei atėjūnų piktos rankos
Tavęs nepajėgia išvietinti iš Tavo sosto Kalno pakrašty,
Kaip neatgraso tų, kurie čia eina ir važiuoja,
Ir klumpa keliais prieš Tave,
             Rūpintojėli Kryžių kalno...

* * *

Ir aš klumpu ir pakeliu akis
             į Tavo skausmo išvagotą veidą. . .
Bet. . . o stebuklas! .. Tavo medinės lūpos sukruta...
O akys
pilnos ašarų, lyg ežerai šilti mano gimtinės...
Ir aš jų veidrody matau
             ateinantį Tėvynės laisvės rytą...
Girdžiu: Tu laimini ateinančius, ir klumpančius,
Ir savo kryžių nešančius į Kryžių kalną. ..
Tu priimi ir laimini kiekvieną mūsų vargano
             gyvenimo kryželį...
Ir Tavo medžio šypsena nušviečia laisvės viltimi
             laukus, miškus ir klonius.. .
Ir vieškelį
ir ten, ir čia,
Kuriuo visi mes į Tave
             ir Tėviškės laisvos rytojų
                          su viltimi keliaujam. . .

Rūpintojėlis prie Kryžių kalno Lietuvoje.