Policininkas pagaliau pasiveja per greitai vairuojančią merginą ir sako:
— Dėl ko nesustojai, kai aš švilpiau?
— Tamsta be reikalo varginiesi — aš jau susižiedavusi, — atsako mergina.
*
Vyras, matydamas, kad jo žmona su kaimyne jau daugiau kaip pusvalandis kalbasi prie vartelių, jai sako:
— Dėl ko judvi neinate į vidų, juk lauke šalta?
— Aš ją kviečiau, — atsako žmona, — bet ji sakė, kad kažkur skubanti ir neturinti nė minutėlės laiko.
*
Ridikėlis, pomidoras ir tarakonas nutarė stoti į partiją. Pirmiausia apklausinėti pasišaukia ridikėlį. Jis grįžta nusiminęs:
— Nepriėmė. Sakė, kad nieko nereiškia, jog aš tik iš lauko raudonas, o vidury vis tiek baltas.
Pomidoro taip pat nepriėmė ir pasakė:
— Nors tu visas raudonas, bet vidury skystas.
Prieina tarakono eilė. Jis ilgai negrįžta. Pagaliau išeina visas išraudęs ir suprakaitavęs:
— Na, kad jau davė velnių, tai davė. . .
— Tai ir tavęs nepriėmė?
— Priėmė, priėmė, bet labai išbarė, sakė:
— Kurgi tu iki šiol buvai? Visi kiti parazitai jau prieš dvidešimt metų į partiją įstojo. . .
*
Žmogus Lietuvoje dengia stogą. Įsako žmonai, kad neleistų niekam jo trukdyti, nes šiandien norįs užbaigti darbą. Bet ateina kaimynas ir prisispyręs šaukia:
— Jonai, Jonai, lipk nuo stogo, išgirsi nepaprastą naujieną!
Jonas, nulipęs nuo stogo, klausia:
— Na, kas gi atsitiko?
— Ogi rusus šiandien į orbitą iššovė!
— Ar visus? — klausia Jonas.
— Ne, tik tris.
Jonas nepatenkintas sako:
— Tai ko tu mane dėl tokio nieko trukdai ir liepei nulipti nuo stogo!
*
Vienas jaunas kompozitorius parašė operą “Dykuma”. Jos premjeros spektaklyje Paryžiuje buvo ir G. Rosinis. Po spektaklio operos autorius paklausė Rosinį:
— Kokia jūsų nuomonė apie mano operą?
— Gal vardas nelabai tinka, — atsakė Rosinis, — nes tai ne dykuma, o bulvaras: kas žingsnis sutinki pažįstamą. . .
*
— Jaunas dailininkas įsidrąsino ir staiga pabučiavo pozuotoją. Ši pasijuto įžeista ir piktai paklausė:
— Ar jūs bučiuojate visas savo pozuotojas?
— Ne, — ėmė teisintis jaunuolis, — jūs esate pirma.
— O kiek jų buvo?
— Dar tiktai keturios: silkė, svogūno galvutė, lėkštė ir. . . jūs.
*
Kartą J. Bramsui teko klausytis labai vidutiniškai dainuojančios solistės. Kai ji pradėjo dainą “Jeigu paukštė būčiau aš”, kompozitorius neištvėrė ir pusbalsiai pritardamas uždainavo: “turėčiau katę aš, užleisčiau ant tavęs”.
*
Vienas pilietis, matydamas Dekartą su pasigardžiavimu valgantį, pasakė:
— Negirdėtas dalykas, kad toks didelis ir žymus žmogus, kaip jūs, randa tiek malonumo valgydamas.
— O ko čia stebėtis? Nejaugi jums atrodo, kad geri dalykai yra sukurti tik neišmanėliams?! -atsakė Dekartas.