1985 m. L.K. Mokslo Akademija išleido Romoje prof. Antano Salio raštų trečiąjį tomą. Redagavo prof. Petras Jonikas. Neįmanoma trumpai šį veikalą įvertinti moksliniu atžvilgiu, tačiau būtina priminti jo kultūrinę ir praktinę vertę. Jeigu mūsų išeivija didžiuojasi Lietuvių enciklopedijos išleidimu ir kitais stambiais tautinės kultūros darbais, tai galima didžiuotis ir žymaus mūsų kalbininko Antano Salio raštais. Jau išėjo trys tomai, spausdinamas ir ketvirtasis.

     Buvo paskelbta, kad L.B. Kultūros taryba premijuoja geriausią praėjusių kelerių metų mokslo veikalą. Gal jau vėloka, bet reikėtų pasiūlyti šiai premijai A. Salio raštus. Jeigu jau dabar per vėlu, tai nereikėtų užmiršti pasiūlyti premijai jo raštus, kai išeis ketvirtasis tomas. Tiesa, Nobelio premija mirusiam autoriui neskiriama, bet vargu ar tai teisinga (argi Oskaras Milašius nebuvo tos premijos labiau vertas už kitus?). Lietuvių kultūros istorijoje yra žinomas priešingas faktas: Lietuvių rašytojų draugijos premija už geriausią grožinės literatūros knygą ("Žemė dega”) buvo paskirta jau mirusiam autoriui Jurgiui Savickui. O ypač mokslinių veikalų reikšmė ir aktualumas tautos gyvenime toli pranoksta žmogaus amžių.

     Šiame trečiame tome sukaupti svarbiausieji A. Salio informaciniai kalbiniais klausimais straipsniai, skirti mokykloms ir visuomenei. Knyga verta ne vien kalbininkų dėmesio, bet kiekvieno, kas tik domisi lietuvių kalba ir kultūra.

     Jei turime Lietuvių enciklopedijos tomus, būtina turėti ir visus Antano Salio raštų tomus.    Alė Rūta