Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Kartais mes skiriame visą aplinkos plotmę į du pasaulius: į vaiko pasaulį ir į suaugusiojo pasaulį. Turbūt tuo norime pasakyti, kad vaiko pasaulis yra mikrokosmas, mažas pasauliukas, kuriame vyrauja neribota vaizduotė, žaismas ir žaislai, kur nėra atsakomybės ir rimtų problemų, kur maži, dar neišsivystę proteliai sugeba suprasti ir pasisavinti tik labai mažą didžiojo žinyno dalį. Kas kita su makrokosmu, didžiuoju suaugusiųjų pasauliu, kurį valdo apčiuopiama, į nieką neatsižvelgianti gyvenimo tikrovė, kur problemos yra tikros ir žiauriai rimtos, kur nebėra vietos vaizduotei ir svajonėms, nes kasdien į gyvenimo duris beldžiasi pareiga ir atsakomybė. Čia suaugusiojo išsivystęs protas, naudodamasis plačiomis žiniomis ir ilgu patyrimu, problemas ne tik supranta, bet ir joms sprendimą randa.

     Savaime aišku, kad šis skirtumas remiasi bendrybėmis ir gerokai atsiduoda paviršutiniškumu. Bet ne paslaptis, kad gana dažnai vaiko ir suaugusiojo pasauliai yra taip suprantami ir apibrėžiami. Jei tokia samprata turi nemaža tiesos, tai ji, ypač kalbėdama apie vaiko pasaulį, praleidžia du dalykus. Pirma, labai didelį ir jautrų vaiko imlumą visa tam, ką jis mato ir girdi. Antra, vaiko inteligencija pabunda ir išsivysto tarp 2 ir 6 amžiaus metų. Autoritetai tvirtina, kad, nežiūrint to fakto, jog visos kitos vaiko kūno ir dvasios galios vystosi ir toliau, vaiko inteligencijos augimas ir didėjimas sustoja prie neperžengiamo slenksčio į septintuosius amžiaus metus.

Kultūrinė ir politinė veikla Kempteno stovykloje.  K. Daugėlos nuotr.

     Jei taip yra, ir atrodo, kad taip yra, tai tėvų elgesys, jų žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko gyvenime ir vystymesi. Tėvų pavyzdys, visa tai, ką kūdikis ir vaikas mato ir girdi, yra tikrovės, nulemiančios vaiko ateitį, pakreipiančios jo gyvenimo kelią viena ar kita kryptimi. Atrodo tikslu sakyti, kad labai dažnai, tiek ateities lemtis, tiek gyvenimo kryptis — dėl tėvų pavyzdžio — pasilieka galutinės, nepakeičiamos ir neatšaukiamos tikrovės. Štai kodėl norėtųsi tvirtinti, kad tėvų pavyzdys yra vaiko laimės kalvis.

     Pirmiausia manytume, kad suaugusiems reikėtų vienu mostu nusikratyti labai netikslios ir visus klaidinančios sampratos, kad vaikas labai mažai supranta. Jei kartais kreipiamas dalinis dėmesys į mokyklos pirmapradžius, tai jaunesniems tenka labai ribota atida. Manoma, kad jie labai maža ką pastebi; jei girdi, tai labai mažai supranta. Keista, kodėl jauni tėvai ir motinos, kurie draugams ir pažįstamiems giriasi savo kūdikių gudrumu ir inteligencija, nepadaro savaime suprantamos išvados, kad jei vaikai rodo inteligenciją ir gabumą, tai jie be didelio vargo supranta tėvų žodžius ir veiksmus. Tiesa, kad laikas nuo laiko jie reikalingi paaiškinimo ir papildymo, bet didelėje atvejų daugumoje jie sugeba įžvelgti ir į žodžių prasmę, ir į veiksmų vertę.

     Maži vaikai pasižymi labai dideliu ir jautriu imlumu visa tam, ką jie mato ir girdi. Čia norėtųsi atkreipti dėmesį vėl į du dalykus. Pirma, į didelį sugebėjimą pasisavinti. Antra, į labai švelnų ir trapų sielos jautrumą.

     Mažas vaikas mokosi įvairiais būdais, bet pagrindinis turbūt bus pamėgdžiojimo būdas. O pamėgdžioti jis pamėgdžioja visus. Savaime aišku, kad dažniausiai ir ištikimiausiai jis pamėgdžioja tuos, su kuriais nuolat gyvena, nuo kurių labiausiai priklauso, kuriuos karščiausiai myli, būtent savo tėvus. Iš pradžių pamėgdžiojimas gali būti tik išorinis žodžio ar veiksmo pakartojimas, nesupratus jų prasmės ir vertės. Bet šiek tiek vėliau jis gali tapti suprastu ir pasisavintu papročiu, žodžio ar veiksmo mastu. Tokiu būdu, kas prasideda mechanišku žodžio ar veiksmo pakartojimu, gali pasibaigti organiška vaiko galvosenos ir elgesio dalimi.

     Mažas vaikas mokosi įvairiais būdais. Ypač šiais laikais mūsų gyvenamame krašte vaikas išmoksta daug ir greitai. Mes čia nenorime svarstyti mokyklinės sistemos gerųjų pusių arba ribotumų. Mums svarbu moderni žinių perteikimo metodika, ypač žodžio ar sąvokos perteikimas apčiuopiamu ir suprantamu vaizdu. Šios priemonės vaiko sąmonę ir supratimo galias pažadina labai anksti. Nenuostabu, kad šiandien vis dažniau ir dažniau susitinkame mažų vaikų, kurių žodynas apima tokius žodžius ir sąvokas, kokios prieš 25 metus nebuvo aiškios net kiekvienam gimnazistui.

     Antras dalykas, kuriam turėtų būti skirtinas ypatingas dėmesys, yra švelnus ir trapus vaiko sielos jautrumas. Jo vidaus pasaulis yra kaip ką tik atsivėręs gėlės žiedas, kuriuo galima gėrėtis, bet kuris bijo fizinio kontakto, šiurkščios ir nedraugiškos atmosferos. Savaime aišku, kad maži vaikai labai dažnai rodo savo elgesyje ir palinkimuose daug savanaudiškumo ir visiško į kitus neatsižvelgimo. Jų prigimtis, kai asmuo nėra pilnai išsivystęs, remiasi instinktu daug stipriau ir priklausomiau, negu suaugęs ir subrendęs žmogus. Bet faktas lieka faktu, kad vaiko siela yra labai jautri aplinkai, įspūdžiui, pergyvenimui. Labai dažnai ji yra atvira knyga, į kurią žmonės, o ypač tėvai, rašo pasiliekantį, neišdildomą, nepamirštamą testamentą. Labai dažnai tie ženklai, įspūdžiai, pergyvenimai, kuriuos vaiko širdin įspaudžia tėvų žodis ar veiksmas, pasilieka nuolatinio vėlesnio gyvenimo palydovai, granitinės normos, pagal kurias bus vertinamas gyvenimas ir žmonės, idealai ir vertybių prasmė.

     Gražūs ir kilnūs pergyvenimai, šventi ir įkvepiantys įspūdžiai bus ta vaisinga dirva, kurioje išaugs, subręs ir derlių atneš vertingas žmogus. Jų įtakoje vaikas pajus stiprų ir didėjantį norą tapti geresniu, naudingesniu, teigiamesniu asmeniu. Meilė, kilnūs jausmai ir dorybingas pavyzdys bus tie veiksniai, kurie mažame vaike ugdys pastovų ir nenugalimą gėrį. Antra vertus, tie pergyvenimai, kuriuos bus persunkęs savanaudiškumas ir tėvų nuolatinės silpnybės, tie įspūdžiai, kuriuose nebus vietos šventumui ir įkvėpimui, pasės mažo vaiko širdyje grūdą, iš kurio išaugs ne rugiai kasdienei ateities duonai, bet piktžolės, kurios be pasigailėjimo nustelbs ribotus gėrio bandymus prasimušti pro vešlią nuolatinio savanaudiškumo sieną.

     Laikas nuo laiko tėvai nusiskundžia, kad vaikai, kuriems buvo duotas geras išauklėjimas, kilni pasaulėžiūra ir šventi principai, nuėjo kreivais keliais. Ne tik nusiskundžia, bet neretai su ašaromis klausia, kodėl taip atsitiko. Juk jie gerą grūdą į derlingą žemę bėrė, o užaugo piktžolės. Mes čia nesiimame duoti neklaidingo atsakymo nei bendriems, nei atskiriems atvejams. Bet galbūt bent kai kuriais atvejais nebuvo laiku ir pakankamai atkreiptas rimtas ir pastovus dėmesys į tuos gyvybingiausius ir svarbiausius žmogiškojo asmens vystymosi metus, kai mažame kūne ir trapioje sieloje pabudo inteligencija ir didelis jautrumas kiekvienam žodžiui ir veiksmui. Galbūt mažas vaikas girdėjo žodžius, matė veiksmus, liudijo scenas, kurie jo mažame pasaulyje pasirodė baisiais milžinais, šlykščiomis šmėklomis, kurios jo širdyje pasėjo baimę, nepasitikėjimą, įdiegė nusivylimą ir nuolatinį kartėlį. Gal buvo momentų ir nelaimingų atsitikimų, kurie sužeidė jo širdį, paliko neužgyjančias, atsinaujinančias žaizdas, kurios kraujuoja ir kraujuodamos prisiekia kerštą tiek tėvams, tiek kiekvienam suaugusiajam.

     Mažą ir jauną širdį lengva įskaudinti, užgauti, sužeisti. Tas žaizdas sėkmingai gydo didžiulė ir pasiaukojanti tėvų meilė, šilta ir saugi aplinka, žmogiško švelnumo ir supratimo perteklius. Jei nedėkingos gyvenimo aplinkybės ir neatidėliotinos pareigos tėvų laiką vaikams labai apriboja, kartais jų keliai per daug anksti išsiskiria, ir jie jau niekad bendros kalbos neberanda.

     Kartais kalbėdami apie kunigus arba vienuolius, žmonės išsireiškia, kad, girdi, tai esąs labai sunkus pašaukimas, reikalingas didelio pasišventimo bei pasiaukojimo Dievui ir artimui. Nesunku sutikti, kad pašaukimas, kuris stengiasi žemėje įgyvendinti dangų siekiančius Kristaus idealus, yra sunkus, reikalaująs iš žmogaus nuolatinės aukos, nepalaužiamos dvasios stiprybės, visiško savęs išsižadėjimo ir visiško atsidavimo pasirinktiems idealams. Jei kunigas ar vienuolis kasdien stengiasi būti ištikimas savo šventam pašaukimui, jo gyvenimas yra sunkus. Jį palengvina idealizmas, entuziazmas, Viešpaties malonė ir iš jos išplaukiantis įkvėpimas pasiaukoti ir nuolat gera daryti; bet nėra abejonės, kad šitaip suprastas kunigiškasis ar vienuoliškasis pašaukimas yra sunkus.

     O kaip yra su vedusiais? O kaip yra su jaunais vyrais ir jaunomis merginomis, kurie pasirenka moterystės pašaukimą? Ar tas pašaukimas yra lengvas ar sunkus? Ar jis taip pat remiasi dideliu pasišventimu ir pasiaukojimu? Atsakymas yra trumpas ir aiškus. Moterystė yra sunkus pašaukimas, kurio idealų įgyvendinimas yra neįmanomas be kasdienės aukos ir savęs išsižadėjimo, be neišsemiamos dvasios stiprybės, neįsivaizduojamas be drąsios ir dosnios širdies, kuri duoda ir neskaičiuoja, aukojasi ir neprikaišioja, kenčia ir mato prasmę, myli ir supranta. Krikščioniškosios moterystės idealas taip pat dangų siekia, nes jis stovi ant dieviškojo įstatymo pagrindų, nesuprantamas be nuolatinės aukos, ir stengiasi dviejų asmenų meilės vaisingumu duoti subrendusį, naudingą ir kilnų žmogų ne tik žemei, bet ir dangui. Už tai ne vienas, matydamas tėvų nuolatines pastangas, vargus ir sunkenybes, išmintį ir ribų nežinančią kantrybę, kasdienį pasišventimą vaikų gerovei ir nuolatines pastangas savo žodžiu ir pavyzdžiu įskiepyti juose tikrąjį gėrį, grožį ir tiesą, mano, kad krikščioniškoji moterystė yra sunkesnis pašaukimas už kunigystę.

     Kaip ten bebūtų, vienas dalykas yra aiškus, kad moterystės pašaukimas yra sunkus ypač dėl to, kad jis iš tėvų nuolat reikalauja gero pavyzdžio. Jei tėvų elgesys, žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko vystymesi ir gyvenime, tai nesunku suprasti, koks tas elgesys, kokie tie žodžiai ir veiksmai turėtų būti. Čia ir iškyla gero pavyzdžio klausimas bei milžiniška problema. Mat gyvenime nėra sunkesnio dalyko už nuolatinį gerą pavyzdį.

     Bet kaip gerą pavyzdį duos tas, kuris pats negeras? Kaip kantrybės mokys tas, kuris pats nekantrus? Kokiais žodžiais tėvas ar motina nusakys pareigos ir atsakingumo svarbą, patys būdami nepareigingi ir be atsakomybės jausmo? Veltui jie bylos apie gyvenimo išmintį, patys jos neturėdami. Veltui jie baus vaikus dėl neišlaikyto žodžio ar apleisto įsipareigojimo, jei jų pačių gyvenimas remsis melagyste ir pareigos apleidimu. Tokia bausmė iššauks baisų kerštą ne tik tėvams, bet visai aplinkai, visai bendruomenei.

     Todėl pirmiausia visi tie, kurie rengiasi moterystės pašaukimui, turėtų būti iš anksto ir labai rimtai įspėti, ko moterystė iš jų laukia. Jiems turi būti iš anksto pasakyta, kad moterystė yra aukštas idealas, kuris neįgyvendinamas be didelės ir nuolatinės aukos, be pastovios ir pasiliekančios meilės, be energingos dvasios stiprybės ir kantrios širdies drąsos. Ir kas svarbiausia, kad Didysis Kūrėjas, įdėjęs į vyro ir moters prigimtį gyvybės jėgą ir šaltinį, primena jiems šio stebuklo didybe ir amžinu prasmingumu, kad į tėvų rankas yra atiduotas ne tik žmogaus sūnus, bet ir Dievo vaikas. Mat tėvams patikėtas ne medis, ir ne gėlė, ir ne inteligentiškas gyvulys, bet žmogiškas asmuo su amžinu likimu, kuris, išėjęs iš Dievo, pas Dievą grįžta. Medį galima apgenėti, nukirsti, sudeginti. Gėlę galima nuskinti. Gyvulį galima išdresiruoti arba kaimynui perleisti. Žmogiškasis asmuo, kad ir jaunuose metuose, jau yra žmogus, kurio gyvybė yra šventa paslaptis, o jos išniekinimas bei prieš ją nusikaltimas yra baudžiamas mirtimi pačiu prigimties įstatymu. Visa šita reiškia, kad jaunas vyras ir jauna mergina, duodami moterystės šventą ir neatšaukiamą priesaiką, ją turi išreikšti ypač pareigos ir begalinės atsakomybės prasme.

     Milžinišką gero pavyzdžio problemą sudaro ypač tas faktas, kad didelis jaunų žmonių skaičius sukuria šeimas, visiškai nepasirengę moterystės sunkioms pareigoms, užtenkamai nesubrendę suprasti vyro ir žmonos bendradarbiavimo bei vienas kito papildymo uždavinių, užtenkamai neįsigilinę į šeimos ir auklėjimo tikslus bei priemones. Tokiu būdu moterystė jiems tampa paviršutinio bendradarbiavimo ir bendravimo periodas, kuris veda ne į augančią ir stiprėjančią meilę bei jos prasmingą vaisingumą, bet į galutinį dviejų širdžių atšalimą ir dviejų asmenų dvasinį išsiskyrimą. Ir vaikas, jų pačių kūnas ir kraujas, tampa jiems ne švento ir prasmingo gyvenimo tąsa, su prasmingu gyvenimo tikslu, bet greičiau žaislas, greičiau apčiuopiama lytinio instinkto funkcija. Kada mes pasižiūrime ne į vieną išimtį, bet į didelį šeimų skaičių, mes nusigąstame, matydami, kaip teisingas yra vieno anglų auklėtojo pasakymas, kad, girdi, galinčių vaikus turėti asmenų sąraše tėvai turėtų būti paskutinėje vietoje.

     Daugeliu atvejų tėvai yra ne auklėtojai, ne mylintys globėjai ir mokytojai, ne gero pavyzdžio ir gyvenimo išminties teikėjai, bet griovikai, lepintojai, žmonės be atsakomybės, pareigos jausmo ir charakterio. Jie nevaldo liežuvio, nesiskaito su žodžiais. Baudžia vaikus ne tiek iš reikalo, kiek iš pykčio. Jų dvasinis ir religinis gyvenimas yra ne kartą pasityčiojimas iš visa to, kas šventa ir kilnu. Jų kalbos ir pasilinksminimai ne kartą yra ne tik piktinantys, bet ir necenzūriški. Maža gelbsti saugojimasis, kad vaikai neišgirstų, nes kas yra žmogaus širdyje, tas nesuvaldomai, nesulaikomai išsilieja į paviršių, į bendrą žmogaus elgesį, į jo nuomonę ir įsitikinimus. Evangelijoje skaitome įspėjančius žodžius: "Netoli aklasis ves akląjį. Greit jie abu įkris į duobę”.

     Moterystė ir krikščioniškasis jos supratimas yra sunkus ir dangų siekiantis pašaukimas, kurį padaro ypatingai sunkiu tas faktas, kad tėvams reikia nuolat duoti gerą pavyzdį. O kaip duos pats, kuris pats neturi? Kaip bers sėjos grūdą tas, kurio aruodai tušti?

     Todėl vedusiems, ypač jaunam tėvui ir jaunai motinai, reikia dažniau artintis prie tikrojo gėrio, grožio ir tiesos šaltinio. Tai yra ne kas kita, kaip jų nuolatinis santykis su Didžiuoju Kūrėju, su kuriuo juos sungia gyvybės ir kūrybos paslaptis ir stebuklinga jėga. Tėvai dalyvauja kuriančioje Dievo prigimtyje- Ar nelogiška, kad jie dalyvautų ir dieviškame jo gyvenime, kuri jiems padarė prieinamą Kristaus atpirkimas? Šita prasme krikščioniškasis tikėjimas jų atveju yra ne tik noras ir sugebėjimas statyti, bet patys pamatai, ant kurių norima statyti savo ir vaikų ateities rūmus. Šita prasme Kristaus idealų įgyvendinimas šeimoje yra ne kas kita, kaip vaikų priėmimas ir auklėjimas Kristaus idealų dvasia.

     Nuolatinis santykis su Didžiuoju Kūrėju ir žmogiškąjį atpirkimą įvykdžiusiu jo Sūnumi turi turėti konkrečias formas, apčiuopiamą išraišką. Tai negali pasilikti vien tik graži teorija ir imponuojančių principų iškalbios formulės. Tiek teorija, tiek principai turi tapti kasdienio gyvenimo žmogų gerinančiomis ir kilninančiomis tikrovėmis. Šita prasme tiek malda, tiek sakramentai yra ne tik bandymas prasmingai gyventi, bet taip pat antgamtinės malonės šaltiniai, kurie duoda pasišventusiam žmogui kasdienių jėgų ir įkvėpimo duoti ir neskaičiuoti, aukotis ir nepriekaištauti, mylėti ir suprasti, kentėti ir matyti prasmę. Šitų malonės šaltinių rėmuose Kristus duoda žmogui kilnų norą savęs išsižadėti, jo dvasiai teikia neišsemiamą stiprybę, o jo širdžiai meilę, kuri remiasi noriu dosnumu ir nepajudinama drąsa.

■ Kubos Castro, kaip pakartotinai skelbia spauda, rodąs polinkį į religiją. Londono “Sunday Times” paskelbė Vatikano nepatvirtintą žinią, kad Castro pakvietęs popiežių aplankyti Kubą, kai popiežius 1987 m. lankys Pietų Ameriką.