Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

49. LENINO “KRIKŠTAS”

     Religinė apeiga, paneriant žmogų į vandenį ir vėl iš ten jį ištraukiant, nuo amžių daugelyje kultūrų religinėje simbolikoje reiškia mirtį ir prisikėlimą. Taip rašė religijų istorikas M. Eliade. Taigi į krikštą mes turime žiūrėti, kaip į žmogaus grąžinimą į medžiagos elementus ir jo iš ten iškėlimą. Jeigu to iškėlimo nebūtų, jeigu žmogus būtų tik paneriamas, bet neiškeliamas iš vandens, tai krikštas reikštų tik žmogaus laidojimą.

     Šiandien galima kalbėti apie žmogaus ir jo santykių panėrimą ne tik vandenyje, bet ir apskritai medžiagoje. Tai ypač padarė marksizmas, suvesdamas žmonių santykius į medžiaginės gamybos bei reikmenų pasikeitimo santykius. Maža to, Leninas manė, kad pats žmogus yra tik medžiagos abstraktas, t.y. laikinas ištraukimas iš medžiagos, prieinamas analizavimui. Savo darbą atlikęs, jis vėl yra paneriamas į medžiagą, daugiau juo nesirūpinant. Dėl to galima kalbėti apie savotišką Lenino "krikštą”, kur žmogus, atlikęs savo darbą, paneriamas į medžiagą. Bet Lenino "krikštas”, kaip matome, neturi žmogaus prikėlimo iš medžiagos. Jis yra išskiriamas iš medžiagos tik tam, kad atliktų kokį darbą ir vėl būtų j ją panertas. Tai yra krikščioniško krikšto priešingybė.

Berniukas su duonos daviniu šeimai.  K. Daugėlos nuotr.

     Ši krikščioniško krikšto priešingybė nėra atsitiktinis reiškinys mūsų laikais. Ji yra visos mūsų moderniosios filosofijos pasekmė. Ji kyla iš to, kad mes esame praradę savo asmens sampratos tvirtumą. Mes patys net sau daug nereiškiame. Pasak Hegelio, mūsų pažinimas yra tik tokio siauro pobūdžio, kad, kai mes ką pažįstame, tai arba save prarandame, arba, jeigu savęs ir neprarandame, tai realiai nieko kito nepažįstame. (Plg. Phenomenology of Spirit, 399 psl.). Taigi mes arba turime išsižadėti kito, kad save išlaikytume, arba išsižadėti savęs, kad kitą pažintume.

     Šis Hegelio pažinimo mokslas atidengia mums pačią giliąją priežastį, dėl kurios santykiavimas asmeniniame lygyje pagal komunizmą yra negalimas. Tikro santykiavimo čia negali būti, nes, pažindami kitą, mes prarandame arba save, arba kitą. Dėl to marksizme žmogus išgyvena tik vieną krikšto dalį: jis yra paneriamas medžiagoje, bet nėra iš jos iškeliamas. O Kristaus krikštas liudija ir žmogaus panėrimą į medžiagą, ir iškėlimą iš jos. Be to, krikštijamas žmogus atgyja ne tik santykiams su kitais asmenimis, bet ir su Dievu, ką liudija Šv. Dvasios dalyvavimas Jėzaus krikšte. Kad šis abiem kryptimis ėjimas būtų galimas, kad žmogus, santykiaudamas su medžiaga ir su Dievo Dvasia, savęs neprarastų, reikia grįžti prie originalios žmogaus sampratos, būtent kaip prie tokio centro, kuris gali daug ką pažinti, savęs neprarasdamas, ir su visais santykiauti, niekieno nepavergiamas. Reikia į žmogų žiūrėti, kaip į Dievo kūrinį, sukurtą panašų į Dievą, kuris turi galią pažinti kitus, priimti juos į save, savęs neprarandant.

     Į atskirą asmenį taip pat tenka žiūrėti ne kaip į dalyką, pamestą sau vienam, bet kaip į savaimingą veiksnį, įeinantį į tam tikrą visumą. Jėzaus krikštas liudija jo visišką solidarumą su kitais žmonėmis. Jis čia įsijungia net į žmonijos atsakomybę už nuodėmę. Solidarumas yra taip pat krikščioniškai šventas žodis, deja, nepakankamai išryškintas. Krikščioniškai suprastas žmogus neturi pagrindo bijoti, kad, santykiaudamas su kitais, savęs neprarastų. Jis neturi pagrindo bijoti, kad pasinerdamas medžiaginėn kūrybon, nepažeistų savo dvasiškumo. Jis taip pat neturi bijoti budistinio pavojaus, kad, santykiaudamas su Dievu, pats neišnyktų ir neprarastų savęs.

     Jėzaus krikštas, kaip matome, yra didelės koncentracijos momentas, priimąs į save plačią žmogaus santykiavimo problemą.

50. DANGAUS DVASIOS PRIĖMIMO KLAUSIMAS

     Kas yra dvasia? Arba, kaip mes šiandien suprantame dvasią? Šiandien vargiai mes sugebame suprasti dvasią kitaip, kaip ją suprato Hegelis. Jam dvasia yra ne kas kita, kaip protas, pasiekęs tiesą ir turįs savęs sąmonę. Jo žodžiais tariant, dvasia "turi savęs sąmonę, kaip savito pasaulio, kuris yra pats sau” (410 psl.). Tačiau Hegeliui dvasia tam tikra prasme išsilaisvina iš individo ir apsireiškia objektyviomis formomis. Tokios sritys, kuriose dvasia pasireiškia, yra: dorovė, teisė, kultūra. Tokia maždaug yra šiandien galiojanti dvasios samprata daugumos vakarų kultūros žmonių.

     Koks yra santykis tarp šios hegelinės dvasios ir tos dvasios, kuri atėjo ir pasiliko ant Kristaus jo krikšto metu? Yra sunku į šį klausimą atsakyti. Bet mums iš tikro rūpi kitas klausimas: ar hegeliškai suprasta dvasia, kuri reiškiasi mūsų dorinėmis, teisinėmis ir kultūrinėmis formomis, yra mūsų dvasia, paimta kartu su dangaus dvasia, kurią mes gauname per krikštą, ar ji yra tik žmogiška dvasia? Vargu, ar Hegelis kur nors savo raštuose duoda atsakymą į šį klausimą, bet, be abejo, atsakymas galėtų būti ir vienoks, ir kitoks. Mes galėtume būti ir tokios kultūros kūrėjai, kuri atstovautų dangaus dvasiai, gautai per krikštą.

     Tačiau, žiūrint Hegelio teksto, aišku, kad jo dvasia yra kilusi iš žmogaus, nors ji ir išeina anapus žmogiškumo ir pasidaro kažkas aboliutaus. Ji yra žmogaus dvasia, pasiekusi savęs sąmonę, tačiau, antra vertus, Hegelis mano, kad ta dvasia turi absoliutumo bruožų. Jis sako, kad "tas bruožas, būdamas abstraktus, turi absoliutinio fakto prigimtį; jis yra faktas savyje, turįs pradžią dvasinėje tikrovėje. Kai žmogus turi sąmonę, jis formaliai pažįsta tą tikrovę, kuria jis domisi ir kuri yra įvairaus turinio ir dau-giaformė” (410 psl.).

     Nesileidžiant į šios dvasios sampratos analizę, vis dėlto tenka pastebėti, kad šioje sampratoje nėra abipusio santykio tarp pažįstančiojo ir pažįstamo objekto. Čia yra per glaudi vienybė tarp vieno ir kito. Dėl to ši dvasios samprata iš tikrųjų naikina asmenį, suplakdama jį su pažįstamu faktu. Taip pat pažįstamasis čia yra suplakamas ir su absoliutu.

     Tai yra greičiau moksliška dvasiškumo samprata. Kaip matome, ji nėra be trūkumij. Tačiau populiari dvasios samprata nėra geresnėje padėtyje. Kasdieninėje tikinčiojo kalboje dvasios samprata yra gerokai sunykusi. Dvasia mes suprantame arba mirusio žmogaus sielą, arba kokį vaiduoklį, arba mistinius žmogaus pergyvenimus, kuriuos mes dažniausiai laikome autosugestijos padariniu. Taigi ir populiari dvasios samprata nėra labai geras prietiltis nužengti dangaus dvasiai. Nors ji kartais labai atvirai priima visus pašalinius įkvėpimus, bet, neturėdama kritiško aparato patikrinti ateinančios dvasios vertę, yra išstatyta pavojuj priimti ne Dievo dvasią. Taigi mes turime prisipažinti, kad neturime tiesioginio kriterijaus įvertinti pas mus ateinančiai dvasiai. Tik tada, kai dvasia apsireiškia gyvenimiškomis formomis, mes iš pasekmių galime pasakyti, kad čia veikė vienokia ar kitokia dvasia.

     Mes čia pirmiausia mąstome ne apie tą dvasią, kuri yra mūsų "aš” su visomis savo galiomis. Mums čia pirmiausia rūpi tokie atvejai, kai mūsų dvasią veikia Dievo Dvasia. O jeigu ji mus veikia, tai kyla klausimas, ar mes turime nustatę antenas ir aparatus jai priimti. Ar mes nelaikome jos nerealybe? Ar mes jos nelaikome tik įsivaizdavimu? Kaip minėjome, gali būti ir tai. Tačiau krikščioniškoji religija mums sako, kad Dangaus Dvasia gali mus veikti ir iš tikrųjų veikia. Ar mes esame paruošę savo dvasią jos veikimui? Mūsų laikų kultūrinės nuotaikos yra nepalankios Dievo Dvasios pažinimui, jos išskyrimui iš kitų dvasių, jos pasisavinimui ir, kas reikšmingiausia, mūsų veikimui kartu su Dievo Dvasia.

51. SANTYKIS SU GEROMIS IR BLOGOMIS DVASIOMIS.

"Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia' ”.

     Šiame sakinyje yra liudijamas žmogaus ryšys su dvasinėmis būtybėmis. Ankstesniame sakinyje buvo atvejis, kai dvasia pasireiškia matomu būdu, būtent nužengdama ant Jėzaus ir ant jo pasilikdama. Šis sakinys sako, kad Jonas turėjo ir kitokio pobūdžio santykį su dvasia. Tai buvo santykis pokalbio būdu. Kažkas jam sakė, kad jis turi eiti krikštyti ir tuo būdu susitikti su asmeniu, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Iš to, kad šis mums nežinomas pokalbininkas mokė Joną pažinti dvasinę apraišką, galima daryti išvadą, kad ir jis pats buvo dvasia ar bent dvasinių santykių žinovas. Nėra ko mums gilintis į klausimą, kas buvo tas paslaptingas Jono pokalbininkas, nes mes neturime galimybės į jį atsakyti. Verčiau šiais laikais mums tenka susirūpinti mūsų santykiu su dvasia ir atstatyti teisingą ryšį su dvasiniu pasauliu.

     Žinoma, tai sakydami, turime galvoje ryšį su geromis dvasiomis. Mūsų ryšys su blogomis dvasiomis yra lengviau pastebimas. Ne kartą mes apsižiūrime, kad jau veikiame kokio pykčio, keršto ar kokios kitos nesuvaldomos aistros vedami. Tiesa, ir šitokie jausmai ne visada yra blogos dvasios reiškėjai, tačiau labai dažnai jie tokie yra

Kempteno stovyklos “Dienos naujienų” redakcija ir spaustuvė.   K. Daugėlos nuotr.

     Tai yra pagunda. Šiandien daug kas nenori kalbėti apie pagundą ar bent nori ją aiškinti ne piktosios dvasios, bet natūralių polinkių įtaka. Tiesa, kad natūralūs mūsų polinkiai ne kartą iškreipia mus ir be piktosios dvasios įtakos. Tai atsitinka ypač tada, kai jie praranda tarpusavio harmoniją. Tačiau galima kartais pastebėti, kad ir tie išsilaisvinę impulsai turi tam tikrą kryptį. Tai ypač pastebima tais atvejais, kai jie ta pačia bloga kryptimi reiškiasi žmonėse, neturinčiuose tarp savęs tiesioginio ryšio.

     Taigi dvasios veikia mus. Šį faktą reikia mums iš naujo pripažinti, ypač jei norime išmokti melstis. Mūsų malda pasidaro tokia sausa, formali ir varginanti, pasidaro tik tuščias kalbėjimas į tuštumą arba kalbėjimas su savim dėl to, kad mes esame praradę kontaktą su Dvasia-Dievu, kaip realia, su mumis esančia būtybe. Prel. V. Balčiūnas, cituodamas vieną prancūzę aktorę, sako, kad Kristaus dvasia yra nuolat su kiekvienu žmogumi patogiais ir nepatogiais jo gyvenimo momentais. Asmenys, turintieji mistišką nusiteikimą, tai gyvai junta. Bet tie, kurie neturi tokio mistiško jautrumo, ne būtinai yra nutolę nuo Kristaus dvasios. Ji yra su mumis visais. Dėl to Urs von Baltasar kelia mintį, kad malda pirmiausia yra sugebėjimas klausyti ir girdėti mums kalbančią Dvasią. Tai yra pirmoji maldos sąlyga — įsisąmoninimas savo santykio su Dievo Dvasia.

     Aišku, kad jautrumas dvasinei būtybei, mums kalbančiai, atneša ir pavojų. Iš to gali kilti visokių apsigavimų, haliucinacijų, autosugestijų ir net pasidavimo piktųjų dvasių įtakai. Tačiau, antra vertus, mūsų laikų nusikreipimas nuo tos dvasios, kol ji nėra medžiagiškai apsireiškianti, ar ne daugiau sudaro galimybių piktai dvasiai, niekieno nepastebėtai ir nekontroliuojamai, įslinkti pas mus, mus veikti, suvedžioti ir vadovauti mus žudančia kryptimi?

     Taip, kaip santykiavimo su žmonėmis negalima mums uždrausti dėl to, kad mes, susitikdami su blogais žmonėmis, galime patekti jų įtakon, tai tuo pačiu galvojimu negalima mums uždrausti santykio su dvasiomis. Norime ar ne, tikime ar ne, dvasios kasdien mus veikia, Reikia tik išmokti jas pažinti, atskirti geras nuo blogų ir su geromis bendradarbiauti.

52. KRIKŠČIONIŠKO KRIKŠTO TEOLOGIJA

"Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia”.

     Norint suprasti Šv. Dvasios krikšto prakilnumą, reikia pirmiau suprasti vandens krikšto esmę ir prasmę, Ir vandens krikštas turi savo prasmę, Jėzus savo krikšto nepradėjo kitaip, kaip pirma krikštydamasis vandeniu. Vandens krikštas yra grąžinimas žmogaus į gamtos elementus ir naujas iš jų atgimimas. Dvasios krikštas nėra žmogaus grąžinimas į gamtos elementus, bet žmogaus panėrimas į tą Dvasią, kuri tuos elementus yra sujungusi, padarydama iš jų žmogų. Aiškiau sakant, krikščioniškas krikštas yra žmogaus panėrimas į Dievo Dvasią.

     Tiesa, ir Dvasios krikšte, kaip ir medžiaginiame krikšte, žmogus turi būti panertas. Tai reiškia, kad tam tikra prasme jis turi mirti. Tačiau Dvasios krikšte žmogus miršta paneriamas ne į kūniškus elementus, bet į Dievo Dvasios principus. Nors šie principai yra labai kilnūs ir natūralūs žmogui, bet jie vis tiek nėra individualus žmogus. Žmogus turi atsisakyti savęs, kad galėtų būti jų persunktas. Atsisakymas savęs reiškia ir tai, kad žmogus ne viską supranta, kas ateina iš Dievo Dvasios. Kokioje situacijoje atsiranda Dvasioje krikštijamas žmogus, gana vaizdingai liudija Nikodemo pasikalbėjimas su Jėzumi. Jų pasikalbėjimas tada ir sukosi apie krikštą. Nikodemas klausė, kaip senas žmogus gali atgimti; ar jis gali vėl grįžti į savo motinos įsčias? Jėzus jam į tą klausimą tiesiogiai neatsakė. Jis jį tik subarė, sakydamas, kad "tu Izraelio mokytojas ir to nežinai”. Šis subarimas iš tikro reiškia, kad Nikodemas neturi pakankamai absoliučios Dievo sampratos. Taip pat šiuo atveju reiškia, kad visapusiškos Dievo veiklos aptarties ir negalima turėti. Jėzus kalbėjo toliau: "Tu girdi vėją pučiant, bet nežinai, nei iš kur jis ateina, nei kur jis nueina”. Tai reiškia, kad Dievo visagalybė žmogišku protu nėra aprėpiama. Šis pasikalbėjimas labai gerai paaiškina mirimą "Dievo Dvasioje”. Joje mes tam tikra prasme mirštame, panašiai, kaip dalinis ar pavienis požiūris ar dalykas išnyksta visumoje.

     Tačiau Dvasios krikštas nėra vien mirimas. Jis yra ir individualus atgimimas. Tas Dvasios vėjas, kurį mes priimame, tampa mūsų vėju. Jis tampa mūsų dvasia. Ši Dvasia sudaro naujo mūsų gimimo prigimtį.