religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1986 / GEGUŽĖ - MAY / VOLUME XXXVII, NO. 5

MOTINA — MEILĖS IR AUKOS SIMBOLIS

145

 Bruno Markaitis, S.J.

AŠ LAUKIU PAVASARIO (eil.)

148

 Dalia Staniškienė

SEKMINĖS — ŠV. DVASIOS ŠVENTĖ

150

 V. Kolyčius

MŪSŲ VISUOMENĖS SKALDYMOSI PRIEŽASTYS
IR SANTYKIAI SU LIETUVA

152

 Viktoras Nakas

KAM PIRMENYBĖ?

157

 Chiara Lubich

JUOKAS IR PAJUOKA

153

 Alfonsas Grauslys

TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

161

 Vytautas Bagdanavičius

CHARIZMATIKAI

165

 Leonas Zaremba, S.J.

LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI
HITLERIO OKUPACIJOS METU

169

 Prel. M. Krupavičius

AR SUNKU BŪTI LIETUVIU SVETIMAME KRAŠTE?

175

 Rima Polikaitytė

TĖVYNĖJE

177

 Gediminas Vakaris

KALBA

179

 Juozas Vaišnys, S.J.

Šis numeris iliustruotas dail. Jurgio Daugvilos medžio skulptūros darbais. Nuotraukos — Eugenijaus Būtėno. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Kiekviena motina, pajutusi pirmąjį gyvybės ženklą po savo širdimi, užgirsta likiminį klausimą: kas bus iš šio kūdikio? Svajonės pradeda maišytis su troškimais, viltys — su sapnais, tikrovė — su vaizduote. Bet virš nekantrumu plakančios širdies tebekybo įkyrus klausimas: kas bus iš šio kūdikio? Ar jis bus ašarų sūnus? Ar ji bus rūpesčių dukra? Kuriuo keliu sūnus pasuks, kai visi gyvenimo vieškeliai į kryžkeles subėgs? Kam teks dukros ranka, o kam — širdis?

     Į šį likiminį klausimą motina atsako dviem tikrovėm, kurios nuolat gyvos jos širdyje: meile ir kančia.

     Meilė savo vaikui. Nuo pirmos kūdikio gyvenimo minutės motina pasitinka jį su meile ir prisiekia jam meilę. Ir tai tokia nuostabi meilė, kad joje beveik nėra žmogui įprastos savimylos ir ištisai egocentrinio intereso. Ši meilė yra didesnė už gyvenimą, nebijanti mirties, nes jos gylis ir aukštis viršija savimylą ir egocentrizmą. Tik motinoje randame meilę, kuri turbūt niekada nevirsta neapykanta, kuri myli apvilta, įžeista, paniekinta. Tik motinoje mus pasitinka meilė, kuri niekada neišblėsta, neatvėsta, kurios ugnis nesudega, nes ji iš savęs ir savimi dega. Tik motinoje sutinkame meilę, kuri vaikui nuolat gėrio trokšta, ir tas nuolatinis bei besąlyginis gėrio troškimas duoda jos meilei neišsemiamą energiją ir nežemišką kilnumą. Tokiu būdu kiekviena motina gali mylėti ir iš tikrųjų myli net ir meilės nevertą vaiką. Tik motina gali mylėti meilės nevertą vaiką, nes šitoje meilėje nėra savanaudiškų išskaičiavimų ir savimylos aistros. Todėl ši meilė — net apvilta, net mirtinai įžeista ir paniekinta — nevirsta neapykanta, neužsidega kerštu. Tai turbūt vienintelė meilė žmonėse, kurios jėga ir įtaka nesumažėja, nors didelės metų ir tolių distancijos skiria motiną ir vaiką.

Koplytėlė su Aušros Vartų Marija ir šv. Kazimieru.     Jurgis Daugvila

Dalia Staniškienė

Niūrus ir liūdnas. . .
Vėjas gainioja šlapius, pageltusius lapus,
Giliai žemėj miega mėlynos žibutės,
Žmonės dėkoja Dievui už šiltus namus,
O aš laukiu pavasario. . .

Gruodis
Baltas ir vėjuotas;
Supa sūkuriu šiaurys snaiges,
Šaltis sukaustęs rankas, lūpas ir širdis. . .
GLORIA IN EXCELSI S DEO!
Skamba bažnyčių varpai. . .
Aš laukiu pavasario. . .

V. KOLYČIUS

     Kas yra ta Šv. Dvasia?Daugumas iš mūsų žinome tik tiek, kad Šv. Dvasia yra trečias Šv. Trejybės asmuo. Daugiau beveik nieko. Ji dažnai vaizduojama balandžio pavidalu — simboliu. Šv. Jono Evangelijoje ji yra vadinama "kitu Globėju”. Jėzus kalba: "Aš paprašysiu Tėvą, ir jis jums duos kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią” (Jn 14,16-17). Ką reiškia žodis — Globėjas? Tai asmuo, kuris visada yra šalia, kuris pataria, pagelbsti, pamoko, saugo. Ir ta Dvasia — Globėjas "yra pas jus ir bus jumyse” (Jn 14,17).

     Kaip Šv. Dvasia mums padeda?Jėzus vėl primena: "O Globėjas — Šv. Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, — jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14,26). Šv. Dvasia mums padeda suprasti Šv. Raštą, "primins, ką esu jums pasakęs”. Be Šv. Dvasios veikimo, be jos pagalbos visas Šv. Raštas yra tik negyva raidė, lyg koks įstatymų ir dogmų rinkinys. Tik Šv. Dvasiai veikiant, jis tampa mums gyvu Dievo žodžiu.

     Šv. Dvasia mums parodo tiesą:"Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji jus ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16,13). Ypatingai šiais laikais esame pasimetę, dažnai ginčydamiesi, kas ištikrųjų yra tiesa. Tikra tiesa atrandama Šv. Rašte, veikiant mumyse Šv. Dvasiai.

     Kita Šv. Dvasios rolė yra parodyti mūsų nuodėmingumą. "Jis ateis ir parodys pasaulio klaidą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo” (Jn 16,8). Tik Šv. Dvasiai veikiant, pamatome savo nuodėmingumą, kreipiamės į Jėzų ir jam dėkojame už tai, kad jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes.

VIKTORAS NAKAS

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

     Sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas. Šis posakis taikytinas išeivijos požiūriui į santykius su Lietuva. Nors visos žaizdos, susijusios su išeivijos lietuvių tarpusavio kovomis dėl ryšių klausimo toli gražu neišgydytos, bet laikas daro savo. Atrodo, kad gilioj praeity paliktos tos dienos, kai lietuvis savo kaimyno namus apdrabstydavo raudonais dažais. Pergalė teko ne tam, kuris kito namą "dažė”, o tam, kuris buvo "dažytojo” taikinys. Šiandien, kai lietuviai Amerikoje diskutuoja apie išeivijos santykius su Lietuva, jie nebesvarsto, ar ryšių plėtimas siektinas ar smerktinas, o bando nustatyti, kokie ryšiai turėtų būti plečiami.

     Kad viena, ar kita grupė laimėjo kovą už visuomenės pritarimą, dar nereiškia, kad dėl santykių su Lietuva klausimo nebėra ir nebegali būti jokio visuomenės skaldymosi. Jo paskirus atvejus matome šiandien. Tačiau reikia pripažinti, kad didysis skaldymosi laikotarpis dėl ryšių su kraštu jau praeity. Ryšių klausimas nebeįaudrina visuomenės. Tai leidžia mums žiūrėti į skaldymąsi su didesniu objektyvumu, negu anksčiau.

Jurgis Daugvila. Koplytėlė su Sopulingąja Motina.

     Faktas, kad santykių temos turinys yra pasikeitęs, nė kiek nesumažina tų diskusijų svarbos. Santykių su Lietuva klausimas tebėra nepaprastai opus, nes jis surištas su pačios išeivijos tolesniu gyvavimu. Žvilgsnis į to klausimo raidą ir į visuomenės skaldymosi procesą mums yra aktualus, nes jis padeda atidengti išeivijos galvoseną apie jos esamą ir gal būsimą santykį ne tik su Lietuva, bet taip pat ir su gyvenamojo krašto politine aplinka.

CHIARA LUBICH

"Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu” (Fil 3,7).

     Apaštalas Paulius patyrė, jog Filipuose ir kitur žydžiuojantieji krikščionys pradėjo skelbti, kad, norint būti autentišku Dievo žmogumi, tikėjimo į Jėzų Kristų neužtenka. Pagal juos, reikia taip pat užlaikyti įsakymus, Mozės duotus Dievo vardu, ypač kalbančius apie apipjaustymą. Jie galvojo, kad Dievo įstatymas, duotas per Mozę, daro žmones pilnai teisius. Užtat, pildant tą įstatymą, jų darbai ir nuopelnai gali atnešti jiems išganymą. Suprantama, kad, pagal tokį jų galvojimą, pirmoje vietoje turi būti ne Jėzus, bet Mozės Įstatymas.

     Paulius, prieš savo atsivertimą, to Įstatymo griežtai laikėsi. Jis buvo taip uolus, kad net persekiojo Jėzaus sekėjus. Bet kai kelyje į Damaską jam apsireiškė Jėzus, Paulius — fanatiškas persekiotojas, tapo vienas iš labiausiai mylinčių Kristų. Malonės apšviestas jis gerai suprato, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Viešpats, žmonijos istorijoje centrinis asmuo, tikslas, į kurį Įstatymas ir Pranašai vedė, pabaiga, į kurią visas sutvėrimas ir visi žemės žmonės eina. Virš visko jis matė Jėzuje Išganytoją, kurį mums siuntė Tėvas. Dėl to Paulius suprato, kad Mozės nuostatai (apipjaustymas, šventykla ir t.t.) jau yra praėję ir jų užlaikymas daugiau neturi prasmės. Iš tikrųjų išganymas ateina tik per Jėzų, ir jis atviras visiems, be jokio skirtumo. Reikia tik Jėzui atsiduoti, priimti jo žodį ir malonę, kurią jis nori duoti.

ALFONSAS GRAUSLYS

     Dauguma mūsų tremtinių gyvena tame krašte, kur daug juokiamasi ir kur vieni kitus lektyniaudami juokina. Dirbtinio juoko žadinimas, tasai žodžių sportas, yra virtęs kasdienine duona, kuria žmonės vieni kitus maitina. Ir televizijoje, ir radijo pranešimuose, ir paskaitose, ir net pamoksluose kalbėtojai jaučia pareigą (vietoje ar ne vietoje, laiku ar ne laiku) daugiau ar mažiau juokinti žiūrovus ir klausytojus. To juokinimo būdas, ypač televizijos programose, kartais būna taip neskoningas, nedvasingas ir grubus, ne kartą pagrįstas tik veidą darkančiais iškraipymais, kad dvasingesniam ir jautresniam žmogui tokie "juokai” gali sukelti tik liūdesį. Visas gyvenimas bandomas paversti cirku, kurio scenoje visi yra kviečiami virsti vieni kitiems juokdariais. Prisiminus šį reiškinį, labai įspėjančiai suskamba vieno kino pasakyti ir vyskupo Sheen pasisavinti bei vienoje knygoje išspausdinti žodžiai: "Amerikiečiai nėra laimingi žmonės, nes per daug juokiasi”. Juokas nėra tikro vidinio džiaugsmo išraiška ar įrodymas.

     Tad čia pabandysime panagrinėti juoką bei jo priežastis ir sustosime prie pikto juoko-pajuokos pavidalo, įvertindami jo priežastis.

KAS YRA JUOKAS?

     Kaip kūną kutenant sužadinamas niežėjimas, ir žmogus pradeda kasytis, taip ir savotiškas žodinis "kutenimas” sukelia juoką. Šypsnis ir juokas — tai giminingos sąvokos. Šypsnis — tai mįslė, o juokas — mįslės paaiškėjimas, nes juokas yra labiau permatomas ir mažiau mįslingas. Šypsnis labiau dvelkia dvasingumu, jis yra dvasios šešėlis, ne kartą lydimas dvasios palydovės — svajonės. Juokas dažnai yra tik nesusivaldymas ir vulgarumas. Šypsnis gražina veidą, o juokas grožį išsklaido ir naikina. Šypsnis — tai pumpuras, o juokas — žiedas. Pumpuras švelnioms sieloms yra gražesnis už pražydusį žiedą, nes jis dar kupinas nežinomo grožio pažadų — svajonių. Žiedas, galima sakyti, jau yra atsistojęs ant negražumo ribos, nes kiekvienu momentu jo lapeliai gali nukristi. Juokas yra žiedas, kuriame jau nėra teigiamų galimybių. Jame tebėra tik viena neigiama galimybė — nuvysti. Štai kodėl juokas ir liūdesys taip giminingi.

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

53. KRIKŠČIONIŠKO TIKĖJIMO PAVOJAI

     "Aš tai maliau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”.

     Pirmu žvilgsniu šis sakinys atrodo lyg per didelė išvada iš to, kas prieš tai buvo pasakyta. Liudyti, kad kas yra Dievo Sūnus, tai reiškia turėti nepaprastai didelį tikėjimo lobį. Visų pirma reikia tikėti, kad Dievas yra; reikia tikėti, kad Dievas turi Sūnų; reikia suprasti, kad Dievo turėjimas Sūnaus nesunaikina Dievo sąvokos. Toliau reikia tikėti, kad Dievas gali tapti žmogumi, tai reiškia suprasti, kad Dievo tapimas žmogumi nesunaikina Dievo; taip pat reikia suprasti, kad Dievo tapimas žmogumi nesunaikina žmogaus. Pagaliau reikia turėti pakankamą istorinį pagrindą, kad būtų galima sakyti, jog šis žmogus yra Dievo Sūnus.

     Trūkumas bet kurios iš čia minėtų sąlygų yra toks pavojingas, kad jis gali griauti ne tik tikėjimą, bet ir visą dorovę. Sakyti apie kurį, kad jis yra Dievas, kiekvienoje monoteistinėje visuomenėje būtų piktžodžiavimas, vertas užmušti akmenimis, kaip buvo nustatyta Mozės įstatyme. Nesugebėjimas suderinti žmogiškosios prigimties su dieviškąja reikštų žmogaus nebuvimą tame asmenyje, apie kurį sakome, kad jis yra Dievas. Antra vertus, nesugebėjimas apsaugoti dieviškosios prigimties visagalybės žmogumi tapusiame Dieve reikštų ne ką mažiau, kaip Dievo sunaikinimą arba, kas tuo tikėtų, bedievybę. Praktišką bedievybę arba Dievo sunaikinimą gali reikšti ir prileidimas, kad Dievas turi Sūnų. Kur yra du Dievai, ten nėra nė vieno Dievo. Štai dėl ko šis lemtingasis Jono Krikštytojo sakinys yra tokia išvada, kuri, atrodo, nėra pakankamai pagrįsta. Ši išvada geriausiu atveju yra tokia naujenybė, už kurią didesnės negalima nė įsivaizduoti.

     Apaštalas Jonas, be abejo, buvo įsisąmoninęs šios tiesos didumu, pavojingumu, neįtikinamumu, kai jis ryžosi ją skelbti. Ir visas jo Evangelijos įvadas yra ne kas kita, kaip pastanga nugalėti tuos sunkumus, kuriuos šios tiesos naujumas sutinka žmonijoje.

LEONAS ZAREMBA, S.J.

     1978 m. balandžio mėn. "Laiškuose lietuviams” buvo straipsnis, pavadintas "Pentekostalinis arba charizmatinis judėjimas”. Redakcija prašė ir kitus skaitytojus tuo klausimu pasisakyti, bet niekas neatsiliepė. Seniai galvojau ką nors parašyti, bet vis problemos su tuo laiku. Manau, kad "Laiškų lietuviams” skaitytojai turėtų plačiau susipažinti su šiuo sąjūdžiu.

     Skaitytojams, kurie bus pamiršę, kas tame minėtame straipsnyje buvo rašyta, ir dabar neturi progos jo perskaityti, trumpai priminsiu turinj.

Jurgis Daugvila.    Šv. Jurgis.

     Straipsnio autorius pirmiausia, kaip jis sakosi, duoda istorinę apžvalgą. Įvairias klaidas ir bet kokius sąjūdžius, kurie, jo tvirtinimu, turi ką nors bendra, laiko tuo pačiu dalyku ir juos traktuoja, kaip tą pati dalyką. Toliau autorius nurodo eilę oficialių Katalikų Bažnyčios pasisakymų, kurie, kaip jis tvirtina, pasmerkia šį sąjūdį. Paskui jis iškelia daugiau kaip dvylika klausimų, kuriais nurodo charizmatikų klaidas. Pabaigoje, paminėjęs kardinolo Suenens pritarimą charizmatikams, suabejoja kardinolo tvirtinimu, kad popiežius Paulius VI pritariąs charizmatiniam judėjimui. Autorius nurodo eilę popiežiaus pasisakymų, kuriuose įžiūri pasmerkimą. Taip atrodo tas straipsnis. Ką turim į šiuos tvirtinimus atsakyti?

PREL. M. KRUPAVIČIUS

     Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.

     Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).

     Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.

     Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.

     Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.

Redakcija

ĮŽANGOS VIETOJE

     1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.

Jurgis Daugvila.    Nukryžiavimas.    

     1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.

 (Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

Rima Polikaitytė

     Tokia Dievo valia, kad gimiau ne eskimų kaimelyje šiaurės Aliaskoje ir ne laukinių tautelėje Amazonės džiunglėse, o lietuviškoje šeimoje Amerikos didmiestyje Čikagoje. Nuo vaikystės dienų tėvai mane mokė, kad esu lietuvaitė ir kad mes gyvename svetimame, bet labai svetingame krašte. Šeimoje ir vėliau mokykloje sužinojau, kad mano tėvynė yra ta graži šalis prie Baltijos jūros. Ji dabar komunistų pavergta. Žiaurusis priešas visokiais būdais stengiasi išrauti iš lietuvių širdžių laisvės ir tikėjimo troškimą.

     Nors esu lietuvaitė, šio krašto įtaką stipriai jaučiu savo kasdieniniame gyvenime. Todėl nenuostabu, kad kartais susiduriu su sunkumais ir nepatogumais, kurių niekada neturėjo ir niekada neturės mūsų amerikiečiai draugai. Jiems yra sunku suprasti, kaip mes pajėgiame gyventi "dviejuose pasauliuose”. Be visų kasdieninių rūpesčių, mes šeimoje kalbame lietuviškai, nors visi puikiai mokame angliškai, šeštadieniais lankome lituanistinę mokyklą, sekmadieniais būtinai važiuojame į lietuviškas pamaldas, o savaitės dienomis dalyvaujame susirinkimuose, sueigose bei tautinių šokių arba chorų repeticijose. Taip pat dar turime suspėti į išvykas, kursus ir vasaros stovyklas.

Rima Polikaitytė.

     Būti lietuviu svetimame krašte nėra visada lengva. Kartais reikia daug ko atsižadėti. Lietuvių jaunimas mažiau sėdi prie televizijos, negu mūsų amerikiečiai draugai. Kartais yra liūdna, kai mes negalime aktyviai dalyvauti kasdieninės mokyklos užsiėmimuose, kurie dažnai vyksta šeštadienių rytais. Lietuviukai dėl lituanistinės mokyklos dažnai turi paaukoti aktyvų dalyvavimą sporte, orkestre, chore ar dramos būrelyje.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

DRUSKININKUOSE IŠNUOMOJAMOS SLIDĖS

     Druskininkų apylinkes išraižę dviratininkų takai neilgai buvo tušti ir tylūs. Šiandien šiais takais naudojasi slidininkai. Kurorto buitininkai Veisiejų gatvėje, ant Ratnyčios kranto stovėjusiame sename malūne, atidarė sezoninį slidžių nuomos punktą. Patogus jis, kadangi už poros dešimčių metrų jau galima leistis slidėmis į smagią kelionę.

     Pavasarį naujojo nuomos punkto asortmentas pasikeis. Bus nuomojami dviračiai. Anksčiau sporto priemonės buvo naudojamos tik parai ir ilgesniam laikui, bet šiandien jau nuomoja ir valandai. ("Tiesa” — įvykiai ir faktai)

KADA LIETUVOJE PASIRODĖ PIRMASIS AUTOMOBILIS?

     Apie pirmojo automobilio pasirodymą Lietuvos teritorijoje ilgą laiką nebuvo nieko žinoma. Buvo spėjama, kad nuo kaimynų daug atsilikti negalėjome- Atsakymą į klausimą — kada Lietuvoje pasirodė pirmasis automobilis — padėjo rasti archyvai. Vartant 1908-1909 metų susisiekimo ministerijos bylas, dėmesį patraukė pluoštelis įvairiomis atžymomis ir anspaudais išmargintų dokumentų, kurių tekste kelis kartus buvo atžymėta firma "Panhard et Levesseur”. Tai viena iš automobilių gamybos pionierių firma. Aptiktuose 1908 metų dokumentuose rašoma apie 1896 m. Lietuvoje pasirodžiusį automobilį.

Jurgis Daugvila.   Verpstės.

     1896 m. už 2417 rublių 2-rosios kelių distancijos, aptarnaujančios plentą Ryga -Šiauliai - Tauragė, reikmėms nuperkamas prancūzų firmos "Panhard et Levesseur” lengvasis automobilis. Iš rastų dokumentų sprendžiama, kad jis buvo tarnybinis kelių distancijos viršininko Maževskio automobilis, todėl prileidžiama, kad šis inžinierius ir buvo pirmasis Lietuvos keliais važinėjęs automobiliu.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

MŪSŲ SPAUDOS KALBA

     Jau daug kartų įvairių asmenų buvo rašyta apie mūsų laikraščių, žurnalų ir knygų kalbą. Buvo skundžiamasi ir piktinamasi, kad rašytojai, redaktoriai ir leidėjai per maža rūpinasi kalbos grynumu ir taisyklingumu. Tai neginčytina tiesa. Apie laikraščius ir žurnalus jau nė nekalbėkime, bet jeigu peržiūrėsime visas per paskutinį dešimtmetį išeivijoje išleistas lietuviškas knygas, tai gal užteks vienos rankos pirštų suskaičiuoti tas, kurios yra beveik be priekaištų kalbos atžvilgiu. Tai liūdna, bet ką gi čia galima padaryti?

     Kai kurie mėgina spaudoje tas klaidas kelti, gal tikėdamiesi, kad redaktoriai ar autoriai, tai paskaitę, susigės ir pasitaisys. Bet kaip pasitaisyti? Juk tos klaidos nebuvo tyčia, sąmoningai daromos. Taigi tų kritikuojamų asmenų kalbos mokėjimas nebuvo pakankamas. Taip, tai ir kritikams labai aišku, užtat jie duoda įvairių patarimų. Pirmiausia jie pataria, kad prie kiekvieno žurnalo ar laikraščio redakcijos būtų kalbos taisytojas, jeigu pats redaktorius nepakankamai ją moka. Taip pat ir atiduodant knygą į spaustuvę, pirma turėtų patikrinti kalbą geras lietuvių kalbos žinovas. Tai puikūs patarimai, tikrai taip turėtų būti, bet kur tų kalbos taisytojų ir žinovų gauti? Lietuvoje jų yra nemažai, bet kaip su išeivija? Gal surasime tik vieną kitą, bet po vienų kitų metų jau ir tų nebus.

     Kartais paimi neseniai pasirodžiusią knygą ir skaitai, kad kalbą taisė toks ir toks "kalbininkas”. Tikrai puiku ir džiugu! Bet kai pradedi tą knygą vartyti ir skaityti, tai ir įvairios kalbos klaidos pradeda dygti, kai grybai po lietaus. Tada ir tas staiga kilęs džiaugsmas dingsta.

■    Pagal Jono Pauliaus II dramą “Auksakalio dirbtuvė” bus susuktas filmas. Darbas bus pradėtas lapkričio mėnesį ir užbaigtas iki metų pabaigos. Filmas bus dviejų valandų. Filmą ruoš Vittorio Cattafavi. Drama parašyta pirma, negu Jonas Paulius II buvo išrinktas popiežiumi. Ji jau buvo transliuota per Vatikano radiją ir suvaidinta Florencijoje.

■    Katalikų ir kitų tikybų rašytojų suvažiavime Bostone vasario 14-16 d. svarstyta: “Intelektualo vaidmuo, aiškinant ir plečiant tikėjimą”. Suvažiavimo tikslas — panagrinėti krikščionio intelektualo pašaukimą.

■    JAV švietimo taryba ir Kalifornijos universitetas Los Angeles mieste skelbia, kad stojančių į Notre Dame universitetą studentų procentas, kurie save laiko konservatyviais, yra padidėjęs ir didesnis negu kituose privačiuose universitetuose. Čia žymesnis procentas pasisako ir prieš negimusių kūdikių žudymą.

■    JAV katalikai misijoms tarp indėnų 1985 m. suaukojo daugiau kaip 5 mil. dolerių.

Tarptautinis Eucharistijos kongresas, dabar jau 44-tas, bus šaukiamas 1989 m. Seule, Korėjoje.

■    Paruošta keturios naujos vaizdajuostės, išryškinant negimusių kūdikių žudymo baisumą. Šias vaizdajuostes išleido American Portrait Films. Ši firma anksčiau išleido labai įspūdingą filmą “The Silent Scream”, taipgi vaizduojantį negimusių kūdikių žudymo nežmoniškumą.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Konkurso vertinimo komisija, susidedanti iš Apolinaro Bagdono (pirm.), Ritos Likanderytės (sekr.), Danutės Eidukienės, Antano Saulaičio, S.J., ir Nijolės Užubalienės, suaugusiems paskyrė keturias premijas, o jaunimui — septynias.

Suaugusieji:I (150 dol.) — Viktoras Nakas, II (100 dol.) — Dalia Staniškienė, III (75 dol.) — Nina Gailiūnienė, IV — (50 dol.) — Nijolė Gražulienė.

Jaunimas: I (100 dol.) — Rima Polikaitytė, II (80 dol.) — Vida Brazaitytė, III (70 dol.) — Paulius Bindokas, IV (po 60 dol.) — Audra Kubiliūtė ir Kęstutis Gorodeckas, V (po 50 dol.) — Gailė Radvenytė ir Andrytė Giedraitytė.

Premijų mecenatai:Pranas Zilaitis — 500 dol., Jonas ir Bronė Veselkai — 150 dol., Stefanija Rudokienė — 100 dol., Ona Siliūnienė — 100 dol.

     Dėkojame mecenatams, sveikiname laureatus ir jau galvojame apie naują konkursą, kurio temos turės turėti kokį nors sąryšį su Lietuvos krikštu ir krikščionybe. Premijų didumas ir gausumas priklausys nuo mecenatų dosnumo.

“Laiškų lietuviams” ekskursija, dėl visiems suprantamų priežasčių, yra atšaukta.

ELENOS CIPLIJAUSKIENĖS STIPENDIJŲ FONDAS

     Prof. dr. Birutė Ciplijauskaitė savo motinos atminimui įsteigė stipendijų fondą. Stipendija yra kasmetinė 1.500 dol., skiriama studentei ar studentui, ruošiančiam doktoratą iš Lietuvos istorijos. Suinteresuoti studentai prašomi kreiptis į Lietuvių Katalikų Mokslo Akademiją šiuo adresu: Piazza della Pilotta 4, 00187 Roma, Italy.