PREL. M. KRUPAVIČIUS

     Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.

     Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).

     Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.

     Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.

     Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.

Redakcija

ĮŽANGOS VIETOJE

     1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.

Jurgis Daugvila.    Nukryžiavimas.    

     1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.

     Tie du iš Lietuvos atvykę žydai trumpai, bet teisingai ir tiksliai nupasakojo lietuvių ir žydų santykius. Tokie jie iš tikrųjų buvo amžių būvyje. Lietuvių ir žydų santykiuose jokių problemų nebuvo. Jei kokių nesusipratimų retkarčiais ir atsirasdavo, tai tik tokios rūšies, kokių atsiranda tarp kaimynų ir savose šeimose. Tai visai suprantamas ir natūralus reiškinys. Problemų atsiranda tik svetimiesiems įsimaišius. Jie ir tas problemas sudarė. Čia turiu galvoje rudąją hitlerininkų Lietuvos okupaciją. Bet ir šiais sunkiais laikais lietuvių tauta gerai suprato hitlerininkų siekimus ir nepasidavė jų provokaciniams užsimojimams. Lietuviai ne tik nepakeitė su žydais savo santykių, bet dar daugiau parodė jiems širdies, nors kiti už tai labai skaudžiai nukentėjo nuo žiaurios okupanto rankos.

     Po paskutinio karo žydų tarpe atsirado žmonių, kurie žydų skerdynes stengėsi suversti lietuvių tautai. Tokiuose kaltintojuose sunku surasti gerą valią. Jie arba nežino faktų, arba buvo aklas įrankis ta kryptimi suinteresuotų svetimų organų ir partijų. Tokių kaltinimų prirašyta ne tik žydų spaudoje, bet jie tas klaidinančias ir neteisingas žinias skleidė ir svetimoje spaudoje. Tokių žinių galima rasti ir svetimomis kalbomis išleistose knygose. Man pačiam teko skaityti kelias tokias knygas. Viena jų, parašyta prancūzų kalba, apima jaunos žydaitės (pavardės neatsimenu) dienoraštį, surašytą Varšuvos gete. Ten labai nepalankiai rašoma apie ten buvusių lietuvių karių dalinį. Tolygiai buvo rašoma ir apie lietuvių karių dalinį, buvusį Liubline. Čia tenka pastebėti, kad tie daliniai nebuvo Lietuvos vyriausybės suorganizuoti ir ten pasiųsti. Jie dažniausiai buvo prievartos keliu pačių vokiečių sudaromi ir siunčiami, kur jiems patikdavo. Man esant Kalvarijoje, atvyko civiliškai apsirengęs jaunas vyras ir pasisakė, kad jis yra minėto Liublino karių dalinio vadas, atvykęs tuo reikalu su manimi pasikalbėti. Jo pasakojimas buvo šiurpus. Tas dalinys vokiečių buvo naudojamas nešvariausiems darbams. Daliniui pasipriešinus tam ar kitam uždaviniui atlikti, jis būdavo ginkluotų vokiečių apsupamas ir prievarta turėdavo jam pavestą darbą atlikti. Jis buvo laikomas skirtingose sąlygose negu vokiečiai ir maisto, ir kitais atžvilgiais. Iš tikrųjų jie nebuvo kariai, bet vokiečių vergai. Jis man visa tai pasakojo su ašaromis akyse. Kariai iš to dalinio bėgdavo, kas galėdavo. Vadas buvo atvykęs kelioms dienoms į Lietuvą atostogų. Jis pasiryžęs atgal negrįžti ir slapstytis, tik norėjęs žinoti, ar tokiu elgesiu nepakenks Lietuvai. Aš jo nusistatymą pagyriau ir pareiškiau, jog būtų gera, kad visas dalinys pasektų savo vado pavyzdžiu. Ne kitokiose sąlygose dirbo ir gyveno Varšuvos dalinys. Lygiu būdu gestapininkai teroru versdavo ir prievartaudavo civilinius žmones vykdyti jų nežmoniškus žiaurumus ir nusikalstamus darbus. Kai iš Kalvarijos gabeno žydus į Marijampolę žudyti, nors apie tai niekas nieko nesakė, ir patys žydai, nors ir turėjo nejaukaus nujautimo, manė, kad juos veža kitur į darbus. Dėl to žydų komitetas, sudarytas iš Kalvarijos rabino, mokytojo ir dar vieno jų įtakingo tautiečio, kurių pavardžių jau neprisimenu, surinko brangenybes ir atnešė man saugoti su sąlyga, kad, jei grįžtų, jiems grąžinti, jei negrįžtų — panaudoti bažnyčios reikalams. Aš nepriėmiau, pareikšdamas, kad mano gyvenimas Kalvarijoje neilgas. Tos brangenybės buvo išdalintos rimtesniems ūkininkams. Kiti, o gal visi, po savo turtų dalį įsisiūdavo po paltų pamušalu. Geštapininkai, žydus sušaudę, visa tai surado ir panaudojo saviems tikslams. Kelios dienos prieš minėtą žydų žudymą Marijampolėje vokiečių buvo pristatytas 10-15 vyrų sąrašas, kurie turėjo žudymo dieną atvykti į Marijampolę, į nurodytą įstaigą. Tie vyrai beveik be išimties buvo Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkiai. Jiems buvo numatyta šaudyti žydus. Kai pamatė, kuriems reikalams jie čia atvežti, atsisakė eiti budelių pareigas. Tada buvo kulkosvaidininkų apsupti ir pagrasinti: jei neįvykdys įsakymo, bus sušaudyti kartu su žydais. Jie visi tų įvykių taip buvo sukrėsti, kad keli gavo nervinio pobūdžio psichinius sutrikimus. Vaikščiojo kaip pamišę. Nesurado niekur ramybės. Jie ir du ūkininkai iš Seinų gatvės, kurie buvo priversti žydus vežti į Marijampolę ir matė žydų naikinimą, kelias savaites vaikščiodavo išpažinties, ieškodami suraminimo. Po išpažinties dar eidavo pas vieną ar kitą kunigą aiškintis ir ieškoti paguodos savo iš pusiausvyros išmuštoms sieloms.

     Dar vienas būdingas nacių elgesys: vežamiems žudyti žydų seneliams ir psichiatrinės ligoninės ligoniams lydėti į žudymo vietą buvo paskirta tos ligoninės vyresnioji sesuo (buvusio Lietuvos banko direktoriaus Pijaus Grajausko tikroji sesuo). Ją pamačiusi, vieno Kalvarijos gydytojo žmona, jau išrengta iš visų drabužių, krito jai ant kaklo, graudžiai verkdama. Naciai didelių ceremonijų nedarė — jas abi įstūmė į griovį, kuriame išrengti žydai buvo šaudomi. Ir tik per plauką ji ten kartu su žydais nepaklojo savo gyvybės. Nepaisant nacių kliudymo, du lietuviai ją laiku ištraukė iš griovio. Tai tik vienas kitas pavyzdėlis, kuris lengvai įrodo, kokiu būdu lietuviai atsirasdavo prie nieku nepateisinamo nacių žydų naikinimo.

     Buvau gavęs žinią, kad Miunchene yra Lietuvos žydų centrinis komitetas. Panūdo išsikalbėti su jų vadais nepagrįstais lietuvių tautai žydų daromais priekaištais. 1945 m. lapkričio mėn. pabaigoj, pasikvietęs tuomet Miunchene gyvenusį mūsų buvusį konsulą Kalvaitį, nuėjome į komiteto būstinę. Paaiškėjo, kad būta ne Lietuvos žydų, bet visų tų valstybių, kuriose žydai buvo naikinami. Dalyvavo jame ir JAV žydų centrinės organizacijos atstovas. Pirmininkas buvo kažkokios kitos valstybės žydas. Atsiuntė su mumis kalbėtis komiteto švietimo departamento direktorių ir bene komiteto sekretorių, šiauliškį žydą Dovidovičių. Lietuviškai kalba gerai, baigęs Kauno universitetą, buvęs Šiaulių miesto savivaldybės narys ir žydų visuomenės veikėjas. Kalbėjosi su mumis kietai, nesiskaitydamas su žodžiais. Išklausęs mūsų pranešimo, trumpai atsakė: "Žydus šaudė lietuvių tauta ir už tai ji bus atsakinga. Kol nekaltas žydų kraujas neišgaruos, už bendro stalo žydai su lietuviais negalės sėstis”.

     Po tokio pareiškimo nebuvo pagrindo toliau su juo aiškintis. Tiesa, reikia pasakyti, kad toli gražu ne visi žydai kalba Dovidovičiaus kalba. Teko man tuo reikalu kalbėtis su vieno Kauno žydų laikraščio redakcijos kolektyvo nariu. Jo kalba buvo visai objektyvi, jis kalbėjo taip, kaip kiekvienas žinąs reikalą lietuvis kalbėtų. Tame pačiame Miunchene vienas Kauno, kitas Suvalkų krašto žydas, mane pažinę, užkalbino. Prie kavos puodelio ilgiau išsikalbėjus man rūpimu klausimu, jie kategoriškai atmetė Dovidovičiaus mestą lietuvių tautai kaltinimą. Kurių nuomonių šalininkų yra daugiau, ar Dovidovičiaus, ar tų kitų, sunku pasakyti. Svarbu štai kas: Dovidovičius su savo šalininkais šaukia, o tie kiti — tyli. Todėl gintis tenka mums patiems. O gintis reikia. Melas taip pat turi atgarsių, daro įtaką klausytojams, skaitytojams. Girdėti tokius kaltinimus iš žmonių, kurie Lietuvoje turėjo geriausias pragyvenimo sąlygas, kurie naudojosi tokiomis pat laisvėmis ir gėrybėmis, kaip ir visi lietuviai, yra skaudu. Už gera atsilygina blogu. Bet svarbiausia, kad tokia jų neobjektyvi, melaginga akcija yra mums pavojinga. Vlikas, tai suprasdamas, jau 1946 m. yra padaręs tuo reikalu tokį nutarimą: "Pasiūlyti Informacijos komisijai (tada dar Informacijos tarybos nebuvo) rinkti medžiagą, atitinkamai reaguoti ir paruošti memorandumą lietuvių ir žydų klausimu” (Prot. 134).

     Medžiaga rinkti pradėta. Tuo klausimu kiek plačiau parašė vysk. V. Brizgys, L. Šmulkštys (dalis jo surinktos medžiagos, manau, yra Informacijos tarybos archyve) ir aš. Paduodami faktai yra mano surankioti ir kitų pateikti. Kaip dabar vyksta šios medžiagos rinkimas, nežinau. Jei sustojo, reikėtų atnaujinti. Kiekvienais metais tos medžiagos dalį nusineša liudininkų mirtis. Šis darbas turi būti atliekamas organizuotai. Ši medžiaga mums reikalinga ne tik istorijai, bet ir Lietuvos bei lietuvių garbei apginti. Pagaliau gal ji mums bus kada nors reikalinga ir kokiame nors teisingumo tribunole.

NACIŲ OKUPACIJA IR ŽYDŲ NAIKINIMAS

     Naciai įsikūrė. Daug žydų nukentėjo jau pačiu vokiečių kariuomenės žygiavimo metu. Jiems įsikūrus savo komendantūras, žydams kurį laiką dar buvo kiek ramiau. Naciai parodė visą savo neapykantą žydams tik įsikūrus civilinei nacių valdžiai Lietuvoje. Dabar jie pradėjo žydams taikyti išmėgintus pas save ir anksčiau užimtuose kraštuose pragariškus naikinimo metodus. Jie buvo iš tikrųjų baisūs. Lietuvis, pamatęs visa tai, iš išgąsčio ir pasipiktinimo aiktelėjo. Lietuvis ištiesė žydui pagalbos ranką, kiek galėjo, kiek kietos ir žiaurios naciu režimo aplinkybės leido, statydamos net savo gyvybę į pavojų, nes už teikimą žydams bet kokios pagalbos nacių buvo paskelbtos žiaurios bausmės — ligi mirties imtinai. To niekas nepaisė. Žydams stengėsi padėti visa lietuviškoji Lietuva. Ši žydų gelbėjimo akcija istorijoje bus lietuviams aukso lapas. Ji geriausiai charakterizavo lietuvių sielos taurumą ir tikrą krikščioniškumą. Surankioti faktai sudarys tomus. Siauri rašinio rėmai leidžia šiuo metu tik kai kuriuos jų paminėti.

ŽYDAI IR LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ

     Respublikos vardu niekas žydų užtarti negalėjo, nes jos nebuvo. Ją panaikino bolševikai, o naciai atsikurti neleido. Buvo prieš nacių norą sukurta Laikinoji vyriausybė, bet naciai jos nepripažino. Nė vieno tos vyriausybės nario jokia nacių įstaiga nepavadino ministeriu. Nacių civilinei valdžiai įsikūrus, Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuoj buvo pašalinta. Bet ir ši bejėgė ir nepripažintoji vyriausybė ėmėsi žygių žydams gelbėti. Tos vyriausybės Krašto apsaugos ministeris gen. S. Raštikis, dar nesant nacių civilinės valdžios, tuo reikalu kreipėsi į Kauno karo lauko komendantą gen. Pohl ir drauge į karinės vadovybės atstovą gen. De la Rock (ar Roque). Gen. Raštikis jiems išdėstė Laikinosios Lietuvos vyriausybės ir visos tautos pasipiktinimą vokiečių politika ir jos metodais žydų atžvilgiu. Deja, teigiamo rezultato nepasiekta ir suprantama kodėl: žydų naikinimas buvo vienas pagrindinių nacių politikos punktų.

     Pačioje nacių okupacijos pradžioje Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas prof. J. Ambrazevičius sušaukė platų pasitarimą žydų reikalais. Jame dalyvavo beveik visi ministerial, buv. prezidentas Kazys Grinius, vysk. Vincentas Brizgys ir visų pakraipų politikos bei visuomenės veikėjų gausus būrys. Pasitarimas neilgai truko, nes visi susirinkusieji buvo vienos nuomonės žydų klausimu. Jame buvo pasmerktas nacių elgesys su žydais ir nutarta žydams visomis turimomis priemonėmis padėti, kaip Lietuvos piliečiams, O jeigu kas jų nusikalto Lietuvai ir lietuvių tautai — atsikūrus Lietuvos teismams, atiduoti jiems spręsti jų bylas. Tačiau jau tuo metu susirinkimo dalyviams buvo aišku, kad nedaug žydams bus galima padėti, nes jau pačioje nacių okupacijos pradžioje jų buvo paskelbta, kad žydai ir lenkai išimami iš lietuviškų įstaigų kompetencijos. Tą kompetenciją sau pasiėmė vokiečių karo komendantai ir susikūrusios SD įstaigos. SD veikimas lietuviams nebuvo įprastas. Tai buvo įstaiga savo kompetencija ir veikimo būdais tolygi bolševikų NKVD. SD įstaiga viską darė savo nuožiūra, apie savo planus nesitardama nei su Lietuvos vyriausybe, nei su vokiečių karo komendantais. Nauji viešpačiai nesivaržė atvirai pareikšti, kad jiems nepatinka, jei kas šalia jų domisi žydų reikalais, o juo labiau, jei kas mėgina juos užtarti ar jiems padėti. O kad jų veiklos niekas nekliudytų ir nepainiotų, pačioje okupacijos pradžioje lietuviškąjį saugumą vokiečiai perėmė į savo rankas, nepaisydami Laikinosios vyriausybės protesto. Dėl to visi areštai ir kiti saugumui priklausomi veiksmai buvo grynai jų reikalas. Saugumo priešaky stovėjo vokiečių pastatyti žmonės.

Jurgis Daugvila.    Trimituojantieji angelai.


     Neilgas buvo Laikinosios vyriausybės amžius — nuo 1941 m. birželio mėn. 25 d. ligi tų pat metu rugpjūčio mėn. 5 d. Sunkus jis buvo, gal sunkiausias iš visų buvusių Lietuvos vyriausybių. Jau birželio mėn. 25 d. Kauno karo lauko komendantas gen. Pohl įsakmiai pabrėžė Laikinosios vyriausybės atstovams, kad su Laikinąja vyriausybe jis negalįs tartis, nes neturįs tam įgaliojimų. Iš viso bendradarbiavimo buvo matyti, kad jam trukdoma palaikyti bet kokius santykius su Laik. vyriausybe. Nuo šio momento kiekvienam blaiviai galvojančiam lietuviui buvo aišku, kad vokiečiai yra priešingi nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui ir kad mūsų tautos sukilimas ir Laik. vyriausybės sudarymas susikryžiavo su nacių grobuoniškais tikslais. Tai buvo žiauri tikrovė, bet Laikinosios vyriausybės nenugąsdino, nesuklaidino ir neišmušė iš nepriklausomos Lietuvos kuriamojo kelio.

     Nors vokiečiai ir neleido suorganizuoti tautinio korpo, nors ir teko ryšius su kraštu palaikyti pačiomis primityviškiausiomis priemonėmis, nors ir neleido Laik. vyriausybės potvarkių ir įstatymų skelbti spaudoje ar per radiją, nors ir visu galingu savo karinės mašinos svoriu naciai gniuždė Laik. vyriausybės pastangas, bet ji savo nepalaužiamu ryžtingumu ir darbu palyginti per trumpą laiką daug nuveikė. Jos siekimai buvo kilę iš visų trijų milijonų širdžių, kurios tada plakė ir šiandien tebeplaka vienu nenumaldomu troškimu — norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai!

     Tokių mūsų nuotaikų akivaizdoje vokiečiai iš karto vengė pasirodyti su nuogu savo grobuoniškosios politikos brutalumu mūsų tautos atžvilgiu. Dėl to pradžioje naciai mėgino Laik. vyriausybę pakreipti savo pusėn. Įvairios jų įstaigos stengėsi prikalbėti Laik. vyriausybę persiformuoti į jiems priimtiną komitetą ar tarybą, bet jiems tai nepavyko. Laik. vyriausybė, sukilusios tautos reiškėją, gerai suprato, kad tauta sukilo prieš raudonąją nelaisvę ne tam, kad dabar norėtų vergauti naciams, tad jokiu būdu nesutiko išduoti jai pavestą išlaikyti nepriklausomybę. Tad naciams nieko kito nebeliko, kaip viešai Laik. vyriausybę panaikinti. Tai ir buvo padaryta 1941 m. liepos mėn. 25 d. Tą dieną formaliai gimė Ostlandas su Lohse, Lentzenu, Rentelnu, Krameriu ir kitais rudaisiais priešakyje. Tačiau dar ligi rugpjūčio mėn. 5 d. Laik. vyriausybė savo darbą tęsė, kol paskutiniame savo posėdyje buvo priversta konstatuoti, kad, perėmus Lietuvos civilinę valdžią Reicho pareigūnams, ji priversta savo veikimą sustabdyti.

     Naciai nuo pat pradžios stengėsi visokiais būdais Lietuvos likimą neatmezgamai susieti su Reicho likimu. To savo noro jie neslėpė: ir žodžiu skelbė, ir darbais vykdė. Pradžioje norėjo tai pasiekti įkalbinėjimais, įtikinimais, pagaliau intrigomis. Kai tos priemonės nepadėjo, ėmėsi smurto. Prisiminkime tik jų norus ir būdus organizuoti lietuvių kariuomenę, vertimą lietuvius dalyvauti žydų naikinime ir kt. Taip pat ir Laikinosios vyriausybės atžvilgiu ėmėsi panašių metodų — norėjo, kad pati lietuvių tauta nuverstų Laik. vyriausybę ir atiduotų valdžią į nacių rankas. Tokiu lietuvių išsigimėlių atsirado, kurie pakėlė ranką prieš savo lietuvišką vyriausybę nacių naudai. Bet, nacių vergų planui nepavykus, teko paskutinę Lietuvos vyriausybę pasmaugti patiems vokiečiams.

     Laikinoji vyriausybė, gyvendama tokį trumpą laiką ir dirbdama tokiomis sunkiomis sąlygomis, nedaug tegalėjo ir žydams padėti, bet padarė, ką galėjo. Jos garbei reikia pripažinti, kad, nepaisant kieto nacių spaudimo ir griežtų reikalavimų, ji nepadarė jokio žygio, neišleido jokio potvarkio žydams varžyti, skriausti ir persekioti. Laikinajai vyriausybei ir žydai buvo lygiateisiai Lietuvos piliečiai. Ji išlaikė tradicinę lietuvių poziciją žydų atžvilgiu.

     Laikinosios vyriausybės užimtos pozicijos žydų atžvilgiu kietai laikėsi ir visi jos negausingi organai. Kauno komendantas pulk. Bobelis savo rizika ir atsakomybe, nesiklausdamas vokiečių, liepos mėn. 18 d. nuvyko į devintą fortą, išlaisvino visas žydų moteris ir vaikus, o taip pat Lietuvos kariuomenėje tarnavusius vyrus. Be to, išgelbėjo adv. Cimkauską, kuris šiuo metu yra Vokietijoje, pirklį Misurskį, inž. Benjaminovičių ir kitus. Jis švelnino kiek galėdamas žydų padėtį ir išdavinėjo apsaugos raštus. Tokių apsaugos raštų gavo ir daug Kauno žydų. Paminėtini čia žydų komiteto nariai ir pareigūnai. Jų buvo apie 50 žmonių. Po kelių dienų pulk. Bobelis buvo iš komendanto pareigų pašalintas. Žinotina, kad pulk. Bobelis, kaip ir kiti lietuviai komendantai, buvo Laik. Lietuvos vyriausybės komendantas, skirtas tik toms pareigoms, kurias jis ėjo nepriklausomos Lietuvos respublikoje, vadinasi, ne policijos pareigoms. Jis nebuvo vokiečių pareigūnas, nors vokiečiai daug iš jo reikalavo, pavyzdžiui, reikalavo iš jo ir iš Kauno miesto burmistro Palčiausko įsteigti žydams getą Vilijampolėje. Ir Bobelis, ir Palčiauskas atsisakė šį įsakymą pasirašyti.

     Kauno komendanto pasielgimo su žydais pavyzdys — ne vienintelis. Visose apskrityse aukštesni lietuviai pareigūnai tos linijos laikėsi.

ŽYDAI IR BUVUSIŲ VYRIAUSYBIŲ NARIAI

     1942 m. rudenį buv. Lietuvos Respublikos prezidentas dr. K. Grinius ir du buvę ministeriai J. Aleksa ir M. Krupavičius dėl įvairių vokiečių Lietuvai daromų skriaudų įteikė Generalkomisarui Lietuvai von Rentelnui raštą-protestą. Tarp kitų ten iškeltų klausimų pareiškiama, kad "Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu... nepritaria (vokiečių) priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams”.

     Šie trys vyrai protestą įteikė ne savo vardu, bet visos lietuvių tautos. Tą faktą jie taip grindžia tame rašte: "Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomenės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudžiu klausimu. Esame visiškai įsitikinę. kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą”.

     Už šį protestą 1942 m. gruodžio mėn. 5 d. Krupavičius ir Aleksa per kalėjimus ir gestapo "prieglaudas” buvo išgabenti į Vokietijos gilumą geštapo "globon”, o Grinius dėl senatvės ir nesveikatos tik iš Kauno į provinciją išsiųstas.

     Šis Aleksos, Griniaus ir Krupavičiaus nubaudimas sukėlė ant kojų visą Lietuvą. Von Rentelnui pasipylė, kaip iš maišo, protestų ir su minėtų nubaustųjų išdėstytomis mintimis solidarizavimo raštai. Jie buvo siunčiami su šimtais parašų. Rašėsi intelektualai, ūkininkai ir darbininkai. Tų raštų čia turima tuo tarpu tik vienas — vienintelės lietuvių organizacijos — Savitarpinės pagalbos. Jame tarp kitko taip rašoma: "Savitarpinė pagalba, kaip vienintelė lietuvių visuomenės organizacija, laiko savo šventa pareiga pareikšti Tamstai, Pone Generalini Komisare, kad memorandume (Aleksos, Griniaus ir Krupavičiaus) išdėstytos mintys yra ne tik jų, pasirašiusiųjų asmenų, nuomonė, bet ir visos lietuvių tautos aiškus nusistatymas”.    (b.d.)


■  Fordo fondas pravedė JAV aukštesniųjų mokyklų tyrimus, surinkdamas duomenis iš 1.848 vedėjų ir mokytojų ir apklausinėdamas 7.551 moksleivį. Nustatė, kad katalikų aukštesnėse mokyklose tiek neturtingų šeimų, tiek ir turtingųjų vaikai gauna vienodą mokymą ir auklėjimą. Tikrinant egzaminų duomenis, turtingesnių šeimų vaikai pasirodė kiek geriau suprantą matematiką.

■  JAV, D. Britanijos, Kanados, Australijos, Afrikos ir kitų angliškai kalbančių kraštų katalikai kunigai turės savo suvažiavimą Čikagoje šią vasarą, rugpjūčio 4-8 d.

■   Illinois valstijoje 1985 m. buvo areštuota daugiau kaip 11.000 vairuotojų, važiavusių jsikaušus.

■ Prel. Kazimieras Žitkus, poetas, mirė Kaune vasario 24 d. Palaidotas iš Kauno bazilikos vasario 26 d. Buvo gimęs 1893 m. gruodžio 17 d. Yra ka-pelionavęs Antalieptėje, Kaune, parašė daug tikybos vadovėlių, bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose.