CHIARA LUBICH

"Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu” (Fil 3,7).

     Apaštalas Paulius patyrė, jog Filipuose ir kitur žydžiuojantieji krikščionys pradėjo skelbti, kad, norint būti autentišku Dievo žmogumi, tikėjimo į Jėzų Kristų neužtenka. Pagal juos, reikia taip pat užlaikyti įsakymus, Mozės duotus Dievo vardu, ypač kalbančius apie apipjaustymą. Jie galvojo, kad Dievo įstatymas, duotas per Mozę, daro žmones pilnai teisius. Užtat, pildant tą įstatymą, jų darbai ir nuopelnai gali atnešti jiems išganymą. Suprantama, kad, pagal tokį jų galvojimą, pirmoje vietoje turi būti ne Jėzus, bet Mozės Įstatymas.

     Paulius, prieš savo atsivertimą, to Įstatymo griežtai laikėsi. Jis buvo taip uolus, kad net persekiojo Jėzaus sekėjus. Bet kai kelyje į Damaską jam apsireiškė Jėzus, Paulius — fanatiškas persekiotojas, tapo vienas iš labiausiai mylinčių Kristų. Malonės apšviestas jis gerai suprato, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Viešpats, žmonijos istorijoje centrinis asmuo, tikslas, į kurį Įstatymas ir Pranašai vedė, pabaiga, į kurią visas sutvėrimas ir visi žemės žmonės eina. Virš visko jis matė Jėzuje Išganytoją, kurį mums siuntė Tėvas. Dėl to Paulius suprato, kad Mozės nuostatai (apipjaustymas, šventykla ir t.t.) jau yra praėję ir jų užlaikymas daugiau neturi prasmės. Iš tikrųjų išganymas ateina tik per Jėzų, ir jis atviras visiems, be jokio skirtumo. Reikia tik Jėzui atsiduoti, priimti jo žodį ir malonę, kurią jis nori duoti.

     Tame nesutarime dėl Mozės Įstatymo reikalingumo — dėl kurio buvo ginčijamasi Pauliaus laikais, slėpėsi galvosena, visiškai priešinga Evangelijai. Toje galvosenoje buvo perdėtas pasitikėjimas savimi, savo pajėgumu, pastangomis ir nuopelnais; per didelė puikybė, galvojant, kad viskas priklauso išrinktiesiems; per didelis pasikliovimas, savinantis Apreiškimo turtus; išdidus ir diskriminuojantis požiūris tiesos nepažinusių atžvilgiu; o virš visko stoka atsivėrimo Šventajai Dvasiai, kuri istorijos būvyje savo šviesa ir veikimu vadovauja išganymo planui. Tokią galvoseną šv. Paulius laiko žalinga, tiesiog sąšlavom, kurių negalima priimti.

     Dabar niekas mūsų net nebandytų abejoti apie Jėzaus pirmenybę ir jo vietą mūsų išganyme. Tačiau gali nutikti, kad panaši galvosena, kurią Paulius mini, netikėtai gali pasireikšti. Jei nebūsime atsargūs, mes taip pat galime priimti tokį nusistatymą, kurį apaštalas atmetė. Pavyzdžiui, mes galime likti stagnacijoje, šaltai ir negyvastingai užlaikydami Dievo ir Bažnyčios nurodymus ir paneigdami artimo meilę, kuri yra visų įsakymų širdis ir tikslas. Mes galime pradėti pasitikėti veikla, talentais, sugebėjimais, materialiniais pasiekimais daugiau negu Jėzaus malonės galia. Lengva paskęsti dvasinėje puikybėje, kai manome, jog esame geresni negu kiti, nes laikomės tiesos. Tada mūsų viduje auga užtvara, kuria atsiribojame nuo mažiau tikinčių ar visai be tikėjimo, o visa tai yra priešinga Dievo širdžiai, kuri visiems trokšta išganymo.

     Šie mąstymai veda mus į atsivertimą, galvosenos pakeitimą, nusižeminimą, paprastumą, savęs atsižadėjimą ir ypač gera darymą, išpažįstant tikėjimą. Jie taip pat ragina mus atsisakyti negerų įpročių ir su tvirtu pasiryžimu atnaujinti savo krikščioniškame gyvenime Evangelijos grožį. Jie irgi primena, kad ypatingą dėmesį skirtumėm Jėzaus mokymo universalinei esmei: gyventi pagal jo žodį ir tarnauti artimui.

     O kad niekad neatsitiktų taip, jog dėl mūsų apsileidimo, silpnybės ir neištikimybės Evangelijai daugelis žmonių, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, Jėzaus negalėtų rasti.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius