VIKTORAS NAKAS

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

     Sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas. Šis posakis taikytinas išeivijos požiūriui į santykius su Lietuva. Nors visos žaizdos, susijusios su išeivijos lietuvių tarpusavio kovomis dėl ryšių klausimo toli gražu neišgydytos, bet laikas daro savo. Atrodo, kad gilioj praeity paliktos tos dienos, kai lietuvis savo kaimyno namus apdrabstydavo raudonais dažais. Pergalė teko ne tam, kuris kito namą "dažė”, o tam, kuris buvo "dažytojo” taikinys. Šiandien, kai lietuviai Amerikoje diskutuoja apie išeivijos santykius su Lietuva, jie nebesvarsto, ar ryšių plėtimas siektinas ar smerktinas, o bando nustatyti, kokie ryšiai turėtų būti plečiami.

     Kad viena, ar kita grupė laimėjo kovą už visuomenės pritarimą, dar nereiškia, kad dėl santykių su Lietuva klausimo nebėra ir nebegali būti jokio visuomenės skaldymosi. Jo paskirus atvejus matome šiandien. Tačiau reikia pripažinti, kad didysis skaldymosi laikotarpis dėl ryšių su kraštu jau praeity. Ryšių klausimas nebeįaudrina visuomenės. Tai leidžia mums žiūrėti į skaldymąsi su didesniu objektyvumu, negu anksčiau.

Jurgis Daugvila. Koplytėlė su Sopulingąja Motina.

     Faktas, kad santykių temos turinys yra pasikeitęs, nė kiek nesumažina tų diskusijų svarbos. Santykių su Lietuva klausimas tebėra nepaprastai opus, nes jis surištas su pačios išeivijos tolesniu gyvavimu. Žvilgsnis į to klausimo raidą ir į visuomenės skaldymosi procesą mums yra aktualus, nes jis padeda atidengti išeivijos galvoseną apie jos esamą ir gal būsimą santykį ne tik su Lietuva, bet taip pat ir su gyvenamojo krašto politine aplinka.

     Prieš 40 metų tipiškas lietuvis tremtinys nebūtų galėjęs kantriai išklausyti bet kokių pasisakymų už ryšių palaikymą su Lietuva, nebent tie ryšiai būtų su lietuviais partizanais. Bendri pasisakymai už ryšius jam būtų atrodę kaip tautos išdavystė. Šis tremtinys buvo pilnas apmaudo ir gyveno su didele neapykanta tėvynės okupantui. Tremtinys į Vakarus atvyko — tiesą pasakius, buvo priverstas bėgte išbėgti — be vieno ar kito, o kartais be visų šeimos narių ir be jokio turto. Pirmaisiais tremties metais, tais momentais, kada jam nereikdavo galvos sukti, kaip, iš kur gauti duonos kąsnį, jo mintyse buvo kraupūs prisiminimai — tai vienos nakties įvykiai, kai į enkavedistų sunkvežimius buvo grūdami jo giminės bei kaimynai; tai nekaltų lietuvių išniekintų lavonų atradimas, naujai dienai išaušus ir sovietams iš Lietuvos besitraukiant; tai naivių nepriklausomybės atstatymo vilčių sutraiškinimas po naujojo okupanto padu; tai sovietų sugrįžimas ir vėl naktis, bėgimas tamsoj per laukus nuo besivejančių Raudonosios armijos tankų; tai su tremtiniu bėgusių nelaimingų lietuvių žuvimas ar sovietų kariuomenės dalinių apsuptų sugrąžinimas į beviltišką ateitį. Jo neapykantą tremtyje maitino iš Lietuvos atėjusios žinios apie sodybų tuštėjimus bei partizanų desperatišką kovą prieš okupantą. Su įniršimu jis liudijo Vakarų valstybių griežtą atsisakymą toliau eiti išlaisvintojo pareigas, kad Stalinas susilauktų to paties atpildo, kaip Hitleris.

     Šie tragiški pergyvenimai lietuvį tremtinį privedė prie nusistatymo kategoriškai atsisakyti bet kokių santykių su Lietuvos komunistų valdžia. Jis degė su tokiu dideliu noru tą valdžią sumenkinti, kad net nenorėjo pripažinti, jog ji iš viso egzistuoja. Tremtinys pasiryžo jokiu būdu neprisidėti prie komunistinės santvarkos įsitvirtinimo ir klestėjimo Lietuvoj. Jis smerkė visus tuos, kurie savo veiksmais teikė tai santvarkai net mažiausią dalelę teisėtumo ar turėjo bet kokių, kad ir netiesioginių, su ja ryšių. Apie keliones į Lietuvą tais laikais nebūtų galėję būti kalbos, net jeigu sovietai būtų "atidarę” Lietuvą turistams. Kelionės reikštų tremtinių pripažinimą, kad gyvenimas Lietuvoj sugrįžo į vėžes ir kad sovietų santvarka tikrai buvo įsigalėjus. Tol, kol lietuviai į Lietuvą nevažiavo, dar buvo galima gyventi viltimi, kad sovietų okupacija laikina, kažkaip net netikra, kaip miražas.

     Ir ne vien šis gilus psichologinis poreikis paneigti neapkenčiamą realybę lietuviui neleido siekti ryšių su kraštu. Nuvykimas Lietuvon reikštų, kad turistiniai doleriai eitų tiesiai į okupanto iždą. Okupantas tuos pinigus galėtų panaudoti dar vienam kulkosvaidžiui ar dar keliem šimtam metrų spygliuotos vielos užpirkti. Tad lietuvio tremtinio kelionė į Lietuvą būtų buvęs didžiulis, nedovanotinas nusikaltimas prieš tautą.

     Šis nusistatymas buvo absoliutus. Tačiau gyvenime yra sunku bet kokį nusistatymą besąlygiškai įgyvendinti. Padarius vieną išimtį tokiai tvirtai, išimčių neprileidžiančiai laikysenai, jos pamatai ima silpnėti, po truputį trupėti. Štai kas ardė laikysenos prieš ryšius pamatus: tremtinio supratimas, kad 1) absoliutus nusistatymas iš jo reikalauja labai didelio pasiaukojimo ir 2) kad dėl to nusistatymo nukenčia giminės ir draugai Lietuvoj. Ryšių atsisakymo politika, jeigu ji tikrai sąžiningai vykdoma, reikštų, kad tremtiniai net negalėtų susirašinėti su artimaisiais Lietuvoj, nes tas ryšys būtu palaikomas per neapkenčiamos sovietų valdžios malonę. Toks ryšys, palaikomas kad ir netiesioginiu santykiu su sovietinės Lietuvos valdiška įstaiga, būtent paštu, būtų tolygus sovietų valdžios de facto pripažinimui. Tas pat galiotų siuntinių siuntimui, kuriuo ne tik būtų prašomasi sovietų valdžios malonės, bet taip pat per muitus būtų atiduodami pinigai komunistų santvarkos išlaikymui.

     Turbūt daugumas tremtinių neilgai tekovojo su sąžinėmis dėl laiškų rašymo. Susirašinėjimui turbūt daugiau trukdė ne ryšių politika, o tremtinio baimė, kad jo laiškas gali adresatui pakenkti, okupantui duoti akstiną jį apkaltinti ryšių su "buržuaziniais nacionalistais” palaikymu. Stalinui mirus, ta baimė daugiau ar mažiau pranyko, ir durys į korespondencinius ryšius buvo plačiau pravertos. Netrukus pradėjo ir pastoviai plaukti tremtinių-išeivių siuntiniai į Lietuvą.

     Laiškų rašytojai ir siuntinių siuntėjai labai paprastai pateisino savo veiksmus, pažeidžiančius griežtą ryšių atsisakymo liniją — jie pasirinko mažesnį iš dviejų blogių. Blogai buvo per sovietų valdžios malonę siųsti laiškus ir siuntinius, tokiu būdu pripažįstant tos valdžios egzistenciją ir net suteikiant jai finansinės naudos. Tačiau žymiai blogiau būtų nusigręžti nuo Lietuvoj likusių šeimos narių bei bičiulių, ypač kai paaiškėjo, kad laisvon Lietuvon gali tekti ilgai negrįžti. Artimo meilė vis dėlto buvo stipresnė jėga, negu bet koks politinis principas.

     Griežta politika prieš ryšių palaikymą tapo anachronizmu nuo to laiko, kai lietuviai dipukai pradėjo iš Europos emigruoti į Kanadą, Australiją ir JAV. Toji emigracija paženklino pripažinimą, kad dipukai negreit grįš tėvynėn, o gal ir visai negrįš. Lietuvių emigrantų persikraustymas iš Europos į "naująjį” pasaulį” reiškė, kad jie dabar buvo nebe tremtiniai, o išeiviai. Nuo tada pasidarė nerealu manyti, kad išeivija pajėgs prisilaikyti griežtos ir daug reikalaujančios ryšių atsisakymo politikos. Padidinus geografinį atstumą tarp išeivijos ir Lietuvos, tiek išeivijai, tiek ir tautai pasidarė svarbu suartėti visokiais kitais galimais būdais. Paskutiniai pamatai ryšių su Lietuva plėtimui buvo padėti 1955 metais, kai Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, to laiko išeivijai turbūt pats svarbiausias Lietuvos laisvės sugrąžinimo simbolis, iš Vokietijos persikėlė į Ameriką. Tai buvo strateginis atsitraukimas iš kovos lauko, pripažinus nemalonų faktą, kad ginkluotas pasipriešinimas okupantui pralaimėtas ir kad tas okupantas ilgam laikui tapo Lietuvos valdytoju.

     Istorinė perspektyva mus įgalina aiškiai matyti šias praeities įvykių pasekmes, pažinti jų gilesnę prasmę. Prieš 30 metų jų prasmė, be abejo, buvo miglota. Turbūt retas lietuvis sąmoningai viešai prisipažino, kad emigracija iš Europos reiškė pasitraukimą iš kovos lauko. Tai buvo per daug skaudi tiesa. Amerikoj gyvenant, jam buvo lengviau nueiti į Vasario 16-tos minėjimą, kantriai išklausyti kalbėtojo pranašysčių, kad už metų dvejų visi, sugrįžę Lietuvon, kels taurę už nepriklausomybės atgavimą. Visi paplodavo, nes norėjo tikėti, kad laisvė sugrįš Lietuvon, nes norėjo sulaukti tos dienos, kada okupantas bus paklupdytas už nežmoniškus nusikaltimus prieš lietuvių tautą.

     Ryšių palaikymas ir plėtimas suėjo į tiesioginį konfliktą su tuo nepaprastai stipriu troškimu, kad Lietuvai greit būtų sugrąžinta laisvė ir kad tie, kurie ją skriaudė, būtų nubausti. Tai buvo ir vidinis, asmeniškas konfliktas, ir konfliktas tarp dviejų visuomenės grupių. Kiekvienas protaujantis išeivis, kuris save tebelaikė lietuviu, turėjo susidoroti su tuo vidiniu konfliktu. Jį išsprendęs, jis ėjo arba su tais, kurie nusprendė ryšius plėsti, arba su tais, kurie siūlė kuo griežtesnę liniją prieš okupantą. Kova tarp tų dviejų grupių įsiliepsnojo —    ir didysis išeivijos susiskaldymas įvyko —    kai ryšių plėtimo šalininkai pradėjo konkrečiai vykdyti savo programą. Visa tai prasidėjo su paprastom, asmeniškom turistų kelionėm į Lietuvą. Vienai grupei — pavadinkim jos narius ortodoksais dėl jų noro nekeisti esamo nusistatymo prieš ryšius —    sugrįžimas į Lietuvą buvo akibrokštas, nes jis reiškė tiesioginį faktinį pripažinimą to, kas išeivijoj buvo oficialiai neigiama — sovietų ilgalaikį įsigalėjimą Lietuvoj. Svajonę sekančiais metais pakelti šampano taurę laisvoj Lietuvoj, tik laisvoj Lietuvoj, paneigė išeivių vizitai į kalėjimu tapusią Lietuvą. Ten nuvykę, galėjo savo akimis matyti, kaip tvirtai sovietai buvo įsitaisę, ir iš giminių patirti jų susigyvenimą su sovietų okupacijos tikrove. Grįžę į laisvuosius namus Vakaruose, jie atpasakojo savo įspūdžius. Jų pasakojimai griovė per dvidešimtmetį susikūrusius išeivijos mitus, kad Lietuvoj žmonės badauja, kad lietuvių tautos sūnūs, degdami siautinga neapykanta prieš sovietus, aktyviai ruošiasi išsilaisvinimo dienai ir kad tas išsilaisvinimas tik už kampo. Anie netiesioginiai laiškų bei siuntinių ryšiai tokios karčios teisybės nebuvo atidengę. Priešingai, jie kai kuriuos mitus palaikė; pavyzdžiui, siuntiniai buvo siunčiami gelbėti "badaujančią” tautą. Ortodoksams visa tai — turistų tiesioginiai ryšiai su režimo oficialiom įstaigom, jų sugrįžimas į kraštą, į kurį pabėgėliai vienas kitam prisiekė kojos nekelti, kol rusai tebelaikys net ir vieną hektarą tėvynės žemės, brangių mitų apie Lietuvą sugriovimas — atrodė kaip derybų su šėtonu išdava, per kurias tautos laisvės dvasia buvo ciniškai iškeista už žemiškas gėrybes. Tuo tikėdami, ortodoksai manė, kad jų pareiga Lietuvai ir visiems, kurie už jos laisvę kovojo, reikalauja, kad jie viešai pasmerktų ryšių plėtėjus. Jų misija buvo sukompromituoti šiuos "ryšininkus” ir atkalbinti kitus lietuvius nuo jų pavyzdžio sekimo. Kompromisų su ryšininkais jie neieškojo, nes, jų akimis, kompromisų su išdavyste negali būti. Šioj bekompromisinėj kovoj visuomenės skilimas į dvi stovyklas buvo ne tik logiškas, bet ir neišvengiamas.

     Žinoma, suskilimo nebūtų buvę, jei ryšininkai būtų nuleidę rankas, prisipažinę savo "klaidas” ir prižadėję jų nebekartoti. To jie nepadarė dėl bent poros priežasčių. Pirma, ortodoksų puolimai prieš ryšininkų "išdavystę” ir jų sugretinimas su neapkenčiamais bolševikais giliai įžeidė ryšininkus. Antra, ryšininkai buvo įsitikinę, kad tiek išeivijos gyvastingumo, tiek tautos Lietuvoj sveikatos ilgalaikiam išlaikymui reikalingi stiprūs abipusiai ryšiai. Jie žiūrėjo į artimą ateitį ir ten nematė Lietuvos laisvės prošvaisčių. Todėl jiems logikos ir pragmatizmo balsas bylojo, kad ryšių plėtimas yra teisingas kelias, o bekompromisinis nusistatymas prieš ryšius — tik svajotojų akligatvė. Ryšininkus ne tik motyvavo pragmatiškas požiūris į išeivijos ateitį ir rūpestis, kad jinai netaptų visai nudžiūvusi tautos šaka. Ryšiai taip pat atsakė į gilų, asmenišką, emocinį poreikį sueiti į tiesioginį kontaktą su kraštu bei giminėmis, kurie liko Lietuvoj.

Jurgis Daugvila.   Kraičio skrynia.

     Ryšių plėtimo pradininkams pirmieji žingsniai buvo sunkūs. Išeivija buvo ir tebėra konservatyvi, daugiau linkusi žiūrėti į praeitį — į nostalgiškai prisimintus nepriklausomybės laikus — negu į ateitį, į kurią lietuvybės atžvilgiu blaiviai galvojantys geriausiu atveju gali žiūrėti tik kukliai optimistišku žvilgsniu. Nelengva buvo priversti visuomenės narius atvirom akim, objektyviai žvelgti į Lietuvos ir išeivijos ateitį. Pirmieji keliautojai, iš Lietuvos sugrįžę namo, buvo sutikti rūsčių ir užgaulių žodžių pyne. Bet jų eilės augo, ne mažėjo. Tam buvo kelios priežastys. Pirma, drąsuoliams nuskynus naujus takus ryšiams su Lietuva, kiti, už juos bailesni, bet jiems iš esmės pritariantys, nustojo dvejoti ir perėjo į ryšininkų pusę.

     Antra, ortodoksų pusėj stovėjo vyresnės kartos žmonės. Šio rašinio pradžioj buvo teigiama, kad posakis "laikas išgydo žaizdas” iš dalies nusako ryšių plėtimo ir išeivijos susiskaldymo raidą. Biologinis laikrodis dirbo ryšininkų naudai. Susiskaldymas tarp ortodoksų ir ryšininkų didžia dalimi buvo kartų kova. Vyresnieji tiesiogiai patyrė bolševikų niekšybes, giliausiai pergyveno nepriklausomybės netekimą. Jaunesnės kartos nariai vos beprisiminė Lietuvą, ar net nebuvo joje gimę. Vyresnieji bandė psichologiškai atpirkti savo kaltumo jausmą už pabėgimą iš tėvynės, prisiekdami niekad į Lietuvą negrįžti, net apsilankymui, kol ji bus pavergta. Jaunesnė karta, tokios priesaikos nedavusi, galėjo į Lietuvą važinėti su ramesne sąžine. Palaipsniui ortodoksų gretos mažėjo — vienas ar kitas jos narys atsiskyrė su žemišku pasauliu. Be to, negailestingas laikas patvirtino ryšininkų prielaidas ir pranašystes — sovietų imperija nebyrėjo, bet po truputį plėtėsi, ir Lietuvos laisvės sugrąžinimo diena vis toliau buvo nustumiama į ateitį. Tuo tarpu asimiliacija vis daugiau žalojo išeivijos lietuviškumą. Visa tai įrodė ryšių reikalingumą, tiek išeivijai, tiek ir Lietuvai.

     Ryšininkai stiprėjo ir dėl to, kad už jų stovėjo tie, kurie į ryšių klausimą žiūrėjo inteligentiškai. Nors ortodoksai turėjo inteligentiškų užtarėjų, bet inteligentų gretos buvo susispietusios ne aplink juos, o aplink ryšininkus. Ortodoksams kenkė tai, kad jų pozicija buvo antiintelektuališka, paremta emocijomis ir priesaikomis, ne kintančio gyvenimo tikrove. Ryšininkai į ryšių klausimą bandė žiūrėti su šviežia perspektyva, kūrybiškai. Todėl jie pritraukė inteligentus, kurie ryšininkų pozicijai suteikė idėjinį pamušalą. Ryšininkų apeliavimas ir į emocinius poreikius ir į intelektą išeivijai darė stiprų poveikį. Ortodoksams kenkė ir tas faktas, kad emocijos bei pergyvenimai nesiduoda paveldimi taip lengvai, kaip idėjos.

     Dėl visų šių priežasčių ryšininkų pozicija ilgainiui tapo dominuojanti. Tai nereiškia, kad išeivijos dauguma pritarė bet kokių ryšių palaikymui su Lietuva ar kad ryšininkai siūlė plėsti visokius, kokius tik galima, ryšius. Tai reiškia, kad visuomenėje paplito ir susilaukė plataus pritarimo ryšininkų teigimas, jog kelionės į Lietuvą, ypač jaunimui, yra labai svarbi tautinio auklėjimo dalis. Ir tai ne viskas. Tos kelionės, pasak ryšininkų, stiprino tautos atsparumą, tad ir buvo tolygios patriotinei veiklai, kovai prieš okupantą. Todėl konservatyvių šeimų tėvai pradėjo leisti savo vaikus aplankyti Lietuvą ir net patys ten važiuoti. Asmeniškos kelionės į Lietuvą iš naujovės pavirto status quo. Tiesa, tokie apsilankymai, kurie pareikalavo daugiau tiesioginių santykių su oficialiom komunistų valdžios institucijom, kaip, pavyzdžiui, išeivijos studentų dalyvavimas Vilniaus universiteto lietuvių kalbos kursuose, iš pradžių susilaukė gana aštrios kritikos net iš tų, kurie pritarė šiaip turistinėm kelionėm į Lietuvą. Bet ir jie po kurio laiko buvo daugumos išeivių priimti, kaip kiekvieno žmogaus laisvo apsisprendimo reikalas.

     Ryšininkams pavykus savo politikai rasti platesnį visuomenės pritarimą, senieji ortodoksai buvo nustumti toliau nuo išeivijos politinio centro į dešinę. Kiti išeiviai į tai pradėjo žiūrėti, kaip į anachronizmus ar net ekstremizmus. Simboline prasme ortodoksų dešinysis nukrypimas į kraštutinumą ir susikompromitavimas didelės visuomenės dalies akyse įvyko 1974 m. pavasari, įsisteigus reorganizuotai Bendruomenei. Nors, reorgų atsiskyrimo nuo Bendruomenės priežasčių ieškant, negalima žiūrėti tik į ryšių su Lietuva klausimą, bet tai tikrai buvo viena iš pagrindinių priežasčių. Reorganizuotą Bendruomenę pagimdė tie, kurie nepajėgė demokratiniu būdu savo programos pravesti gajausioj išeivijos organizacijoj. Reorgų pasitraukimas iš tikrosios Bendruomenės paženklino jų vilčių žlugimą ir jų atsisakymą toliau tęsti dialogą, kuriame jie nepajėgė savo pozicijos įtikinančiai apginti. Pasitraukdami iš Bendruomenės, jie neteko tos pagarbos ir teisėtumo, kurie teikiami rimtam diskusijų dalyviui. Jų nesugebėjimas savo sąjūdį praplėsti, kad reorganizuota Bendruomenė taptų tikru politiniu veiksniu, įrodė reorgų užimamos pozicijos idėjinį bankrotą.    (B.d.)