(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Vida Brazaitytė
Šiandien mūsų brangi tėvynė Lietuva yra okupuota žiauraus priešo — Sovietų Sąjungos. Geležinė uždanga neleidžia Lietuvai kalbėti už save pasaulio tautų tarpe. Lietuviai, kurie gyvena laisvame pasaulyje, turi būti savo Tėvynės "balsas”, turi pasakyti kitiems tai, ko ji pati negali, būdama pavergta.
Kilus II Pasauliniam karui Europoje, prasidėjo didžiausi vargai ir kančios Lietuvoje. Tūkstančiai nekaltų žmonių buvo ištremti į šaltąjį Sibirą arba sukišti į kalėjimus, o dar daugiau tūkstančių pabėgo į Vokietiją, ieškodami prieglaudos nuo komunizmo. Vėliau daug tų pabėgėlių emigravo į Jungtines Amerikos Valstybes, Angliją, Kanadą ir net tolimąją Australiją. Tokia jau lietuvių dalia: išsiskirstyti po visą pasaulį. . .
Pasiekę laisvę ir saugumą, pabėgėliai turėjo priprasti prie naujos aplinkos, naujos tvarkos, papročių ir svetimos galvosenos. Tais laikais jiems buvo sunku pradėti gyvenimą išeivijoje. Net ir šiandien, po 30 metų nuo to laiko, mes susiduriame su aplinkybėmis, kurios apsunkina mūsų — svetimtaučių — gyvenimą išeivijoje.
Vida Brazaitytė kalba laureatų vardu. A. Grigaičio nuotr.
Būti lietuviu svetimame krašte yra ir pliusas, ir minusas. Svarbiausias dalykas, kurį mes stengiamės atlikti, gyvendami toli nuo savo tikrosios tėvynės, yra išlaikyti lietuvybę. Mums yra pliusas, kad galime kovoti už Lietuvos laisvę, galime laisvai belstis į Baltųjų Rūmų duris, prašydami pagalbos, prašydami, kad valdžios atstovai iškeltų Jungtinėse Tautose Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą. Amerikos prezidentas Ronald Reagan yra ne kartą paskelbęs Lietuvių dienas ir pasakęs, kad nepripažįsta Pabaltijo kraštų, taigi ir Lietuvos, nelaisvės. Taip pat yra ir kituose laisvuose kraštuose. Todėl yra tikras pliusas, kad galime kalbėti ir kovoti už mūsų tėvų žemę, nors toli nuo jos gyvendami.
Mums yra pliusas, kad galime priklausyti lietuviškai veiklai, ir niekas mūsų nevaržo. Išeivijoje veikia svarbios lietuviškos organizacijos, kurios rūpinasi tėvynės reikalais: Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo komitetas (Vlikas), Amerikos Lietuvių taryba (Altas), Pasaulio Lietuvių bendruomenė (PLB), Batunas (Baltic Appeal to United Nations) ir kitos, kurių tikslas yra išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos, rūpintis iškelti nelegalų Lietuvos pavergimą tarptautinėse konferencijose, pvz., Helsinkio ir Madrido konferencijose. Galbūt šių ir panašių organizacijų pastangomis nušvis laisvės rytas Lietuvai.
Lietuvoje rusai stengiasi surusinti lietuvius, naikindami lietuvių kalbą ir kultūrą, o vietoj jų mėgindami įkišti mums rusų kalbą ir kultūrą. Nors lietuviai mėgina atsispirti šiam naikinimui, bet nedaug iš jų protestų naudos. Mokyklose yra mokoma rusų kalba nuo pat pirmojo skyriaus, tuo pačiu mažinamos lietuvių kalbos pamokos. Įstaigose vis daugiau ir daugiau kalbama tik rusiškai. Žmonės negali laisvai garbinti Dievo, nes už bažnyčios lankymą jie gali prarasti darbą, būti išmesti iš mokyklos ar kitaip nubausti. Mes galime kalbėti lietuviškai, kiek tik norime, kada tik norime.
Mes galime laisvai lankyti lituanistines mokyklas, kad galėtume išmokti kalbėti, rašyti, skaityti lietuviškai. Mes galime priklausyti tautinių šokių grupei, chorams, lietuvių liaudies instrumentų ansambliams, skautų ar ateitininkų organizacijoms. Galime pasireikšti spaudoje, spausdinti ir skaityti lietuviškus laikraščius ar žurnalus. Kiekvienas susipratęs lietuvis tautietis pats gali dirbti ir aukotis savo tėvų žemės naudai visokeriopais būdais.
Mūsų pareiga įrodyti svetimtaučiams, kad mūsų tauta tikrai gyva. Daugelis žmonių nežino, kad Lietuva egzistuoja, kai kurie net nėra girdėję Lietuvos vardo. Jie galvoja, kad Lietuvos nėra, o yra tik Rusijos provincija. Tiesa, kad Lietuva rusų okupuota, bet ji vis tiek gyvas kraštas, tik negali laisvai pasireikšti laisvajame pasaulyje. Todėl mes turime parodyti, kad lietuviai nepasiduoda priešui, kad visados kovos už savo tautą ir savo tikėjimą. Taigi yra didelis pliusas, kad mes išeivijoje galime už savo brolius tėvynėje laisvai kalbėti.
Mums taip pat pliusas ir garbė, jog galime parodyti kitiems, kokia vertinga, graži ir sena mūsų senolių kalba. Tą kalbą pasaulio mokslininkai tyrinėja, kad galėtų daugiau sužinoti apie visas kitas pasaulio kalbas. Dar pliusas, kad mes čia, laisvame pasaulyje, galime prisiminti ir pagerbti visus, kritusius už tėvynės laisvę. Už geležinės uždangos negalima gerbti šių dienų didvyrių: Romo Kalantos, Simo Kudirkos, kun. Sigito Tamkevičiaus, Nijolės Sadūnaitės ir kitų. Mane ypač sujaudino Nijolės Sadūnaitės žodžiai tardymo metu: "Kol mano gyslose teka šiltas kraujo lašas, neišsižadėsiu nei rašto, nei gimtos kalbos”. Mes didžiuojamės savo rašytojais, savo didvyriais, savo tautos kankiniais.
Gyvendamas svetimame krašte, lietuvis yra dvikalbis, dvikultūris. Jis moka gyvenamojo krašto kalbą, yra prisitaikęs prie jo kultūros, bet jis taip pat moka savo tėvų ir protėvių kalbą, nes tai yra jo kelias į savo tautą, jos kultūrą, siekimus, išgyvenimus. Jis reiškiasi savo tautinių organizacijų gyvenime. Šiam lietuviui rūpi, kad tauta būtų gyva, kad ji išliktų. Dvikalbis, dvikultūris žmogus yra protingesnis, nes daugiau visko žino. Svetimame krašte lietuvis yra lyg dvikamienis medis: tų kamienų vardai — Lietuva ir Amerika. Kartais kai kuriems lietuviams ta našta pasidaro per sunki, nepakeliama. Jie palieka tautą — nukerta vieną kamieną — jos kalbą ir kultūrą, jie prisitaiko tik prie gyvenamojo krašto sąlygų.
Laisvas pasaulis yra blogybių ir gerovių šaltinis. Mes, visokiuose patogumuose įsitaisę, tolstame nuo lietuvybės ir pamažu pamirštame, kad esame lietuviai. Ypač jaunesnės kartos, paskendusios savo pasauliuose ir pramogose, pamiršta savo pareigas: kalbėti su vaikais lietuviškai, vežti juos į lituanistines mokyklas, prirašyti vaikus į lietuviškas organizacijas, sekmadieniais kartu su vaikais dalyvauti lietuviškose pamaldose ir taip pat dalyvauti lietuviškos parapijos veikloje.
Gaila, kad kai kurios šeimos nutaria atsiskirti nuo pagrindinių lietuvybės centrų, išsikeldamos dėl geresnio gyvenimo, gražesnio namo į priemiesčius arba į miestus, kur nėra lietuvių. Jos per tam tikrą laiką nutausta ir pradingsta lietuvybei.
Mes turime prisiminti, kad tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Lietuvis turi likti lietuviu visur ir visada. Kiekvieno jauno lietuvio šventa pareiga yra būti susipratusiu, sąmoningu lietuviu ir dirbti Lietuvos naudai, nesvarbu, kur gyvename. Kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kokiame užkampyje, kurioje pasaulio vietoje jis gyvena, turi būti ambasadorius ir garsinti Lietuvos reikalą, kad kaip galima greičiau jai išauštų laisvės rytas.