VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
57. KRISTAUS APAŠTALAI
"O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: 'Ko ieškote?’ ”
Ne kartą mes apaštalus vaizduojamės prasčiokais mokiniais, kurie nublanksta Kristaus akivaizdoje. Mes žinome vieną kitą jų silpnybę, dėl to esame linkę į juos žiūrėti, kaip į silpnus žmones, neturinčius didelės savęs sąmonės ir norinčius būti tik mokiniais. Iš tikrųjų toks manymas yra klaidingas. Apskritai mes neturime gero masto išmatuoti žmogaus didumui. Dažnai žmogaus didumą lengviau suvokiame tada, kai mažai apie jį asmeniškai žinome, kai jį pažįstame tik iš jo išorinių darbų. Juo arčiau mes žmogų pažįstame, juo mažiau jį gerbiame. Kas nori būti mūsų gerbiamas, mums turi būti tolimas, lyg koks karalius.
O jei kuris mums yra gerai pažįstamas, tokio žmogaus didingumo mes dažnai nepastebime. Taip atsitinka ir su apaštalais. Mes juos pažįstame Jėzaus šviesoje, kaip jo mokinius, su visais mokiniškais bruožais. Bet jie yra ne vien mokiniai.
Iš tikrųjų apaštalai buvo dideli žmonės ir turėjo savo didumo sąmonę. Tai galima matyti iš Petro nuomonės apie save krikščionių susirinkimo metu Jeruzalėje. Jis ten yra pasakęs: "Mieli Broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išrinko mane iš jūsų tarpo, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų Evangeliją ir taptų tikinčiaisiais” (Apd 15, 7). Ar tai nėra didelio žmogaus pasisakymas, kuris žino savo reikšmę ne tik žmonių, bet ir Dievo atžvilgiu, ir tai ne tik šiuo laikotarpiu. Jis turi sąmonę, kad paties Dievo yra išrinktas ne tik dabar, bet ir nuo seniai. Taigi, kai mes mąstome apie apaštalus, nemąstykime apie juos labai pigiai. Jie jokiu būdu nėra maži žmonės, nors jie yra tik nevykę mokiniai Jėzaus mokykloje. Jie yra taip pat nuo amžių išrinkti, kaip yra išrinkta Marija ir kiti didieji Bažnyčios žmonės.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad apaštalai nebuvo lengvatikiai, kurie mielai eitų paskui kiekvieną kalbėtoją ir agitatorių. Tai galima aiškiai išskaityti iš tos savęs sąmonės, kurią Petras pareiškė pirmųjų krikščionių susirinkime. Kas apie save mano, kad jis nuo amžių yra Dievo išrinktas atstovauti kokiai tiesai ir ją skelbti, ir jei ta tiesa yra nepopuliari kai kuriuose sluoksniuose, tas negali būti laikomas lengvabūdžiu mokiniu.
Norint būti Kristaus apaštalu, reikia turėti natūralaus entuziazmo tam, kas atrodo gera ir kilnu. Bet to dar negana. Apaštalui reikia didelio asmeninio tvirtumo, tokio tvirtumo, kuris nepasiduoda įveikiamas nei jokioms nepalankioms nuotaikoms, nei naujiems, kartais daug žadantiems, entuziazmams. Tvirtumas, kuris neišlaiko egzamino prie atsitiktinio entuziazmo, nebus pakankamas apaštalui. Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus negalėtų ir net neturėtų keisti savo entuziazmo krypties, jeigu jis randa pateisinamą priežastį ją keisti. Tačiau tai nėra apaštalo bruožas. Tai galbūt bus geras tiesos ieškotojas, geras mokinys, mokiniu pasiliekąs visą gyvenimą, bet tai nebus apaštalinio charakterio žmogus. Reikia, žinoma, ir tokių entuziaistingų mokinių, bet labiau reikia tvirtų apaštalų.
58. KO AŠ IEŠKAU?
Jėzus ir mus klausia, ko mes ieškome. Mums būtų gera šį klausimą išgirsti ir save patyrinėti, kokį atsakymą jam galime duoti visu savo gyvenimu. Taigi ko aš ieškau? Mes turime atvirai prisipažinti, kad ieškome savo garbės. Daugelio mūsų darbų aiškus tikslas — kad iš to mums būtų garbės. Ar toks mūsų veikimo tikslas yra nuodėmė? Ar tokia mūsų veiklos kryptis yra gera?
Tikėjimas sako, kad pagrindinis mūsų veikimo tikslas turi būti Dievo garbė. Tačiau kaip tą Dievo garbę suprasti, kaip prie jos prisidėti? Medžiaginis ir augmenims pasaulis Dievui garbę duoda medžiaginiu ir vitalistiniu dėsningumu. Ar bus iš mūsų pusės pakankama Dievui garbė, jei mes tik mechaniškai ar vitalistiškai Dievą garbinsim? Kadangi mes esame asmenys, tai turime Dievui garbę duoti asmeniniu būdu, o ne mechaniniu ar vitalistiniu.
Toliau kyla klausimas, koks yra sąryšis tarp mano ir Dievo garbės. Jėzus sako, kad garbė, kurią mes patys sau duodame, yra niekai. Tikrasis mūsų gerbėjas ir pagerbė jas yra Dievas. Taigi visi mūsų geri darbai, nuopelnai ir pasižymėjimai yra tik tam, kad sudarytų pagrindą Dievui mus pagerbti. Tačiau net tada, kai mūsų geri darbai, nuopelnai ir pasižymėjimai yra niekam nematomi, net ir mums patiems, gali sudaryti pagrindą, dėl kurio Dievas mus gerbia. Dievas viską mato labai plačiai, daug geriau ir plačiau, negu žymiausi istorikai.
Tačiau mes čia turime mąstyti ne apie mūsų garbę ir pagerbimą, bet apie tai, kaip mes savo gyvenimu galime Dievą pagerbti. Jeigu eina reikalas apie asmeninį Dievo pagerbimą, tai mes jo kitaip pagerbti negalime, kaip tik patys būdami garbingi. Nėra reikalo, kad ta mūsų garbė būtų visiems matoma, net nėra reikalo, kad mes patys jaustumės garbingai pasielgę. Kartais, tam tikromis aplinkybėmis, mes galime savo garbingumo nepastebėti.
Tad mes stovime prieš Kristaus klausimą: "ko ieškote?” Ar į šį klausimą mes galime atsakyti, kad visur ir visuomet ieškome Dievo ir Kristaus? Nors iš Dievo garbės mums nėra reikalo išskirti savęs ta prasme, kad mes manytume, jog Dievą pagerbsime tiek, kiek save pažeminsime, tačiau visos mūsų veiklos pagrinde turi stovėti Dievas tokiu supratimu, kokį apie jį turėjo Jėzus. Taigi mūsų uždavinys yra įjungti save į Dievo garbę: save, ne kaip kokį medžiaginį dalyką, bet kaip asmenį su visomis savo galiomis, viešomis ir slaptomis. Reikia tiktai saugotis, kad mūsų garbė nesustotų mumyse, nebūtų čia palaidota; kad mes nepasiliktume tik garbingas kapas su žymiu antkapiu, kad mes nepasidarytume tokie, kurie jau nebeeina paskui Kristų ir kuriuos Kristus negali paklausti: "ko ieškote?” Mes negalime pasidaryti tokie ieškotojai, iš kurių Kristus nebesitiki sulaukti klausimo: "kur gyveni”.
59. AR MŪSŲ NAMAI YRA KRISTAUS?
"Jie atsakė: 'Rabi (tai reiškia: " Mokytojau?’), kur gyveni?’ ”
Klausimas Kristui, kur jis gyvena, yra labai konkretus, galima sakyti, egzistencinis klausimas. Jie neklausia: "kas tu esi, ar tu mūsų nori, ar tu gali mums pagelbėti?” Jie tiesiog klausia: "kur gyveni?” Šiame klausime glūdi klausėjų noras pas Kristų sustoti, jį aplankyti ar net pas jį apsigyventi.
Kokia mūsų padėtis šio klausimo atžvilgiu? Mes ne kartą esame ne klausėjų, bet į klausimą atsakančiųjų pusėje. Ne retai žmonės žiūri į mus, kaip į Kristaus atstovus ir norėtų pas mus apsistoti, su mumis santykiauti, patirti iš mūsų Kristaus dvasią ir palaimą, išmokti iš mūsų krikščioniško santykiavimo būdo ir net krikščioniškos santvarkos. Bet ar jie randa pas mus visa tai? Ar jie pas mus randa namus, kuriuose Kristus gyvena?
Atsakymą į šį klausimą reikia paimti iš visos mūsų kultūrinės, religinės, visuomeninės ir politinės situacijos. Ar krikščionija šiandien yra ta vieta, kurioje Kristus gyvena? Ar ieškantieji Kristaus šiandien eina į krikščionišką visuomenę, į parapiją, į vienuoliją, tikėdamiesi būti su Kristumi? O gal greičiau jie Kristaus ieško senose knygose, įvairiuose moksluose, naujose teorijose, nesitikėdami jį rasti pas mus?
Negalėjimas Kristaus vardu atsakyti į klausimą "kur gyveni” yra mums didelis priekaištas. Ar mes savo vienuolynuose, savo namuose, savo valstybėse, savo parapijose galime parodyti krikščioniškus santykius? O juk namai yra ne kas kita, kaip tam tikra santykių sistema. Nereikia namų suprasti vien statybine prasme. Mes turime senų ir naujų tradicinio ir krikščioniško stiliaus vienuolynų pastatų, bet ar žmogui, į juos atsilankančiam, mes galime parodyti krikščioniškus santykius? Mes juntame, kad veiksmingai jų parodyti negalime. Ir dėl to ne kartą pas mus atsilankančius ir norinčius pasilikti mes nukreipiame kitur. Taip mūsų vienuolynai, mūsų parapijos, nors turėdamos daug išorinių krikščioniškų ženklų, pasirodo nebe tie namai, kuriuose ieškantis Kristaus gali būti priimamas. Jam nelieka kitos išeities, kaip Kristaus ieškoti moksluose, menuose ar atsiskyrėlio vienumoje.
Dėl to mūsų laikais pasidarė tokia tragiška padėtis, kad žmogus, ieškąs išganymo, eina ne į krikščionišką, bet į bedievišką bendruomenę. Šis reiškinys nėra toks, kuri mes galėtumėm aiškinti paprastu nesusipratimu, asmenine klaida ar paprasta informacijos stoka. Jis liudija krikščioniškos visuomenės negalią. Kiekviename vienuolyne, kiekvienoje parapijoje mes turime daug pasišventusių žmonių, kurie rodo daug didelių asmeniškų apaštalavimo pastangų, tačiau nėra krikščioniškų namų, krikščioniškos visuomenės, yra tik atskiri individai.
O Dievo ieškanti visuomenė šiandien pradeda nepasitenkinti atskirais individais, įvairiais vadais, bet nori jų bendravimo, jų sudarytos aplinkos, į kurią jie galėtų įsijungti ir kurioje jaustųsi, kaip namie. Dėl to pirmųjų apaštalų klausimas "kur gyveni” mums turi ypatingos reikšmės. Mes tą klausimą galėtume pateikti kita forma: "ar tu gyveni krikščioniškoje visuomenėje?” Šį klausimą kelia žmogus, ieškantis buveinės tarp Dievo ir žmonių. Mes negalime vadintis tikrais Kristaus atstovais, kol į jo klausimą negalėsime atsakyti jo paties žodžiais: "ateikite ir pasižiūrėkite”.
60. AR GALIMA DIEVĄ PAMATYTI ŽMONIŲ SANTYKIUOSE?
"Jis tarė: 'Ateikite ir pamatysite’
Ką mes krikščionijoje galime pamatyti ir ką galime parodyti? Dievo tapimas žmogumi yra išorinis reiškinys, be abejo, su tam tikromis išoriškumo pasekmėmis.
Mes, krikščionys, skiriamės nuo kitų religijų tuo, kad pripažįstame tam tikra prasme, jog Dievą galima pamatyti. Dievo Sūnus yra tapęs kūnu asmeniškai. Ir tai jis yra padaręs ne dėl savęs ir ne dėl savo kartos žmonių. Jei taip būtų, tai krikščionybė negalėtų sakyti, kad ji yra visos žmonijos religija.
Kristus pradėjo naują žmonijos gyvenimo stilių, kuriame Dievas yra kartu su žmonėmis. Tai išreiškia ir anksčiau išpranašautas jo vardas Emanuelis — Dievas su mumis. Tačiau Dievas krikščionijos kasdienybėje pasirodo ne kaip Kristus, bet kaip "Alter Christus”. Dėl to ir konvertitas Wren-Lewis galėjo sakyti, kad asmeninį Dievą jis pajuto žmonių santykiuose.
Taigi Dievą galima pamatyti žmonių santykiuose, nors ne visi tai pajunta. Tačiau krikščioniškoje visuomenėje prasideda toks reiškinys, toks santykiavimo būdas, kuriame, pasak Blake, reiškiasi abipusė atlaidumo veikla. Tai ypač yra būdingas angliškosios krikščionybės bruožas. Liuteronai yra labiau linkę į individualybę. Tačiau ir jų atstovai mato krikščionišką realybę visuomenėje. Pasak jų teologo P. Tillich, krikščioniškoji bendruomenė yra tikrai nauja būtis. Krikščioniškoji bendruomenė ne dėl to yra religinė, kad pergyvena naujas pietistines patirtis. "Ji į Dievą rodo, kaip į visų asmeninių santykių ir visos būties pagrindą. Ji pabrėžia, kad žmogus tik tada gali pažinti meilę, kaip savo gyvenimo šaltinį ir tikslą, kai nugali savo susvetimėjimą (alienation) Kristuje” (John A. Robinson, anglikonas vyskupas, knygoje "Honest to God”, 63 psl.).
Taigi mūsų noras pamatyti Dievo įsikūnijimo pasekmes yra teisėtas. Kartu su tuo eina ir mūsų pareiga tai parodyti kitiems. Tai yra tikra religinė pareiga. Ši pareiga yra vykdoma ne asmeniniame vienišume, bet bendruomenės gyvenime santykiuose su kitais asmenimis. Šios pareigos mes negalėsime atlikti, jei nesuprasime ir neįsisąmoninsime, kad pagrindinė mūsų esmė yra meilė. Meilė yra ne tik Dievo, bet ir mūsų esmė.
■ Lenkijoje raudonieji milicininkai smarkiai sumušė Krzystofą Chrzostowskį ir pasakė, kad tai darė todėl, kad jo tėvas liudijo prieš komunistų pareigūnus, kurie nužudė kun. Popieluszką. Mat Krzystofo tėvas Waldemaras vairavo automobilį, kuriuo važiavo kun. Popieluszko. Kunigą nužudė, o Wal-demarui Chrzostowskiui pavyko pabėgti.