Nijolė Jankutė

IŠ PRADŽIŲ

Dangus—- kaip šampanas,
Ir saulė geltona,
Ir vėjas jau švilpia
Pavasario toną.

Virtuvės palange
Ta saulė nurieda,
Ir kelia papartis
Liepsnojantį žiedą.

Iš naujo
Vėl kraują
Pulsuojant jaučiu.
Ir vėl tiek
Šviesos,
Ir vėl tiek
Minčių.

Kai į šitą žėruojančią
Vakaro tylą
Parskridęs paukštelis
Nedrąsiai prabyla,

O    kovas
Į    langą man ima dūzgenti.
Kaip nuostabu
Imt ir pradėti
Gyventi!

KRYŽIŲ DAMOS
K. I. O.

Tai jūs, kryžių damos,
Juodais mezginiais apsigobusios,
juodi mezginiai ant širdies,
0 sielvartas klykia ant rankų. . .

Ne tas jums gyvenimas
Kortas išdalino,
Ne ta ranka
Kaladę pakėlėt.

Turėjo, turėjo iškrist jums
Širdžių karaliūnas
Su blondinų pažų palyda,
Su vėjuotų vasarų vėliavom. . .
— — — — — —
O
iškrito
Devynis kartus po
Devynakę kryžių,
Ir dabar, supdamos sielvartą,
Kantriai tūkstantį lošiat.

*

Vakarais būt noriu dviese —
Tik griausmo dudenimas virpinu stiklą
Tu ranką ištiesi,
Ir viskas taip tikra,
Kai glostai man plaukus

Be melo ir grynas
Vėl mano pasaulis,
Kaip taurėje vynas!

Rytais noriu būti viena
Tik medis palangėj per naktį sulytas,
Tik garuoja kava,
Tik ant virdulio kitas

Ištirpęs pasaulis,
Sapnuotas, pražuvęs. . .
Renku vėl šukes
Šalia stalo virtuvės. . .