Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVIO ARTOJO DRAUGAS
Sučiulbo vyturys, paskelbė artojui pavasarį. Šiuose žodžiuose stebuklingoji žemės galia ir poezija.
Nuotaikingos pavasarį vyturio giesmės. Jos visados dvelkia gamtos atbudimu, gera nuotaika. Parlėkęs Lietuvon vyturėlis užtraukia: Čyru vyru, čyru vyru pavasaris! Jurai, mesk skrandą į pašalį. Labiau sušyla orai, ir giesmelė pasikeičia, įgauna humoristinį atspalvį: Čyru vyru pavasaris!.. Vaikai po duobeles kasioj a, po kiemelį vaikščioja. . . Minutėlei vyturėlis surimtėja, ima guostis apie savo mažylius vaikus: Čyru vyru pavasaris, palikau vaikelius nelesintus. Parlėksiu — palesinsiu...
Vyturėlis — pilkas paukštelis. Skubėdamas per šalnas ir paskutines pūgas, ūkanas ir šaltus vėjus, pirmasis pasveikina į Lietuvą sugrįžusią pavasario saulę. Viršum lietuvio artojo suartų juoduojančių dirvų pakimba skambučiu, tilinduojančiu varpeliu. Atkeliauja jis į Lietuvą iš šiltesnių kraštų gana anksti. Klaipėdon iš Atlanto platybių atplaukę jūrininkai pasakoja, kad kai pavasariop toli už laivo lieka Kopenhaga ir gaiviuose rūkuose paskendusi Amagero sala, jūrininkai yra tikri, kad jie laive turi paslaptingų ir mielų keleivių. Ankstų rytą jūrininkai pamato, kai iš po druska persisunkusio brezento išstraksi nedidukas sušalęs paukštelis. Jis atsargiai tiria žuvimi kvepiantį denį. Ką radęs — sulesa. Palesęs susiranda užuovėją ir pradeda lyginti jūros vėjų pašiauštas pilkas plunksneles.
Dirvinis vieversys, lietuvio artojo draugas vyturėlis, mažas, pilkas, neišvaizdus paukštelis, bet gamtos apdovanotas labai retu balseliu. Giedodamas jis tiesiai kyla į saulėtą padangę, į tokias aukštumas, kad pavirsta vos matomu taškeliu. Iš kur tiek ištvermės turi nenuilstantis giesmininkas? Pasirodo, vieversio sparneliai nepaprastai tobuli ir stiprūs.
Poetai vieversį vadina saulės paukščiu. Kad išgirstum jo giesmę saulei, turi atsikelti vos brėkštant. Beveik dar tamsu, dar viršum karpytų eglių viršūnių plazda neužgesus! Aušrinė žvaigždė ir tyli strazdai, kikiliai, liepsnelės. Tada nelauktai, praplėšęs rūkų maršką, pilku kamuoliuku pakyla į rausvus padebesius vyturys ir užtraukia linksmą giesmelę. Taip nepailsdamas gieda per dieną iki vakaro, o kartais ir saulei nusileidus.
Krauna vieversys lizdą ant žemės, negilioje duobutėje. Kad šilčiau, minkščiau būtą, prineša j ją šiaudelių, minkštų žolelių. Jis yra gūžtinis paukštis. Jo jaunikliai ilgai nemoka vaikščioti, susirasti maisto. Kada mažiukai paauga, tuojau bando pamėgdžioti tėvus ir jų gražiąsias giesmes pakartoti.
("Tiesa”)
LIETUVIŲ PROFESIONALIOJO LĖLIŲ TEATRO PENKIASDEŠIMTMETIS
Lėlininkai mėgsta pasigirti kelis tūkstančius metų siekiančia lėlių teatro istorija. Profesionalus lėlių teatras Lietuvoje buvo įkurtas palyginti ne taip seniai — prieš pusę šimtmečio. Buvo taip. Paryžiuje, dailininkas Stasys Ušinskas, savo mokytojo F. Leze veikiamas, susižavi lėlių teatru. Paryžiaus bibliotekoje išstudijuoja šio teatro istoriją, kinų, japonų lėlių padarymo ypatybes. Grįžęs į Lietuvą, nutaria įkurti marionečių teatrą. Jo padarytoms lėlėms A. Gustaitis parašo pjesę "Silvestras Dūdelė”. S. Ušinskas pasikviečia į talką režisierius H. Kačinską, V. Sipaitį, vėliau — B. Lukošių; aktorius O. Mažeikytę, M. Mironaitę, J. Kalvaitį, N. Naką, P. Zuloną; kompozitorių V. Kuprevičių. Po poros metų darbo "Metropoliteno” kino teatro salėje atidaromas Marionečių teatras. To meto laikraščiai rašė, kad teatras atidarytas be kalbų, be pompos, bet realiu darbu. Teatro premjera įvyko 1936 m. gegužės 6 d.
Teatro pasirodymą labai entuziastingai sutiko spauda. Jis buvo noriai ir gausiai lankomas. Daug vaidino ne tik Kaune, bet važinėjo ir po visą Lietuvą. Marionetės pelnė net tarptautinį pripažinimą. Dailininkas Stasys Ušinskas už savo lėles apdovanotas aukso bei sidabro medaliais pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Lėlės gerai įvertintos Niujorke. Su dailininku buvo sudaryta sutartis filmui H. Anderseno "Lakštingalai”.
1936 m. Lietuvos spauda stengėsi žiūrovus supažindinti su lėlių teatro istorija. Pakiliai vertino aktorių darbą, tvirtindama, jog lietuviškos lėlės yra žymiai tobulesnės už užsienio, kur marionečių menas pasiekęs aukštą lygį. Teatrui nepavyko iš vyriausybės gauti finansinės paramos, ir Marionečių teatras gyvavo neilgai. Tačiau iki šiol St. Ušinsko sukurtos lėlės daro Lietuvos lėlių teatrams įtaką. Prieš penkiasdešimt metų suformuluoti lėlių teatro meninio brandumo, konstrukcijos bei formos tobulumo kriterijai, kurių laikosi ir šiandien lietuviai lėlininkai, nevadinantys savęs St. Ušinsko mokiniais bei pasekėjais. (Laisvoji Tribūna. "Literatūra ir menas”)
DRAMOS TEATRO MAŽOJI SCENA
"Literatūros ir meno” laikraštyje, skyriuje "Septynios dienos” rašoma, kad praėjusį sezoną noriai buvo lankoma Akademinio teatro dramos Mažoji scena. Atrodo, kad teatro administracija nebuvo pasiruošusi. Seniai linksniuojama, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Kalbant apie Mažąją sceną, reikėtų sakyti — teatras prasideda nuo kaimyninio kvartalo. Mat į mažają salę patenkama pro teatro tarnybinį įėjimą, o tik dalis žiūrovų žino, kur tos durys ir kokiais keliais iki jų nukakti. Kodėl nebuvo galima įtaisyti rodyklių takų apšvietimui? Deja, aplaidumas tuo nesibaigia. Per spektaklio pertrauką ne vienas žiūrovas linkęs apsilankyti bufete. Yra bufetas ir prie Mažosios scenos, tik jis aukštu žemiau, o ten nesigirdi fojė aidinčio skambučio, kviečiančio į antrąjį veiksmą. Pagarbaus amžiaus teatro darbuotoja skuba į bufetą kviesti žiūrovų, o šie, springdami pyragaičiais ir kava, lekia į jau prasidėjusią antrąją spektaklio dalį. Po vaidinimų žiūrovų delnai dar pliauška, o kojos jau neša link rūbinės. Gal vienas kitas tikrai skuba, o palto tenka ilgokai palaukti.
SOFIJA KYMANTAITĖ-ČIURLIONIENĖ
"Tarybinėje moteryje” rašoma, kad S. Čiurlionienei kovo 13 d. būtų sukakę 100 metų. Gimusi Joniškyje, Šiaulių apskr. Tėvas, Leonas Kymantas, kilęs iš Pakapės par. bajorų. Motina — Elzbieta Jarulaitytė iš Raizgių, Šiaulių apskr. Sofija augo Žemaitijoje, daugiausia pas savo dėdę dekaną V. Jarulaitį, Kuliuose, Plungėje ir Viekšniuose. Mokėsi Petrapilyje Šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigė gimnaziją Rygoje. Paskui klausė aukštųjų Baraneckio kursų Krokuvoje, kur ir susipažino su savo vyru Mikalojum -Konstantinu Čiurlioniu. Susituokė su juo 1909 m. Šateikiuose. Kartu išgyveno trejus su puse metų. Iš tų trejų su puse metų jų bendro gyvenimo jai pasisekė išsaugoti ir paskelbti M. K. Čiurlionio laiškus, rašytus jai, vienintelei, mylimai ir be galo artimai. "Vagos” leidykla 1973 m. šiuos laiškus išspausdino knygoje — "M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai”. M. K. Čiurlioniui mirus, mokytojauja "Saulės” kursuose Kaune, paskui Rusijoje — Voroneže. Grįžusi iš Rusijos, apsigyvena Kaune. Bendradarbiauja tuometinėje lietuvių spaudoje. Išverčia keletą Moljero komedijų. Paskiriama delegacijos Tautų Sąjungoje nare. Aktyviai dalyvauja Rašytojų sąjungos gyvenime. Už nuopelnus literatūros srityje jai suteikiamas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos Garbės vardas. Mirė 1958 m. gruodžio 1 d.
KAUNE MOTERIMS DRAUDŽIAMA KIRPTIS VYRŲ KIRPYKLOSE
Moterys nori patekti pas gerą kirpėją, o jų nepriima, nes ta kirpėja ar kirpėjas dirba vyrų kirpykloje, o joms, moterims, griežtai uždrausta ten kelti koją. Toks įsakymas Kaune galioja nuo 1985 m. birželio mėnesio pirmos dienos. Apsilankęs vyrų kirpykloje Nr. 8 Džeržinskio gatvėje, gali perskaityti šį įsakymą. Jo nuorašas kabo skelbimų lentoje. Jame rašoma, kad 1984 m. buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas "Jaunystė” gavo 10 klientų pareiškimų, kuriuose vyrai piktinasi, kad jų kirpyklose aptarnaujamos moterys. Todėl kombinato direktorius pasirašė įsakymą, kuriuo uždraudžia kirpti moteris. Vyrų kirpyklos "Jaunystė” administracija stengiasi, kad padidėjusi moterų "apgultis” vyrų kirpyklose neatbaidytų nuolatinių klientų — vyrų. Šis įsakymas prieštarauja lankytojų aptarnavimo kirpyklose taisyklėms, kuriose tesakoma, jog visi lankytojai aptarnaujami eilės tvarka arba užsirašius iš anksto... Minėtose taisyklėse nėra teiginio, draudžiančio moterims kirptis vyrų kirpyklose.
Moterys teigia, kad joms patinka kirptis vyrų kirpyklose, nes meistrės dirba gerai, nereikia ilgai laukti. Motina, atvedusi vaiką į vyrų ir vaikų kirpyklą, skundžiasi, kad anksčiau galėdavusi ir pati apsikirpti. Dabar jai reikia eiti į moterų kirpyklą. Tuo tarpu moteriai, atėjusiai su mažamečiu vaiku į saloną Laisvės alėjoje, teko laukti pusantros valandos, kol kirpėja jai patrumpino plaukus.
Priėmus įsakymą, draudžiantį moterims kirptis vyrų kirpyklose, pagausėjo lankytojų moterų kirpyklose. Dabar, norint apsikirpti plaukus, reikia laukti po 2-3 valandas.
"Jaunimo” kirpykla, kurioje tik kerpama modeliuojant plaukus bei šukuojama fenu, vienintelė tokia Kaune. Ir joje yra tik šešios darbo vietos. Kirpykla perpildyta, jos meistrai, net ir labai norėdami, negali patenkinti visų norinčių apsikirpti. Ką daryti klientėms, kurios nori tik paprastai, gražiai apsikirpti? Jaunos kirpėjos, mokančios madingai kirpti, paprastai skiriamos įvyrų kirpyklas. Atrodo, kad meistrai paskirstomi netolygiai.
Ar yra skirtumų, kerpant vyrus bei moteris? Priežastis, dėl kurios moterų lankymasis vyrų kirpyklose nepageidautinas, yra ta, kad vyrai ir moterys už plaukų kirpimą moka skirtingai. Šis skirtumas kiekvienai operacijai nedidelis — 5-10 kapeikų.
Įsakymo išleidimas yra tik kurioziškos situacijos rezultatas, bet ne išeitis. Juk klientas renkasi tokią kirpyklą, kur jam patogiau. ("Tarybinė moteris”)
ŠIAUDUS ŠERIA, 0 ŠIENĄ NURAŠO
"Tiesoje” rašoma, kad Lietuvoje suvėlavęs pavasaris nutolino ganiavą. Rytinis melžimas Tiltų kolūkyje, Trakų raj., užsitęsė. Kaip tyčia sugedo ir pašarų dalintuvas. Karvės neramiai žvalgėsi, laukdamos savo davinio. Sprendžiant iš lentelių, kur surašytas jų davinys — jis jau ne toks mažas: šieno joms tenka po du kilogramus, siloso 20-50, koncentratų penki ir daugiau kilogramų. Tačiau lentelės sako viena, o gyvulių išvaizda, jų gailus mykimas kalba apie kita. Šieną gyvuliai paskutinį kartą matė balandžio pradžioje. Kol ūgtelės žolė, teks verstis rūgščiu silosu, ruginiais šiaudais, kurių negailėdamas į ėdžias vertė šėrėjas Juozas Kučiūnas. Po keleto minučių papeliję, apipuvę, seniai praradę skonį šiaudai atsidurdavo ant tako, po gyvulių kojomis. Neapgausi gyvulio ir melasos pridėjęs — tik ją jis ir nulaižo. "Ką turime, tą duodame”, — kalbėjo šėrėjas. Jis pasakė karčią tiesą. Vargu ar kas Tiltuose prisimena tokį pavasarį, kad sotūs gyvuliai sulauktų ganiavos. Ogi kiekvienais metais specialistai skaičiuoja, tariasi, kiek ir kokių pašarų reikės žiemai. Pernai nutarta, kad gyvuliams reikės 600 tonų šieno. Planas buvo įvykdytas ir viršytas. Tad kur dingo tas vertingas pašaras? Tiesa, veršeliams dar šiek tiek turima. Vargu ar jiems iki vasaros to šieno užteks.
TURTINGOS ŠIRDIES IR AUKSINIŲ RANKŲ SKULPTORIUS
"Kultūros baruose” buvo paminėta skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus šimtmetis nuo jo gimimo. Natalija Sidorkaitė rašė, kad skulptorius paliko per aštuonis šimtus savo darbų. Jis gimė 1885 m. gruodžio 3 d. Gluosnykuose, Alytaus apskr. Studijavo dailę Varšuvoje ir Čikagoje. Čikagoje baigė Meno institutą, įgydamas skulptoriaus bei medžio drožėjo specialybę. Sėmėsi patirties Peterburge.
Skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus geriausi darbai yra: V. Kudirkos (1910 m.), J. Naujalio (1926 m.), K. Petrausko (1946 m.), A. Vienuolio (1953 m.), K. Donelaičio (1963 m.), skulptūriniai portretai. Vykę yra M. Valančiaus Varniuose (1923 m.), Č. Sasnausko Kaune (1925 m.), A. Strazdo Kamajuose (1933 m.) paminkliniai biustai.
KAUNO NAUJIENOS
Kauniškė "Tiesa” rašo, kad Kaune, Laisvės alėjoje, atidaryta moteriškų drabužių parduotuvė-salonas, kurioje galima įsigyti kone visus reikalingus daiktus — pradedant batais ir baigiant karoliais. Rašoma, kad parduotuvė dar tik ruošėsi atidarymui, o prie jos vitrinų jau stumdėsi moterys. Suprantama — tokių prekių, kokios čia išstatytos, kitur kol kas nepamatysi. Ši moteriškų drabužių parduotuvė prekiaus gaminiais, parduodamais įmonės ir prekybininkų sutartomis kainomis. Drabužiai gaunami iš "Gegužės i-osios”, "Baltijos”, "Lelijos” susivienijimų. Tai patys naujausi ir madingiausi modelių drabužiai, siūti nedideliais kiekiais. Jei sutartomis kainomis jų neišpirks — jie bus grąžinti įmonei ir pigiau parduodami kitose parduotuvėse.
"Linelis” — taip vadinasi naujos rūšies duona, šiais metais pradėta kepti Kauno duonos pramonės gamybiniame susivienijime. Šio vertingo dietinio produkto sudėtyje yra sėlenos ir linų sėmenys.
Kauno miesto parduotuvėse pasirodė pieniški šiaudeliai, gaminami iš pasukų ir praturtinti baltymais. Kauniečiai juos labai pamėgo.
Kaune pagaminti spalvotos televizijos priimtuvai "Šilelis” parduodami Italijai. Jau šiais metais išsiųsta 600 vienetų. Italai yra pirkę ir nespalvoto vaizdo televizorius, kurių parduota 7000 vienetų.
■ Lenkijoje, Bydgosčio mieste, kunigas Biniak nubaustas pinigine pabauda už tai, kad šventoriuje pastatė kryžių komunistų nužudyto kun. Popieliuškos atminimui.