Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

61. BŪTI SVEČIUOSE (NETURTAS)

     "Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Buvo maždaug dešimta valanda?’.

     Pasilikti su Kristumi. Kaip mums sekasi pasilikti su Kristumi, nors ir ne ištisą dieną, bet vieną kitą valandėlę, maldos ar mąstymo metu? Galbūt mąstymo metu mes esame kažkur toli, o Dievas ieško mūsų, kaip Adomo, pasislėpusio rojuje, ir šaukia: "Adomai, kur tu?” Labai svarbus mūsų gyvenimo uždavinys išmokti pasilikti su Kristumi.

     Pirmieji apaštalai pamatė, kur Jėzus gyveno, ir pasiliko pas jį kurį laiką. Pasilikti kito žmogaus namuose reiškia būti jo svečiu. Tie, kurie gyvena vienuolyne, gyvena taip pat ne savo namuose. Jie čia gyvena, lyg svečiai. Ar mes, gyvendami vienuolyne, jaučiamės kaip svečiuose? O gal, tik išėję iš vienuolyno, pasijuntame svečiuose? Kur nors kitur svečiuodamiesi, mes pakenčiame ir ankštumą, ir nepriteklius, nes suprantame, kad mes čia nesame savininkai. Gyvendami vienuolyno namuose, gal mes nejaučiame tos svetingos nuotaikos, bet iš tikrųjų mes čia esame Kristaus svečiai.

     Vienuolijų nuostatai liepia praktikuoti neturto dorybę. Vienuoliai ir vienuolės turėtų priimti neturtą ir visokius trūkumus džiaugsminga širdimi. Bet gali kilti klausimas, ar iš tikrųjų galima džiaugtis neturtu su visomis jo pasekmėmis, su visokiais trūkumais. Ar reikalavimas džiaugtis neturtu nėra reikalavimas negalimo dalyko? Ar nėra prieštaravimas, sugretinant šias dvi sąvokas — trūkumus ir džiaugsmą?

     Iš tikrųjų patys vieni šie dalykai yra nesuderinami. Tiesa, neturtas, kaip tam tikras gyvenimo stilius, gali būti filosofiškai pateisinamas. Ir iš tikro tokių filosofijų esama. Iš jų labiausiai žinoma yra naujųjų amžių pradžioje ir senųjų pabaigoje pasireiškęs stoicizmas. Juo buvo persiėmusi Romos ir Graikijos šviesuomenė. Stoicizmų pėdsakų galima rasti ir kai kuriose S. Testamento knygose, ypač vadinamosiose išminties knygose. Ši filosofija yra tam tikra išdidumo forma: štai mes nieko neprivalome, mes nieko nesame reikalingi. Tai nėra krikščioniškas neturto supratimas. Atrodo, kad krikščioniškam neturtui labiau priimtina kita filosofija: ne tiek atsiribojimas nuo visko, kiek priklausomumas nuo kitų, t.y. sugebėjimas būti svečiuose.

     Neturtu mes galime džiaugtis tik tada, kai realius trūkumus užpildo kokia nors filosofija: arba išdidus stoicizmas, arba svetingumo dvasia. Kitais atvejais praktiškas trūkumų pajutimas, būtent nebuvimas tų dalykų, kurių mums reikia, savaime jokio pasitenkinimo suteikti negali. Susitikimas su naujais žmonėmis ir naujose aplinkybėse padeda mums užmiršti tuos dalykus, kurių mums trūksta. Maloniai svečiuodamiesi, mes nepasiilgstame savo namų. Dėl to tik realus jautimas, kad mes esame svečiuose pas Kristų, gali mums padėti nejausti trūkumų naštos. Buvimą su Kristumi turime imti ne istoriškai, ne idėjiškai ar moksliškai, bet Kristų turime matyti visuose žmonėse, su kuriais mums tenka kartu gyventi.

62. TARPININKAVIMAS BAŽNYČIOJE

"Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus”.

     Gali atrodyti nelabai tikslu, kad Jėzų pirmiausiai sutiko ir pasekė ne busimasis Kristaus vietininkas žemėje Simonas Petras, bet tik jo brolis Andriejus ir apaštalas Jonas. Tačiau taip įvyko. Tas istorinis pirmumas Jėzui neturi reikšmės. Jam būdinga asmeninis, o ne istorinis santykiavimo pobūdis. Į tai ypač verta atkreipti dėmesį mūsų laikais, kai vyrauja pažiūros, kad žmogų apsprendžia aplinkybės, gal tik išorinės, medžiaginės aplinkybės. Esą viskas žmonių gyvenime priklauso nuo geografinių ir net nuo gamybinių aplinkybių. Turint tokią pasaulėžiūrą, neišvengiamas dalykas yra plačiai galiojantis determinizmas, arba žmogaus apsisprendimas per įvykius, įrankius, padarinius, o santykis žmogaus su žmogumi nustoja savo individualinės reikšmės ir vertės. Dar kitaip tą reiškinį aptariant, galima sakyti, kad statistika apvaldo gyvenimą.

     Štai Kristus susitinka su dviem asmenimis, kurie paskui su juo supažindina savo brolius: Andriejus Petrą, o Jonas Jokūbą. Verta atkreipti didesnį dėmesį į šio supažindinimo procesą. Šie pirmaeiliai Kristaus Bažnyčios žmonės yra supažindinami su Kristumi ne tiesiogiai, bet per tarpininkus. Dar galime prisiminti, kokiu netiesioginiu, vingiuotu ir net kreivu keliu į Kristaus Bažnyčią atėjo apaštalas Paulius, kuris joje suvaidino niekieno neprilygstamą vaidmenį. Jis į Kristaus mokinių tarpą atėjo iš persekiotojų tarpo. Iš to galima padaryti nemažos vertės praktiškų išvadų. Arba geriau sakant, šis reiškinys išeina iš pagrindinio krikščioniškosios pedagogikos principo, kad mes esame išganomi ne be tarpininkų. Kad mes būtume krikščionys, reikia, kad krikščionybę daug kas mums paliudytų. Kad kiti žmonės būtų išganyti, reikia, kad mes jiems krikščionybę paliudytume. Taigi krikščionybėje tarpininkavimas yra neišvengiamas.

     Modernieji laikai kaip tik nuėjo priešingu šiam principui keliu. Jie yra būdingi žmogaus individualizmu. Keleto praėjusių šimtmečių krikščionis norėjo išvengti tarpininkavimo savo religiniame gyvenime. Jis taip pat nelaikė pirmaeiliu savo uždaviniu tarpininkauti tikėjimo reikaluose kitiems. Šia proga galima pastebėti, kad ir kunigas yra praradęs tarpininkaujantį vaidmenį. Laiško žydams autoriaus supratimu, ir Kristus, kaip vyriausias kunigas, pirmiausia yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jis savo paties auka nešinas nuėjo pas Tėvą jį permaldauti už žmoniją. Dėl to, Tomo Akviniečio supratimu, ir kunigas pirmiausia turi būti tarpininkas, o jo laikomos mišios turi būti pagrindinė tarpininkavimo priemonė.

     Žmogus, nenorįs jokio tarpininko tarp Dievo ir savęs, yra atmetęs ir Bažnyčią, kaip nereikalingą dalyką. Žinoma, santykis tarp Dievo ir žmogaus yra toks vidujinis ir toks artimas, kad joks kitas žmogus negali būti jam toks artimas, tačiau, antra vertus, be kito žmogaus tarpininkavimo jis tų santykių negalėtų ilgesnį laiką išlaikyti. Maža to, jeigu tikintis žmogus neliudija kitiems savo santykių su Dievu, jie ir jam pačiam nublunka iki tokio laipsnio, kad pasidaro nerealūs, neveiksmingi, neugdantys krikščioniško gyvenimo. Dėl to tikrai verta galvoti, kaip vyksta tarpininkavimas Kristaus Bažnyčioje.

63. AR MES KALBAME APIE KRISTŲ?

     "Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė:'Radome Mesiją!’ (išvertus tai reiškia: 'Dievo Pateptąjį’)”.

     Mūsų tarpe yra žmonių, kurie mums kalba apie Kristų, kurie mums yra jo atstovai. Apie Kristų iš tikrųjų mes labai daug žinome, tačiau problema yra ta, ar mes rimtai imame tą žinojimą. Kiek tas žinojimas reiškia mūsų gyvenimui šalia kitų žinojimų? Galbūt labai nedaug. Mes žinome daug praktiškų ir techniškų dalykų, pagal kuriuos gyvename. Kartais tie praktiški dalykai net iškreipia mūsų gyvenimą, ir mes veikiame jau blogos dvasios vedami. Žinoma, tai nereiškia, kad praktiški žinojimai yra blogi. Reiškia tik tai, kad jie dažnai užima per daug vietos mūsų gyvenime.

     Kyla klausimas, kaip mes galėtume veikti, kad veiktume ne kieno kito, bet Kristaus žinojimo vedami. Apaštalas Andriejus veikė, tokio žinojimo vedamas. Jis, susitikęs savo brolį, jam papasakojo apie Kristų. Nors jis galėjo kalbėti apie daugelį kitų dalykų, pvz.: apie žvejybą, apie politinius reikalus, apie muitus, kuriais romėnai spaudė visuomenę. Gal kitomis progomis Andriejus ir Simonas apie tai kalbėjo, bet atrodo, kad šalia visų tų dalykų Andriejus pirmiausia savo broliui pasakė, kad jis suradęs jau nuo seniai tautai žadėtąjį žmogų. Jis suprato senojo pažado reikšmę ir savo pranešimu ją padarė gyvenimo aktualybe. Šia proga galėtume save paklausti, ar savo pokalbiuose šeimos bei draugų tarpe mes pakankamai dėmesio skiriame religiniams dalykams. O gal apie religinius dalykus mes kalbame tik nerimtai arba neigiamai. Ir šiuo metu daugelio žmonių pokalbių temos sukasi tik apie Bažnyčios atstovų kaltes arba apie religinių tiesų abejingumą. Ypač ši pastaroji tema šiandien darosi populiari.

     Kaip mes turime kalbėti apie Kristų? Gal geriau būtų klausti, ar mes turime kalbėti apie Kristų. Svarbu, kad nebūtų tylima ten, kur būtinai reikia apie jį kalbėti. Kunigai paprastai mano, kad mišios yra daug svarbiau negu pamokslas, nes tai yra realus ryšys su Kristumi. Tačiau, kad šitaip mišios būtų suprantamos, reikia daug rimtos kalbos apie Kristų. Didis Bažnyčios teologas šv. Augustinas mišių ir pamokslo pirmenybės klausimu buvo užėmęs aiškią poziciją. Jis sakė, kad jeigu jūs kur nors ilgus metus laikysite mišias, bet nekalbėsite apie Kristų, krikščionybė ten nebus paskelbta, bet jeigu kur nors jūs ilgai kalbėsite apie Kristų, ten jis bus paskelbtas. Ne mažiau aiškus šiuo klausimu yra popiežiaus Grigaliaus Didžiojo mokslas, kuris įsakmiai bara tylumo ydą. Lietuviškai tyla nėra blogas žodis. Jis bent neturi blogo atspalvio. Lotyniškai žodis "taciturnus” reiškia uždarą, su kitais nebendraujantį žmogų. Popiežius Grigalius kaip tik puola tokius žodiškai nebendraujančius su kitais kunigus: "Toks nebylumas kartais kenkia pačiam žmogui, tačiau visada jis kenkia tiems, kuriems jūs vadovaujate”.

     Tad kaip mes, kunigai, turime kalbėti apie Kristų? Mūsų pamokslai paprastai yra kritikuojami. Kritikuoti, žinoma, lengviau, negu pasakyti gerą pamokslą. Vienas teologas išskaičiuoja keturis pamokslo bruožus. Pamokslas turi būti: 1. žinia, 2. verbavimas, 3. liudijimas, 4. maistas. Smulkiau paaiškindamas šias keturias savybes, jis sako, kad žinia, kurią kunigas skelbia, turi būti gąsdinančiai neįtikima apie Dievą, tapusį žmogumi; verbavimas turi turėti tokio pakvietimo pobūdį, kuris prilygtų kvietimui į vestuves, būtent į Avinėlio vestuves su Bažnyčia; liudydamas kalbėtojas turi siekti ne tobulybės, bet vienybės tarp tikėjimo ir gyvenimo; maistas turi būti sveikas, bet ne vien sausa duona.

64. VESTI ŽMOGŲ PAS KRISTŲ

     "Ir nusivedė jį pas Jėzų”.

     Ar mes esame kokį žmogų nuvedę pas Jėzų? O gal priešingai — esame atitraukę žmones nuo Jėzaus. Gal tai padarėme savo nuodėmėmis, savo klaidingu mokslu, savo netikusiu pavyzdžiu?

     Ką reiškia vesti žmones pas Jėzų? Kodėl žmogus gali būti išganytas tik per Jėzų? Ar Jėzus nesusiaurina žmonijos išganymo kelių? Pirmiau, pasak kai kurių žydų teologų, kiekvienas kelias galėjo vesti į Dievą, o dabar visi keliai turi susieiti Kristuje. Tai klausimas, kuris gali sukelti kai kurių sunkenybių. Tačiau tos sunkenybės dažniausiai reiškia ne ką kita, o tik slaptą mūsų opoziciją Dievo įsikūnijimo paslapčiai. Įsikūnijimo paslaptis yra tokia didelė, kad ji daugeliu atžvilgių netelpa mūsų grynai žemiškuose požiūriuose. Mes tarsi atkakliai giname savo žemiškąją pasaulėžiūrą nuo dieviškosios invazijos. Dievas yra per daug didelis, per daug galingas, kad tilptų mūsų žemiškuose matavimuose.

     Mes dar greičiau galėtume suprasti dievišką invaziją žemėn, jeigu ji būtų pasireiškusi ne viename asmenyje, bet kurioje nors ištisoje tautoje. Tada būtų daugiau įvairių galimybių jį sekti. Galbūt mes galime svajoti, kad toks Dievo planas ir galėjo būti, kai jis buvo pasirinkęs vieną tautą būti jo atstove žemėje. Tačiau, kai toji tauta jo Sūnų prikalė prie kryžiaus, tautinis Dievo atstovavimo kelias žmonijoje pasiliko nesvarstomas. Galbūt dėl to mes neturime nuostolio. Šiandien mes esame pergyvenę įvairių tautinio vadovavimo žmonijai apsivylimų. Tauta iš tikro nėra asmuo. Kai tauta pradeda reikštis kaip asmuo, ji padaro žmonijai daugiau žalos negu naudos.

     Grįžkime prie klausimo, ką reiškia vesti žmones pas Kristų. Labiau įsigilinus į šį klausimą, aiškėja, kad tai reiškia ne vesti žmogų į kurią nors tautą ar į kurią kultūrą, bet į save patį. Į tai, kas žmogus turėtų būti pagal Dievo idėją apie tą žmogų. Taigi vesti žmogų pas Kristų nereiškia vesti jį kur nors tolyn. Tai nereiškia iš jo daryti ką nors kita, negu jis yra. Tai reiškia atrasti patį žmogų pačiame didžiajame jo gerume ir originalume.

     Dievo įsikūnijimo paslaptis netelpa vien žemiškoje žmogaus pasaulėžiūroje. Tačiau, antra vertus, įsikūnijimo paslaptis žmogaus neveda niekur kitur iš jo asmens. Dievo įsikūnijimo paslapties kryptis yra į žmogų. Dievas ateina į žmogiškąjį gyvenimą. Tai yra pats pagrindinis įsikūnijusio žodžio sakinys. Nors jis nėra niekur raidiškai užrašytas evangelijose, tačiau visi kiti jose užrašyti žodžiai turi tą prasmę. Dėl to vesti žmogų pas Kristų visų pirma nereiškia žmogaus vesti kur nors tolyn nuo jo paties.

     Antra, vesti žmogų pas Kristų reiškia vesti jį pas Dievą, pas to žmogaus kūrėją. Žmogus, ateidamas pas Kristų, ateina pas Dievą. Tačiau, apraiškų atžvilgiu, ateiti pas Dievą žmogui reikštų numirti šiam gyvenimui. Bet kad krikščionis nenumirtų, ateidamas pas Dievą, Dievo Sūnus ateina į jo žemiškąjį gyvenimą.