Zenta Tenisonaitė

GYVENIMO MĮSLĖS
     I
Kalnai ir obeliskai.
Ir languotas pasaulis.
Ant gyvenimo cirko trapecijos
supasi mirtis. . .

     II
Mėlynas šaltis ir mėlyna diena.
Koks perregimas būtų gyvenimas,
jei tik spalvos dainuotų. . .

     III
Mano sielos kambario sienas
puošia mano mažojo karalaičio
piešiniai.
Palik tik vieną rožę

Rytojui. . .

     IV
Naišskaitomo laiko ženklų
rodyklės gaudo orą.
Nakties lūpos
šnibžda eilėraščius.
Kaip tuščiai skamba žodžiai
apie didžius dalykus, kada
gyvenimui reikia tik
duonos ir vandens. . .

     V
Aš rašau be pabaigos.
Ant stiklo, ant popieriaus,
ant akmens ir laiko.
Metai praeina ir
dienos siaurėja.
Niekas nėra pranašas. . .

     VI
Gyvenimas, kaip mįslė.
Sprendi, sprendi, ir
staiga ją išsprendžia
KITAS...

     VII
Karštas saulės alsavimas
virpina kabanti orą.
Ar nepavargai?
Jūros liūdesys kietas,
kaip tyla.
Atsiminimų medžiai slepia
sužeistą vasarą. . .

     VIII
Koralų jūra, ir kriauklės, ir
plaukiančios žvaigždės.
Ar žinai?
Dievo žvaigždžių vandenyne
nakties lapai slepia
mėnulio blizgėjimą.
Pavargęs šešėlis.
O pasaulio cirko arenoje
šoka mirtis. .
.