Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse” (Rom 8,9). Tie Pauliaus žodžiai kalba mums visiems apie didžią viltį, ypatingai tiems, kurie gyvena pasaulietišku gyvenimu. Jo minimi kūnas ir dvasia čia nereiškia fiziškos ir dvasinės asmens sudėties, tik nurodo skirtingas funkcijas, du radikalinius gyvenimo ir elgesio būdus.

     Žodis "kūniški” čia reiškia individus, netekusius malonės, paliktus savo pačių galioms, todėl valdomus jų pačių blogų polinkių ir aistrų. Tokie nėra pajėgūs išvengti nuodėmės ir patikti Dievui. Bet jei Šventoji Dvasia, Prisikėlusio Viešpaties dovana, kurią gavome per krikštą, gyvena mumyse, ji, dalindama Kristaus malones, padeda mums gyventi pagal naują gyvenimo būdą, kurio Jėzus mus moko.

     Savo laiške romiečiams, 8 skyriuje, Paulius aprašo nuostabų atgaivinimą, kurį Šventoji Dvasia mums atneša. Jei ji gyvena mumyse, gauname jėgų priešintis nuodėmingiems polinkiams bei aistroms, ir jos negali mūsų pavergti. Dvasia yra daug galingesnė, negu tie visi blogi polinkiai. Šventoji Dvasia daro mus pajėgius būti Dievo vaikais, naujais žmonėmis, tikrai laisvais asmenimis, galinčiais vis tvirčiau priešintis blogiui, vis labiau mylinčiais tikra žodžio prasme — žinoma, jei mes tikrai klausome jos balso.

     "Jūs nesate kūniški, bet dvasiški.. Tie žodžiai rodo mums naują požiūrį, kaip pasitikti visas sunkenybes mūsų krikščioniško gyvenimo kelyje. Viena sunkenybė, kuri mus nuolat vargina, — tai mūsų blogi polinkiai. Jie reiškiasi pergalingais troškimais, natūraliniais poreikiais ir teisėmis ar lemtingomis jėgomis, kurios, atrodytų, daro mus bejėgius veikti priešingai. Todėl gundymų metu kartais silpnai priešinamės mūsų aistroms, ar visai joms pasiduodam. Tai rodo, kodėl daugelis krikščionių nusileidžia pasauliškai galvosenai, kuri pateisina visokį elgesį, priešingą Evangelijai. Čia mes susiduriame su vadinamuoju natūralizmu, labiausiai maskuota grėsme krikščioniškam gyvenimui. Tas natūralizmas priskiria mūsų instinktyviniams polinkiams apsprendžiamąją galią, paneigdamas Evangelijos atnaujinančią jėgą.

     Kita rimta sunkenybė reiškiasi mus supančio pasaulio nuodėmingoje atmosferoje. Ji kartais pasidaro gąsdinanti, kai blogis pernelyg ima plėstis mūsų visuomenėje. Pasaulio dvasia, atrodytų, naudoja visas priemones, kad pažanga ir technika brandintų mumyse populiarizuotą galvoseną, visiškai priešingą Evangelijai. Mes galime susilaukti ir opozicijos kiekvieną kartą, kai norėsime liudyti Jėzų darbe, privačioj ar viešoj reiškimosi aplinkoj. Tokia aplinka gali silpninti pasitikėjimą, o silpnas pasitikėjimas veikia neigiamai ir paralyžiuojančiai mūsų krikščionišką liudijimą.

     Yra ir trečia sunkenybė, kuri mus dažniausiai vargina, — tai mūsų nuolatinės klaidos. Net ir tvirtai pasiryžę, su tiek šviesos ir malonių, mes vis save randame besigrumiančius su mūsų silpnybėmis. Kai kurie mūsų trūkumai taip užsispyrę laikosi, jog nerodo pasidavimo ženklo, nors mes ir labai stengiamės juos apgalėti.

     Tokia nesėkmė gali sukelti labai kartų nusivylimą, kuris atima drąsą. Tada yra pavojus užsidaryti savyje ir sunykti pusėtinume. Krikščioniškas gyvenimas šaukia mus išeiti iš savęs ir visuomet būti pasiruošusiems aukotis.

     Čia apmąstomi žodžiai padeda mums tų pavojų išvengti. Tikėti Šventąja Dvasia reiškia turėti šv. Pauliaus įsitikinimą, kad ji daug galingesnė, negu mūsų visi blogi polinkiai.

     Evangelija nėra kokia utopija. Pagal ją tikrai galima gyventi visose situacijose ir tikėtis dangaus. Šventoji Dvasia yra daug galingesnė, negu visos blogio jėgos, paimtos kartu. Todėl neturėtumėm baimintis, liudydami Jėzų — nusižeminę, bet visad nepajudinami — net ir mūsų viešame gyvenime. Mes neturėtumėm bijoti plaukti prieš supasaulėjimo srovę ir tvirtai laikytis prieš mūsų aplinkos bauginimus, nes turime užtikrinimą, kad pabaigoje pergalė priklausys Jėzui.

     Nepaisant mūsų silpnumo, čia mąstomi žodžiai gali sukelti mumyse marias optimizmo. Juk krikščioniško gyvenimo tobulėjimas nėra matuojamas veikiai matomais vaisiais, kuriuos galėtumėm tuoj pastebėti. Jėzus dažnai neleidžia jų matyti, kad galėtų augti mūsų nusižeminimas, ir tuo būdu mūsų meilė jam ir artimui galėtų augti bei tobulėti.

     Svarbu niekada nepasiduoti ir tikėti, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse. Mums reikia tik kasdieną su pasitikėjimu atnaujinti gerus pasiryžimus ir juose stengtis ištverti. Šventoji Dvasia tada tikrai atbaigs mumyse savo darbą, kurį buvo pradėjusi.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius