(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Audra Kubiliūtė

     Lietuvos vaikų vaikai, išmėtyti įvairiuosse pasaulio kraštuose, pirmiausia turi nutarti, ar jie nori būti lietuviais, ar ne. Tai yra sąmoningas žmogaus apsisprendimas — jo nepriversi. Ar jis priklauso lietuvių tautai, ar kuriai nors kitai tautybei? Kuo jis save laiko: lietuviu, ar ne?

     Apsisprendimas likti lietuviu, gyvenant svetur, yra keblus klausimas, tačiau čia jo nenagrinėsiu. Pasirinkau rašyti apie pliusus ir minusus būti lietuviu svetur. Mano galvosena šiuo klausimu, manau, truputį skiriasi nuo daugelio kitų. Esu įsitikinusi, kad jeigu žmogus tik turi norą, jis gali likti lietuviu bet kur plačiame pasaulyje. Tie, kuriems lietuvybė yra sunkios pareigos našta, nepajėgs jos išnešti, kur jie bebūtų. Jie dūsaudami tik kitų entuziazmą slopins.

     Suskirstyti dalykus į pliusus ir minusus, atrodo, yra žmogaus tendencijos išdava rūšiuoti daiktus į gerus ir blogus. Pliusai ir minusai priklauso nuo žmogaus: vieno žmo-

Audra Kubiliūtė.

gaus pliusai gali būti kito minusai ir atvirkščiai. Optimistiškai ir drąsiai nusiteikusiam minusai gali būti paversti pliusais. Pesimistiškai į viską žiūrint, kiekvienas pliusas gali būti paverstas minusu.

     Noriu pateikti savo asmeniškus išgyvenimus apie tuos pliusus ir minusus, kuriuos pajutau, būdama lietuvaite svetur. Darbo reikalais man tenka kartais gyventi toliau nuo lietuvių, mažuose miesteliuose, Amerikos užkampiuose. Tuos savo išvykimus iš lietuvių išeivijos centro, Čikagos, laikau beveik išvykimais į svetimus kraštus. Būti lietuviu ne Lietuvoje yra lengviau tada, kai gyveni arčiau vienminčių tautiečių. Grupėje vis smagiau ir saugiau. Kai esi vienas svetur, yra lengviau asimiliuotis į verdantį tautybių mišinio katilą. Tačiau ir didelėse lietuvių grupėse, kaip, pavyzdžiui, Čikagoje, taip pat kartais nelengva — barniai ir įtampa tarp atskirų grupių kartais pilkai nudažo tą visą "lietuvišką veiklą”. Daug kam visa tai nusibosta, ir jie atitolsta nuo lietuvių.

     Kokius minusus esu patyrusi, gyvendama "svetur”, tik trumpai paminėsiu, ilgiau žadu aptarti pliusus, nes tai įdomiau ir smagiau. Taip pat paaiškinsiu, kaip aš bandau minusus iškeisti į pliusus.

     Gyvendama kitur, tuoj pat pajutau, kad esu viena — nebuvo senų draugų, kurie daugiausia buvo lietuviai. Buvo truputį liūdna. Čikagoje vis būdavo kur nuvykti, ką veikti įvairiose vietose, su įvairiomis lietuvių grupėmis: tai koncertai, tai vaidinimai, tai vakaronės, tai susirinkimai ir šokiai. Buvo daug progų susitikti su kitais lietuviais (noromis, o kartais ir nenoromis). Sutinku, kad kartais tų renginių ar pobūvių kokybė nebuvo labai aukšta, bet dabar, kai jų nėra, staiga atsirado didžiausia spraga mano gyvenime. Pirmiau buvo perteklius, o dabar teko badauti. Iš kur semtis tos lietuvybės?

     Visi aplink mane esantieji buvo svetimi. Nei jie žinojo, kas ta Lietuva, nei jiems tai buvo svarbu. Pastebėjau, kad mažesniuose Amerikos miestuose gyvenantys žmonės mažai tesidomi, kas dedasi kitur, įskaitant ir kitas Amerikos vietoves. Tarptautiniai santykiai — jiems visai svetima, nesvarbi ir neįdomi sritis. Europa jiems galėtų būti visai kitoje planetoje. Jie tuoj pastebėjo, kad mano vardas keistas. Jis jiems kliuvo už liežuvio. Jie kartais manydavo, kad "Lithuanian” yra tam tikra religija. Kiti manė, kad tai Rusijos dalis, kad lietuviai yra komunistai. Tai buvo skaudu, ypač kad didesnę savo gyvenimo dalį esu paskyrusi tokiam idealui, kurio kiti nesuprato ar manė esant visai bevertį. Turėjau apsispręsti, ar kitų nuomonės man ką nors reiškia.

     Sunku, svetur gyvenant, rasti panašiai galvojančių draugų. Mes, lietuviai, visi turime bent panašią pasaulėžiūrą. Kuo bazuotis, gyvenant su kitais? Panaši tema būtų — ar galima rasti svetimųjų tarpe gyvenimo draugą ar draugę, kuris ar kuri suprastų tavo lietuvybę ir prisidėtų prie jos išlaikymo?

     Kitas minusas — nebuvo su kuo kalbėti lietuviškai. Gali kartais skambinti į namus, bet, kai paštininkas pradeda nešioti sąskaitas, bandai nuo to skambinimo atprasti. Pajutau, kad mano lietuvių kalba silpnėja — tai smūgis tiesiai į mano lietuvybės išlaikymą.

     Užtenka tų minusų — nenoriu būti pesimistė. Galima rasti progų, sudaryti sąlygas, kad būtų pliusų būti lietuviu svetur.

     Didžiausias pliusas yra galimybė supažindinti kitus su Lietuva, su jos padėtimi. Žinoma, daug kas priklauso nuo klausytojo, ką jis gali apčiuopti, kas jį domintų. Paminėsiu porą pavyzdžių iš savo išgyvenimų.

     Kažkas minėjo, kad žydai, tie vargšai, labai nuskriausti Sovietų Sąjungoje. Aš pasakiau, kad ne tik ta tauta skriaudžiama — kitos tautos ir kitos religijos taip pat skriaudžiamos. Paklausiau, ar jis norėtų gyventi ten, kur už vaikų mokymą katekizmo gresia žmogui areštas. Kitas klausė, ar tikrai Rusijoje reikia laukti tokiose ilgose eilėse, norint apsipirkti, kaip buvo rodoma filme "Moscow on the Hudson”. Paaiškinau, ką pati mačiau, kai ten buvau, kokie reikalai su kyšiais ir pažintimis.

     Kad lietuvių kalbos neužmirščiau, pradėjau skaityti daugiau lietuviškų knygų. Sužinojau, kad viena miesto biblioteka giriasi turinti knygų svetimomis kalbomis. Paprašiau lietuviškų. Ir nustebau — man atgabeno visas dešimt, kurias turėjo! Turėjau progą trupučiuką supažindinti bibliotekininkę su lietuvių kalbos istorija. Kitame mieste bibliotekoje paėmiau rašytojo Budrio mokslinės fantazijos knygą. Bibliotekininkė sakė, kad tokio vardo negirdėjusi. Ir vėl proga!

     Turiu porą lietuvių dailininkų paveikslų. Pas mane atvykusieji juos žiūrinėja. Vėl galiu paaiškinti ir pasigirti. Mano lentynose nemažai lietuviškų ar lietuviškomis temomis knygų. Jei svečias ar viešnia domisi, galiu, pavyzdžiui, parodyti Algimanto Kezio "Lithuania—Through the Wall”.

     Kitame mieste dirbau tokioje vietoje, kur viena moteris buvo ištekėjusi už lietuvio. Ji norėjo jam padaryti staigmeną — paruošti jo mėgstamą kugelį ir kitų lietuviškų valgių. Parūpinau jai informacijos, kaip gauti lietuviškų valgių receptų knygą anglų kalba.

     Tad ir baigsiu savo žvilgsnį į pliusus ir minusus būti lietuvaite "svetur” (truputį kitokia žodžio prasme). Ne visuomet lengva gyventi toliau. Pastebiu, kad, grįžusi pas savuosius, labiau įvertinu tai, ką mes turime. Man nėra progos nusibosti pertekliumi, bet nėra nė kada verkti, kad mes vieni kitiems trukdome ar kad pamažu menkėjame skaičiumi ir užmojais.

     Vienas lietuvis dainininkas savo plokštelėje mini, kad "visur gerai, bet Lietuvoje geriausia!” Jeigu mes negalime būti Lietuvoje, tai, svetur būdami, turime išnaudoti tas progas, kurios pasitaiko — paversti minusus pliusais, kad tų minusų kuo mažiausiai liktų. Tereikia trupučio kūrybingumo, fantazijos sumanumo ir naujų idėjų!