Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

65. NESUPRASTA MALONĖ

     "Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: 'Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas’ (tai reiškia: Petras'Uola’)”.

     Žmogaus susitikimas su Kristumi nėra be pasekmių. Bet mūsų susitikimas su Kristumi dažnai būna pergyvenamas taip, lyg nebūtų jokių pasekmių. Mes sužinome apie Kristų, bet jis mums pasilieka nereikšmingas šalia mūsų ekonominių, mokslinių ir kitokių pažinčių. Atrodo, kad Kristus mumyse nieko nekeičia. Tai reikštų, kad ši pažintis yra nereikšminga.

     Simono susitikimas su Kristumi turėjo veiksmingų padarinių. Kristus pakeitė jo vardą Petru. Tuo būdu jis šio žmogaus gyvenimui davė visiškai naują kryptį. Šiuo kartu mes ne tiek domėsimės, ką šis vardo pakeitimas reiškia Bažnyčiai, bet ką jis reiškia pačiam Simonui-Petrui.

     Netenka abejoti, kad Petras šio įvykio prasmės tuo momentu nesuprato. Tos prasmės, atrodo, jis gerai nesuprato ir iki savo gyvenimo pabaigos, bent taip, kaip mes dabar jį suprantame visos Bažnyčios istorijoje. Be abejo, jis suprato, kad čia yra tam tikra malonė, galbūt koks nors uždavinys, galbūt tam tikras išskyrimas iš kitų, tačiau, ką jis iš tikrųjų reikš net jo paties gyvenime, jis negalėjo žinoti. Jis negalėjo suprasti, į kokią padėtį jį pastato šio vardo pakeitimas visos žmonijos istorijoje. Bet panaši padėtis yra ir su visomis Dievo malonės gavimo valandomis. Ir mes, kai susitinkame su Kristumi ir gauname jo malonę, nesuvokiame nei tos malonės pločio, nei gylio, nei pobūdžio.

     Tarp mūsų ir Petro gaunamos malonės iš tikrųjų nėra toks didelis skirtumas. Ypač tas skirtumas mažėja, jeigu mąstome apie amžinąją laimę. Petras nesuprato savo malonės didumo istorine prasme; mes nesuprantame savo malonės biografine prasme. Petras gavo jam skirtą Dievo malonę, ir mes gauname sau skirtą Dievo malonę. Abi malones galime aptarti bendru pasakymu, būtent: turėti tam tikrą vaidmenį žmonijos susitaikymo su Dievu procese. Jei Petras, būdamas žemėje, nesuprato savo malonės apimties, dėl to nesistebėkime, kad ir mes nesuprantame savo malonės apimties. Iš to supratimo trūkumo nereikia daryti per daug tolimų išvadų — nereikia manyti, kad mūsų malonė yra nereikšminga. Šiandien mes suprantame Petro malonės didingumą, tačiau pasiliekame nesupratę savo malonės vertingumo. Mes stebimės, kad Petras, nepaisant savo didelės malonės, išsigynė Kristaus jo kančios metu. Ta proga verta pagalvoti ir apie tai, kad mes gal savo malonės ir nesame formaliai išsigynę, tačiau esame ją palikę nuošalyje, šalia ar anapus mūsų suprantamų ir pažįstamų reikalų.

     Nėra tikros garantijos, kad mums suteikta malonė yra visais atžvilgiais mažesnė už Petro.

     Taigi kiekvienas turi savo vaidmenį Bažnyčioje. Dėl to ir mes į savo malonę, gaunamą iš Jėzaus, neturime žiūrėti kaip į kažką maža ir nereikšminga. Niekas nežino, ką Dievas teikia tiems, kurie jį myli.

66. NELAUKTAS ŽMOGUS

     "Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: 'Sek paskui mane!’ ”

     Yra lietuviškas priežodis: "Išlindo, kaip Pilypas iš kanapių”. Kokios kilmės yra šitas pasakymas, sunku žinoti. Lietuvoje mes nežinojome, kad kanapės yra svaigalų turįs augalas ir kad žmogus, užmigęs kanapėse, galėjo iš jų išeiti, kaip nežinąs iš kur. Pilypo pakvietimas į apaštalus yra taip pat toks staigus. Savo istoriją turi Jono, Andriejaus ir Petro pakvietimas į apaštalus, bet Pilypo pakvietimas istorijos neturi. Ar čia iš tikrųjų yra neparuoštas pakvietimas, ar tik paruošimas nebuvo žinomas evangelijos rašytojui? Tiesą sakant, tą paruošimą liudija sekanti 44-to ji eilutė, kur sakoma, kad Pilypas buvo iš Andriejaus ir Petro miesto Betsaidos.

     Iš tikrųjų mums šiuo atveju rūpi ne tiek tai, ar Pilypo pakvietimas tikrai buvo neparuoštas, kiek faktas, kad Kristus į savo tikinčiųjų ar apaštalų tarpą pašaukia žmones, apie kuriuos mes anksčiau nieko nežinojome ir jais nesidomėjome. Vis dėlto jie ateina ir sėdasi šalia mūsų Dievo karalystėje. Kartais tas jų atsisėdimas šalia sukelia nemaža triukšmo. Man pačiam teko kartą matyti vienoje bažnyčioje, kad tame suole, kur atsisėdo tamsios spalvos vyras su žmona ir būriu vaikų, niekas šalia jų neatsisėdo, nors bažnyčia buvo perpildyta, o tie visi juodieji buvo labai švariai apsirengę.

     Taigi Bažnyčioje iškyla svetimumo klausimas. Jis yra didelis, komplikuotas ir nelengvai išsprendžiamas. Jis ypač yra aštrus tuose kraštuose, kur žmonės yra susiorganizavę klanais. Jie šalia savęs nenori turėti kitokio elgesio ir kitos kultūros žmogaus.

     Seniau ta problema buvo labai ryški tarp asmenų, kurie yra išskirtino luomo, ir tų, kurie tam luomui nepriklauso. Dar ir šiais laikais kai kur yra labai ryškus skirtumas tarp tų žmonių, kurie save vadina inteligentais, ir tarp tų, kurie tokiais nelaikomi.

     Tačiau kartais toks "Pilypas iš kanapių" krikščionijoje vaidina labai teigiamą vaidmenį. Jų pradininkas yra apaštalas Pilypas. Iš Ap. Darbų (8,26-39) žinome, kad jis kažkaip nenatūraliai atsirado prie kelio, kuriuo važiavo Etijopijos valdininkas, kurį jis pakrikštijo. Tokių pilypų, kurie suvaidina didelį vaidmenį krikščionijoje ir kurie yra atsiradę kažkaip neparuoštai, visuomet atsiranda. Tokiu pavyzdžiu gali būti šveicaras Eretas, nei iš šio, nei iš to atsiradęs lietuviškoje visuomenėje ir čia labai efektyviai atstovavęs moderniajai krikščionybei.

     Apaštalas Pilypas ir savo atsiradimu, ir veikimu Bažnyčioje mums sako, kad tokių staigmenų krikščioniškame gyvenime negalime išvengti. Kristus vis pakvies į mūsų tarpą tokių asmenų, kurių mes nepažįstame ir gal nenorime pažinti. Taip, pavyzdžiui, lietuvių ateivių atsiradimas Amerikos lietuvių visuomenėje buvo toks "Pilypas iš kanapių”. Jis ne vienu atveju sukrėtė senąją JAV lietuvių visuomenę, šaukdamas ją tokiems uždaviniams, kurie jiems iki tol nebuvo savi. Arba štai vėl Dievo apvaizda atvedė į Lietuvą rusus, kad jie pažintų Vakarų krikščionybę ir daug ką iš jos pasisavintų.

     Ir apaštalui Petrui nebuvo labai smagu, kai iš šalies atėjęs apaštalas Paulius pradėjo veikti Bažnyčioje, nepaisydamas senų papročių ir įsileisdamas į ją naujus žmones, su kuriais ir jis pats turėjo nemaža vargo.

67. TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO KAINA

     "Pilypas buvo kilęs iš BetsaidėsAndriejaus ir Petro gimtojo miesto”.

     Jonas (12,20-23) rašo: "Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: 'Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!’ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu — Andriejus ir Pilypas — atėję pranešė Jėzui.

     O Jėzus jiems tarė: 'Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus’ ”.

     Galbūt Pilypo vardas, kuris yra graikiškos šaknies, galėjo šiems svetimšaliams atrodyti tinkamas tarpininkas su Jėzumi. Bet mums šiuo momentu ne tiek svarbus Pilypo tarpininkavimas kitoms tautoms, kaip Jėzaus laikysena. Jo laikysena yra labai įdomi šio sudėtingo reiškinio atžvilgiu. Jis neišskėtė lengvai rankų šiems naujiems ateiviams priimti su malonia šypsena, bet pradėjo kalbėti lyg ne į temą. Užuot atsakęs į apaštalų tarpininkavimą, jis pradėjo kalbėti apie savo kančią. Atrodo, tarsi jis norėjo pasakyti, kad, norint tuos apaštalų siūlomus žmones priimti, jam reikia ne paprastai išskėsti rankas jiems apkabinti, bet reikia jas išskėsti ant kryžaus. Jeigu norime čia matyti teigiamą Kristaus atsakymą į apaštalų tarpininkavimą, o kitoks atsakymas, rodos, negalėtų būti, tai reiškia, kad jis yra pasirengęs juos priimti tik savo kančios dėka. Svetimų žmonių noras susitikti su Kristumi buvo iš tikrųjų Kristaus pagarbinimas. Tačiau ne tokiam pagarbinimui jis dabar ruošėsi. Jis ruošėsi tokiam pagarbinimui, kuris atidarys platesnes pagarbinimo duris.

     Toliau Jėzus jiems kalbėjo: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, — ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos jąamžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas” (Jn 12,23-26). Atrodo, kad tai yra atsakymas ne tik kitataučiams, bet ir jų tarpininkams. Mes dabar paprastai Kristaus kryžių vadiname auka, bet Kristus čia taip jo nepavadino. Jis tai pavadino žmogaus išaukštinimu, kuris ateina per jo mirtį. Dėl to ir tie, kurie nori tarpininkauti šiam žmogaus išaukštinimui, turi eiti panašiu keliu. Koks nors kelio sutrumpinimas nėra galimas.

     Pagonys, kurie prašė tarpininkavimo, buvo graikai ( Jn 12,20). Vėliau graikai įsijungė į Kristaus pasiuntinybę. Jų įnašas krikščionybei jokiu būdu nėra pasyvus. Jie čia atėjo su savo kultūra ir filosofija, kuri įvairiomis formomis yra gyva krikščionijoje iki šiol. Bet tai neįvyko nei lengvai, nei staigiai. Tam reikėjo daug tarpininkų, kurie turėjo panešti daug kryžių. Tam tikra prasme ir graikiška kultūra turėjo mirti, kad paskui prisikeltų naujam krikščioniškam išaukštinimui. Į tuos apaštalo Pilypo pokalbininkus mes galime žiūrėti, kaip į pirmūnus būsimų graikiškų aukų, kurios buvo sudėtos krikščionijai.

     Įsimąstymas į šią Kristaus laikyseną naujos kultūros atžvilgiu mums duoda atsakymą ir į mūsų problemas, susijusias su kultūriniais skirtumais. Taip ir negrų klausimas JAV krikščioniškoje visuomenėje turi pereiti kryžiaus kančios kelią.

68. SUGEBĖJIMAS ATPAŽINTI DIDELIUS DALYKUS GYVENIME

     "Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: 'Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus’ ”.

     Pilypas iš tikrųjų yra didelis žmogus, didelis apaštalas ir didelis atradėjas. Štai jis naujam žmogui Natanaeliui paskelbia Kristų. Ir tai padaro tokiu tvirtu, neabejojančiu būdu, kuris nepalieka vietos jokiems svyravimams. Šiais laikais mes visi esame pasidarę abejotojais: ir tie, kuriems apaštalaujame, ir tie, kurie apaštalauja. Abejonė yra pasidariusi filosofiniu klimatu, kuriame šiandien vyksta Dievo ieškojimas ir suradimas. Pilypas nėra tokiame klimate. Jis tvirtai sako, kad rado tą, apie kurį kalbėjo Mozė ir Pranašai.

     Kitas labai brangus Pilypo asmens bruožas ir, atrodo, visai prarastas krikščionijoje nuo naujųjų amžių pradžios, yra sugebėjimas rasti konkrečiame gyvenime religinį faktą, kuris yra pažįstamas tik iš idealinių šaltinių. Pilypo sugebėjimas naudotis apreiškimo šaltiniais ir juos perteikti gyvenimui yra nuostabus. Nuostabiausia yra tai, kad jis net įstatyme, ne tik pranašuose, pažino Mesiją ir jį atpažino Kristuje. Juk įstatymas gana nesimpatiškai buvo reprezentuojamas žydų visuomenėje Pilypo laikais. Tai matome iš paties Kristaus pasisakymų. Jis nesivaržė kai kurių dalykų prikišti įstatymo aiškintojams. Nors jis pasisakė, kad yra atėjęs ne įstatymo atmesti, bet vykdyti. Dar blogiau apie įstatymą kalbėjo ir suėjo su juo į konfliktą apaštalas Paulius. Pilypas senose įstatymo raidėse ir susenusiuose bei iš dalies iškrypusiuose papročiuose sugebėjo suprasti jų gyvąją dvasią ir pagrindinę pranašystę apie ateisiantį Mesiją ir štai jį be niekur nieko pažįsta viename konkrečiame žmoguje. Šis sugebėjimas tebėra dar tik kaip idealas krikščioniškoje visuomenėje.

     Mes savo metodika šiandien esame skirtingoje padėtyje. Mes nelabai vertiname senuosius liudijimus. Taip pat mes neturime didelės pagarbos dieviškajam apreiškimui. Mes esame linkę įtarti, kad dieviškas apreiškimas, jeigu jis ir yra buvęs iš Dievo, vargu ar jis mus yra pasiekęs be sufalsifikavimo. Nėra nieko blogo, kad mes gilinamės į išorines apraiškas ir iš jų stengiamės išgauti pasaulio paslaptis. Tačiau Pilypas eina priešingu keliu: iš įstatymo ir pranašysčių jis gauna Mesijo vaizdą, kurį sugeba atpažinti kasdieninėje tikrovėje. Tai yra labai vertingas dvasinis procesas.

     Mes esame geresnėje padėtyje negu Pilypas pažinti mūsų tarpe esančias krikščioniškas apraiškas. Jų apstu mūsų aplinkoje. Bet dažnai mes jų nematome. Mes žinome, kad Bažnyčia yra gausybės malonių tarpininkė mūsų gyvenamoje aplinkoje, tačiau dažnai matome ir svarstome tik jos blogybes. Kristaus mes nematome nei vyskupuose, nei kuniguose, nei vienuolėse ar vienuoliuose. Geriausiu atveju mes esame panašūs į Natanaelį, kuris klausė, kas gero gali būti iš Nazareto. Pilypą mes šiandien sutapatintume su naivumu. Gal dėl to Pilypo vardas šiais laikais nėra populiarus. Jis buvo populiaresnis tik Viduramžių pabaigoje ir Naujųjų amžių pradžioje Ispanijoje, kur nemaža karalių buvo pakrikštyta Pilypo vardu. Jų buvo ir Prancūzijoje. Tačiau vėliau susidomėjimas šiuo vardu išnyko.

     Sunku tikėtis, kad mūsų laikai susidomėtų Pilypo metodika ir Bažnyčios įstatymuose bei politinėje krikščioniškoje galvosenoje atpažintų tą dievišką žmogiškumo idealą, kurs yra Kristus. Įstatyme atpažinti Kristų šiandien yra sunku. Tai galima pasakyti ir apie vienuolišką gyvenimą. Tačiau ir įstatymuose gali slypėti Kristus, kaip tai pastebėjo Pilypas.