Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

NULIŪDUSĮ PAGUOSTI

     Kas yra liūdesys?Tai dvasinė kančia, tai dvasios atsiliepimas (reakcija) į kurį nors mus liečiantį nemalonumą, į mus kankinančią padėtį. Tas liūdesys gali tverti ilgai — net visą mūsų gyvenimą, jeigu mus kankinančios padėties negalime pašalinti, jeigu neįstengiame su ja susitaikinti ir įjungti į savo gyvenimą. Liūdesys — tai dvasingiausia kančia, ypač jei tos kančios turinys, pavyzdžiui ilgesys, yra dvasingas. Vaizdžiai tariant, liūdesys — tai dvasios debesuotumas, tai prieblanda, tai dvasios graudulys. Kaip tiršti debesys dažnai virsta lietumi, taip ir didelė liūdesio įtampa ne kartą virsta ašaromis, tais liūdesio kūdikiais. ..

     Liūdesio priežastys.Kiek daug liūdesio priežasčių, kokia daugybė jam kilti progų! Nežinia, kodėl nutrūkusios pažintys. .. meilė, virtusi abejingumu ar net neapykanta... mus apvylę pažadai. .. netikėti ir nelaukti užgaunantys netaktai... visų artimybių siūlų trūkumas... buvusių mūsų gyvenimo šešėlių nepataisomumas... jautrumas, susidūręs su nejautrumu ir t.t. Nors dažniausiai liūdesio priežastys būna asmeniškos, egoistinės, tačiau yra nemažai ir tokių negerovių, kurios mūsų asmeniškai neliečia, tačiau sukelia gilų liūdesį ir susirūpinimą. Yra tokių asmenų, kurie dėl visus liečiančių negerovių daug labiau liūdi ir kenčia, negu dėl asmeninių.

     Tos pavojingos pasauliui blogybės — tai per prievartą brukamas ateizmas, kuris gyvenime virsta nedorove (turiu galvoje ypač Sovietų valdomus kraštus); tai milijonai prievarta išvietintų žmonių, koncentracijos lageriai ir sveikų žmonių siuntimas į beprotnamius dėl jų skirtingų įsitikinimų; tai šiame krašte nedoras konstitucijos teikiamos laisvės naudojimas jaunimą demoralizuojančiais filmais, ugdant seksualumą, vandalizmą, gyvybės nebranginimą; tai negimusios žmogaus gyvybės žudymas; tai žmonių grupės susirūpinimas nusikaltėliais nacių režimo metu ir visiškas nesirūpinimas didesniais nusikaltėliais sovietų režime... varžymas religinės įtakos viešose mokyklose, tos įtakos, be kurios joks auklėjimas neįmanomas ir t.t. Šitie ir kiti panašūs veiksniai bei pasireiškimai sukuria nepalankią atmosferą tikėjimui ir dorovei ir sudaro tokį pasaulį, apie kurį Jėzus Kristus kalbėjo, kaip apie Dievui priešišką. Tad nenuostabu, kad dėl šitokio pasaulio dvasios yra kilnių žmonių, kurie, vokiečių religinių mąstytojų žodžiais, liūdi ir kenčia tą Weltschmerz — pasaulio sielvartą, kuris neleidžia jų širdžiai nurimti.

     Tokį liūdesį kentėjo daugelis kilnių sielų. Čia galima paminėti šv. Joną Vianney, Arso (Prancūzijoje) kleboną, kuris, klausydamas didelių nusidėjėlių išpažinčių, verkdavo. Vienas jų paklausė šventąjį, dėl ko jis verkiąs. Tasai atsakė: "Verkiu, nes tu neverki”. Tai reiškia, kad šventasis liūdi dėl to, kad nusidėjėlis nepakankamai liūdi dėl savo nusikaltimų. Dėl visuomenės kančios badavimo labai liūdnai buvo nusiteikusi krikščionybei artima prancūzų žydaitė sociologė Simone Weil (apie ją yra nemaža keliomis kalbomis parašytų knygų ir išspausdinta jos dienoraščiai). Kai kur nors pasaulyje įvykdavo didelė nelaimė, ji negalėdavo suprasti, kaip gali kitur žmonės būti linksmi ir dėl tų nelaimių neliūdėti. Užjausdama kitus, ji galėjo daug ko atsisakyti kenčiančiųjų naudai. Ji mirė 1943 m. (34 metų amžiaus) Anglijoje ko tik ne badu, atsisakydama naudotis savo draugių neteisėtai gautomis maisto kortelėmis, galvodama, kad dėl to neteisėtumo kas nors kitas turės kentėti.

     Liūdesio vertinimas.Reikia žinoti, kad liūdesys liūdesiui nelygus, todėl jų vertingumas yra skirtingas. Šv. Paulius savo laiške (2 Kor 7) kalba apie dviejų rūšių liūdesį: vienas vedąs į atgailą ir atitinkąs Dievo valią, kuriuo reikia džiaugtis; antras — šio pasaulio liūdesys, kurs veda į mirtį. Giliau  žvelgiant, pirmasis liūdesys — tai gailėjimasis už nuodėmes, kurs veda į atgailą, atsivertimą ir pasitaisymą, nes tuo liūdesiu pasmerkiame nuodėmę savyje; o antrasis liūdesys nėra liūdėjimas dėl antgamtinių motyvų, bet dėl kurių nors gamtinių, egoistinių motyvų, nuodėmės neatsižadant ir nepasmerkiant. Taip, pavyzdžiui, vagis gailisi neatsargumo, dėl kurio jis įkliuvo, bet vogimo ateityje jis neatsisako, ryždamasis atsargiau tai daryti. Toks liūdesys nėra nei doras, nei krikščioniškas.

     Įvairūs yra ir liūdesio laipsniai. Nusiminimas — tai aukštesnis liūdesio laipsnis; tai rankų nuleidimas, nieko nedarant liūdesį sukėlusiai priežasčiai pašalinti. Aukščiausias liūdesio laipsnis tai yra beviltiškumas, desperacija, kuri užkerta kelią pasitaisymui. Šitoks liūdesys atvedė Kristaus išdavėją Judą Iskarijotą nusižudyti. Šv. Paulius laiške Romėnams (9,2-3) kenčia ir liūdi dėl Kristų atmetusių ir jame Mesijo neatpažįstančių žydų: "Labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda”. O heroiškai savuosius mylėdamas, dar prideda: "Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių. ..”

     Nors sunkios nuodėmės, kaip rodo praktika, anksčiau ar vėliau atneša kančią ir liūdesį, tačiau yra daug liūdesio ir dėl grynai gamtinių priežasčių. Tai sunkios mūsų ar artimųjų ligos ir jas lydinčios įvairios kančios, mums artimų asmenų mirtys, nelaimingos meilės ir moterystės. Tas sunkias gyvenimo naštas ir bandymus turime ir galime pakelti, artimųjų paguodos remiami ir stiprinami. Religinės priemonės padeda (kitiems mažai padedant) paguodos susirasti. Tačiau beviltiškas pasidavimas liūdesiui yra nekrikščioniškas, nes toks liūdesys, anot Šv. Rašto, yra blogybė, net gali virsti nuodėme, jei nieko nedarome tam liūdesiui palengvinti ir įprasminti.

     Šv. Raštas apie liūdesį.Šv. Rašte liūdesiui atstovauja "Jeremijo Raudų” knyga. Tai skaudūs ir dramatiški, liūdesio padiktuoti, nusiskundimai dėl žydų tautos masinio ištrėmimo, dėl užkariautojų babiloniečių Jeruzalės sunaikinimo VI šimtmetyje prieš Kristų.

     Patarlių knygoje (25,20) randame sakinį: "Žmogaus nuliūdimas kenkia širdžiai”. Čia turima galvoje susigraužimas, kuris ir šiandien laikomas širdies ligų priežastimi.

     Arkiv. J. Skvirecko išversto Šv. Rašto "Eklezinėje” knygoje (kiti ją vadina Ekleziastiko arba Sirako knyga) kelis kartus kalbama apie liūdesį ir liepiama su juo kovoti: "Varyk nuo savęs liūdnumą, nes liūdnumas užmušė daugelį ir nėra jame naudos” (3P,24-25). Ir toliau: "Nuliūdimas greitai atveda mirtį, nusmelkia jėgas, ir širdies liūdnumas sulenkia sprandą” (38,19).

     Stipriausiai liūdesys paliečiamas Naujajame Testamente, kai evangelistas Matas kalba apie Viešpaties maldą Alyvų darže, kančios išvakarėse: "Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi” (26,38). Tuos Viešpaties skundo žodžius mini ir Morkus (14,32), o netiesioginė užuomina yra ir Luko evangelijoje (22,44). Lukas dar prideda ir šiuos žodžius: "Jam apsireiškė iš dangaus angelas ir jį sustiprino” (22,43). Šį Viešpaties liūdesį lyg ir atbaigia bei vainikuoja tragiškiausi jo šauksmo ant kryžiaus žodžiai: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27,46). Šiuos nukryžiuotojo Viešpaties žodžius pakartoja ir Morkus savo evangelijoje (15,34).

     Šiuos skaudžiausius Viešpaties žodžius ir jo liūdesio priežastis svarstydami, Šv. Rašto nagrinėtoj ai ir aiškintojai, ypač mistikai, įžiūri juose Viešpaties, kaip žmogaus, mirties baimę ir todėl jo prašymą, kad mokiniai drauge su juo budėtų ir taip palengvintų tą sunkią jo gyvenimo valandą. O mistikai toje artėjančioje kančioje mato jį, pasaulio nuodėmių apsunkintą, tartum Tėvo atmestą, tą tamsią naktį ant kryžiaus išgyvenantį, tačiau iš meilės žmonijai visą tą baisumą priimantį, kad visi ateinančių amžių jo sekėjai kovotų su nuodėme, kuri mus atskiria nuo Dievo ir nuprasmina mūsų gyvenimą. Tas jo švenčiausias, prasmingiausias liūdesys visais amžiais lydi jo sekėjus.

     Su eiliniu gamtiniu liūdesiu, neišvengiamu žmogaus gyvenime, reikia kovoti, kaip kovojama su liga ir nuodėme. Turėtume nepamiršti, kad liūdesys paraližuoja, žudo valią ir bet kokį veiklumą, paruošia kelią dvasiniam abejingumui bei tingumui.

     Paguoda liūdesyje. Kad liūdesys mūsų nenuginkluotų dvasinėje kovoje su egoizmu ir nuodėme, turime silpninti neigiamą liūdesio įtaką į mus, privalome ieškoti mus ir kitus guodžiančių dvasinių vaistų. Šv. Rašte raginama neapleisti liūdinčio: "Nepalik verkiančių be paguodos ir vaikščiok su liūdinčiais” (Ekli 7,38). Kadangi jau matėme, jog Šv. Raštas laiko liūdesį gyvyvei pavojinga liga, tai liūdintį guosti reiškia jį gydyti, kiek galima su juo palaikyti ryšį, kad jis nesijaustų esąs vienišas pasaulyje. Reikėtų pas liūdintį užeiti, jam paskambinti telefonu, pasikalbėti, nuoširdų trumpą laiškelį kokia nors proga parašyti, patarti kokią nors knygą paskaityti ir pan. Kartais toks laiškelis, kaip rašė Kafka Milenai, "gali virsti lietumi, krintančiu ant degančios galvos”. Šalia šių ar kitų paguodos būdų, reikia nepamiršti ir daug kam veiksmingiausios liūdesį gydančios religinės paguodos. Ir mūsų poetas Maironis, tai suprasdamas, rašė: "Kad širdį tau skausmas, kaip peiliais suspaus, kai žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau, o bus tau be žodžių kentėti lengviau. Ei, bėk prie galingos maldos: ramiau tau krūtinė vaitos!” Liūdesio varginamas žmogus ne kartą per maldą suartėjo su Tuo, kurį šv. Paulius vadina "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvu, gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu, kuris mus guodžia kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius. ..” (2 Kor 1,3-4). Šie paskutinieji apaštalo žodžiai, jog būname paguosti tam, kad kitus guostume; gauname, kad kitiems duotume, koks gražus krikščionių solidarumo ir artumo įsipareigojimas!

     Čia noriu dar prisiminti krikščioniškos širdies rusų rašytoją W.W. Rosanov, kuris savo dienoraštyje, rašytame 1911 m., garbina Dievą Guodėją, visko Įprasmintoją.

     Prancūzų vertime jo išleistoje dienoraščių knygoje "L’Apocalypse de notre temps”, Plon, Paris 1930 m. jis sako: "Niekada negalėčiau Dievo atsisakyti. Dievas yra tas, kurs mane labiausiai šildo... Žmogus yra skirtas ir išorinei, ir vidinei šilimai. Žmogus negali pastoviai šiaurės ašigalyje gyventi. Be saulės ir Dievo negalima išsiversti. .. Absoliučiai neįmanoma be maldos gyventi”.

     Paguosti — tai kitą žmogų ir jo kitoniškumą suprasti, į jo padėtį įeiti, įžiebti jame vilties žiburėlį, bandyti jį prikelti naujam gyvenimui, duoti pajusti kenčiančiam, kad jis nėra pasaulyje vienišas...

     Apie gero žmogaus nelaimės ir liūdesio paliestai širdžiai paguodą yra rašiusi latvių rašytoja Zenta Maurina savo labai simpatinga literatūrine kūryba. Tai buvusi slavų literatūros profesorė Rygos universitete, kuri, komunistams pavergus Latviją, atsirado tremtyje.

     Būdama pati nelaiminga (nuo ankstyvos jaunystės buvo lovon paguldyta polio ligos), atsidūrusi Švedijoje ir Vokietijoje, ji parašė keliolika knygų vokiečių kalba, kuriose tiek daug švelnaus krikščioniško žmoniškumo bei guodžiančių minčių. Jos knygas išleido "Maximilian Dietrich” leidykla Vokietijoje.

     Anot jos, "didelio ir švaraus žmogaus, daug kentėjusio ir kančią nugalėjusio, artumoje lengviau kvėpuojame, ir kančia darosi ne tokia skaudi. Yra tikrai guodžiančių knygų, bet švelniai užjaučiančio žmogaus rankos paspaudimas duoda daugiau negu knygų tomai” (Z. Maurina, "Denn das Wagnis ist schoen”).

     Tokią iš vienos lietuvaitės tremtyje sulauktą paguodą Maurina prisimena savo knygoje "Die Weite Fahrt”, kurioje komunizmą ji vadina "pansatanizmu”. Ji pasipasakoja apie savo pažintį su viena lietuvaite, heroiškai dalyvausia tautinio darbo pogrindyje Kaune, kurią ji vadina Tosia. Ji taip apie ją rašo: "Kai Tosia nusišypsodavo, atrodydavo, kad šypsosi jos skausmas... Gėlės jai buvo pasiuntiniai iš amžino grožio pasaulio. Ji kartą man pasakė: 'Gėlės — tai angelai, kurie žemėje liko, kad žmonės nepamirštų, kas yra tikras grožis’. Man atrodė, kad Tosia tartum brangakmenius man dovanojo. Nieko man taip nereikėjo, kaip tos mažos, tylios būtybės, to seseriško žmogaus, dailiais juodais plaukais ir liūdnomis akimis, kuriose šypsojosi skausmas... Ji padarė mane taip turtingą, taip turtingą...”

     Maurina pasisako nežinanti tos lietuvaitės likimo. Ar tas susidūrimas su Tosia nerodo mums, kad žmogus žmogui ir be paguodos žodžių gali būti paguoda, kad ir dideliame liūdesyje gali akys šypsotis ir savo šypsniu guosti bei gydyti liūdintį artimą?!

     Svarstydama apie įvairias kančioje paguodos galimybes, Z. Maurina dar pasisako: "Nesuskaitomų dovanų esu gavusi iš tų gyvenimo kelyje sutiktų asmenų. Tarp tų dovanų buvo ir gėlių, kurios, nors ir gražiausios, nuvysta. Ilgiau šviečia laiškas, žydi eilėraštis, bet nenuvysta ir neišdildomos yra tos ašaros, kurias kai kas su tavimi ir dėl tavęs yra liejęs. Didžiausia, ką žmogus pajėgia, — tai dalyvauti kito buvime, drauge kenčiant ir drauge tai išgyvenant... Žmogus gali žmogų iš pragaro išgelbėti, bet gali ir jo gyvenimą pragaru paversti” ("Denn das Wagnis ist schoen”).

     Nelaimė — tai dvasios rūdys, kurias paguoda nuvalo. Kaip dangus, taip ir širdis turi savo audrų ir tamsių debesų, kuriuos paguoda prablaivo. Išsikankinę, susirūpinę ir nuliūdę, dažnai atsigauname mums artimo žmogaus gerų žodžių pavėsyje. Nenuostabu, kad nuliūdę paguodos žodžio išsiilgstame, nes ir mūsų Viešpats, Alyvų darže kentėdamas, pas savo mokinius paguodos ieškodamas, priekaištavo, juos miegančius rasdamas (Mt 26, 37-40). Jis priekaištavo, nes liūdintiems paguodą palaiminimų kalne žadėjęs (Mt 5,4), patsai jos nesulaukė.

     Negalima neprisiminti mūsų liūdinčios tautos, liūdėjusios 120 metų po rusų carų jungu, o dabar jau daugiau kaip 40 metų liūdinčios rusiško komunizmo vergijoje. Kai, rašydamas šį straipsnį, perskaičiau Šv. Rašte Jeremijo Raudas, nustebau, koks ati-

Antanas Tamošaitis.

tikimas mūsų dabartinės tautos padėties Lietuvoje. Kokie liūdni gyvenimo sugriovimo, gyventojų ištrėmimo faktai. Šalia Nepriklausomybės dokumento skaitymo, minėdami Vasario šešioliktąją, galėtume skaityti ir Jeremijo Raudas.

     Liūdesys taip yra įsisunkęs į mūsų tautos dvasią, į jos liaudies dainų melodijas, įsikūnijęs Rūpintojėlyje... Šiandien kiekvienas padorus lietuvis negali neliūdėti, prisimindamas Afganistane žūstančius mūsų jaunuolius, mūsų brolius ir seses, mirštančius koncentracijos lageriuose ir persekiojamus savo tėvynėje. Šiandien negalime įsivaizduoti lietuviško patriotizmo, nenuspalvinto šiuo šventuoju liūdesiu.

     Leon Bloy, prancūzų rašytojas, radikalus katalikiškos krikščionybės atstovas, vedęs pasaulietis, daugelio prancūzų intelektualų dvasios tėvas, kurio raštais ir krikščioniška asmenybe susižavėję, savo gyvenimą įprasmino ir Jokūbas bei Raissa Maritenai, savo žymiausią autobiografinę knygą "La Femme Pauvre” baigia šiuo sakiniu: “Yra tik vienas šiame pasaulyje liūdesys — kad nesame šventieji!”