Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KAIMO BIBLIOTEKININKŲ SEMINARAS

     Šių metų kovo 19 d. Vilniuje buvo suvažiavę Lietuvos bibliotekininkai. Jų susirinko apie 2000. Pranešimą apie kaimo bibliotekininkų uždavinius padarė Lietuvos kultūros ministras J. Bielinis. Jis pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra 1.663 valstybinės masinės kaimo bibliotekos, ir jų knygas skaito 65% visų kaimo gyventojų. Statistikos duomenys rodo, kad vienam kaimo gyventojui tenka vidutiniškai 11, o vienam skaitytojui —18 knygų. Buvo pasakyta, kad tai geriausias rodiklis iš visų sąjunginių respublikų kaimo bibliotekų.

     Bibliotekose knygų daug, bet kokios jos? Dažnai net nesuskirstytos pagal skaitytojų poreikius. Iš arčiau pasižiūrėjus i knygų lentynas, matosi, kad jos yra prikimštos pasenusios, menkavertės arba toje vietovėje skaitytojų nepageidaujamos literatūros. Išaiškinta nemaža kaimo bibliotekų, kuriose iki 40% knygų yra neskaitomos. Kaimo bibliotekos stokoja populiariausių naujų leidinių. Vienas, du ar trys mėgstamo romano egzemplioriai negali patenkinti skaitytojų. Stokojama ir žemės ūkio literatūros. Bibliotekose knygos dingsta, negrąžina jų skaitytojai. Daug jų reikia nurašyti dėl spaustuvės broko. Ypač greit suplyšta vaikų knygos.

     Sociologų tyrimų duomenys rodo, kad 78% žemės ūkio specialistų literatūra reikalinga tik laisvalaikiui paįvairini. Beveik neskaito knygų jauni mechanizatoriai — profesinių technikos mokyklų auklėtiniai. Bibliotekininkams yra dėl ko susirūpinti, jei nemaža šiandieninio mūsų kaimo gyventojų, įsigijusių išsimokslinimą, gali išsiversti be knygos, kad jų laisvalaikis užpildomas menkaverčiais dalykais.

     Bibliotekininkai, negalėdami įveikti abejingumo knygai, tačiau nenorėdami parodyti prastos bibliotekų padėties ir savo darbo trūkumų, prirašinėja nesančių skaitytoje

     Kaimo bibliotekininkai išsimokslinimu vis dar atsilieka nuo kitų inteligentų. Šiuo metu daugiau kaip pusė kaimo bibliotekininkų — specialistai, o 7,4% turi aukštąjį išsimokslinimą.

     Kaimo bibliotekininkai nusiskundžia, kad jie apkraunami antraeiliais arba visai pašaliniais darbais. Užuot geriau aptarnavę skaitytojus, jie turi dažnai įrodinėti įvairioms jų darbą kontroliuojančioms įstaigoms, ką jie padarė. Iš jų reikalaujama daug ataskaitų. Jie turi rūpintis bibliotekų šildymu, valymu, nors biblioteka, kaip ir kiekviena valstybinė įstaiga, turi būti normaliai viskuo aprūpinta.

     Net 680 kaimo bibliotekų (40%) dirba patalpose, kurios neatitinka šiandienos reikalavimų. Jos labai ankštos. Vis dar yra kaimo bibliotekų, kurios neturi telefonų.

     Seminare buvo pareikšta nemaža pastabų Lietuvos bibliotekininkystės centrams, teikiantiems kaimo bibliotekoms metodinę paramą. (Kultūros barai)

Medžiai prie 98 kelio Floridoje, 1970.  A. Kezio nuotr.

LAZŪNŲ TARMĖS ŽODYNAS

     1976 m. pasirodė "Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas”. Jo autorius V. Vitkauskas — žinomas dialektologas ir leksikografas. Šis didelės apimties veikalas buvo palankiai sutiktas ir įvertintas. Jame sukaupti faktai užėmė deramą vietą kalbos mokslo apyvartoje. Naudingi ir praktikai, ypač rengiant literatūros klasikų, kilusių iš Žemaičių krašto, raštų naujus leidinius.

     Devynerius metus V. Vitkausko veikalas buvo vienišas. Tik 1985 m. rudenį išleistas antrasis — "Lazūnų tarmės žodynas”. Šio darbo autoriai — J. Petrauskas, lazū-niškis, literatas, leksiką akademiniam "Lietuvių kalbos žodynui” pradėjęs rinkti jau nuo 1933 m., ir A. Vidugiris, žinomas lietuvių salų tarmių Baltarusijos tyrinėtojas, filologijos mokslų kandidatas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis.

     "Lazūnų tarmės žodyną” galima vadinti pirmuoju, nes jame surašyti ne "kontinento” dialekto faktai, o vienos lietuvių kalbos salos Baltarusijos Gardino srityje žodžiai. Tokių salų tarmių duomenys dėl dviejų priežasčių didžiai svarbūs kalbos mokslui, ir ne tik lituanistikai ar baltistikai, bet kalbinių ryšių tyrinėtojams. Mat šiose šnektose akivaizdžiausiai matyti kalbų sąlytis, dėl kurio atsiradusios naujovės, ypač ryškios leksikoje. Lazūniškiai lietuviai yra veikiami ne vienos, o trijų kalbų: baltarusių, lenkų ir rusų. Nuo pagrindinio ploto atitrūkusios šnektos ne tik prisikuria įvairiausių naujų dalykų, bet ir būna išlaikiusios nemaža archaiškų bruožų, kurie "kontinente” jau yra apnykę arba ir visai nežinomi.

     Lazūnų tarmė priklauso rytų aukštaičiams vilniškiams, iš kitų rytiečių išsiskiriantiems vadinamu dzūkavimu. Savita yra tarmės morfologija: čia ypač susipynusios senovinės ypatybės su naujais reiškiniais. Tarmėje gyvai vartojami net keturi vietininkai. ("Kontinento” rytų aukštaičiams pažįstami tik du, pavyzdžiui, lauke ir laukan).

     Žodynas palyginti nedidelės apimties, bet jame sukaupti didžiuliai be galo įdomios ir, deja, jau paskutines dienas gyvenančios tarmės turtai, kurie visuomet bylos ir atkurs nedidukę lietuvių kalbos kontinuumo dalelę. Tą kontinuumą bus galima geriau pažinti, kuo daugiau turėsime tarmių žodynų. (Kultūros barai)

NAUJA KNYGA — “AŠ IŠDAINAVAU VISAS DAINELES”

     Šioje knygoje yra pasakojimai apie liaudies talentus, dainininkus ir muzikantus. Ją sudarė ir parengė spaudai D. Krištopaitė. Knyga turi 431 p. Knygą labai praturtina nuotraukos, rodyklės, trumpos autorių biografijos.

     Knyga "Aš išdainavau visas daineles”— graži dovana dainos gerbėjams ir propaguotojams, tarytum paminklas jau atsigulusioms į aukštą kalnelį dainų karalienėms, tarytum lauko gėlių vainikas dar tebedainuojančioms, visoms toms, anot L. Saukos, vargo pelėms, kurioms "turime būti dėkingi už svarbią kultūrinę misiją — liaudies kūrybos turtų išsaugojimą Lietuvai”. (Kultūros barai)

TRAKŲ SENOSIOS MUZIKOS IR ŠOKIO ANSAMBLIS

     Pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje, taip plačiai susidomėjęs praeities muzikos palikimu, šokiu ir poezija. Ansamblio iniciatorė ir vadovė Jūratė Mikiškaitė, šokių vadovė Giedrė Kantminaitė.

     Šią praeities muzikos ir šokių mylėtojų grupę paskatino susiburti atstatytos Trakų pilies didybė. Ji paskatino naujo ansamblio įkūrėjus susimąstyti apie praeities meną, pasvajoti ir nuodugniau įsigilinti, kaip skambėjo muzika, kai šioje pilyje virė gyvenimas. Apie čia skambėjusią muziką papasakoti gali nebent tik keletas išlikusių spalvingų koklių su rūmų muzikantų atvaizdais arba Venecijos ambasadoriaus A. Kontorinio, kuris lankėsi čia 1477 metais, lakoniški viešnagės pilyje įspūdžiai. Yra žinoma, kad, įeinant į Trakų pilies menę, jį pasitiko trimitų gausmas. Ne taip lengva numanyti, kaip tuomet skambėjo muzika ne tik Trakuose, bet ir kituose Vakarų Europos centruose.

     Ansamblis jau paruošė kelias įdomias koncertines programas. Pirmoje, pavadintoje "Atbudę amžiai”, skamba Vakarų Europos šalių Renesanso epochos muzika: itališkojo "Ars nova” klasiko F. Landino kūryba, M. Pretorijaus, T. Susato, T. Morlio, G. Gastoldžio ir kitų autorių kūriniai.

     Antroji programa — teminė. Ji skirta turtingai anglų Renesanso muzikai ir šokiui. Ją paįvairina aktoriaus G. Storpirščio skaitomi V. Šekspyro sonetai. Ketinama tolydžio plėsti Renesanso meno geografines ribas: atskirus vakarus skirti prancūzų, italų, vokiečių ir kitų šalių muzikai, poezijai ir šokiui. Vienas šio ciklo koncertų turėtų priminti senąją Lietuvos muziką.

     Ansamblis dažnai koncertuoja Trakuose. Vienas koncertas buvo suruoštas Mokslininkų rūmuose —Verkiuose. (Literatūra ir menas)

VINCO MYKOLAIČIO - PUTINO BUTAS — MUZIEJUS

     Muziejus įrengtas Vilniuje Liepos 21-osios gatvėje, dešimtu numeriu pažymėtame name. Jame Putinas gyveno ir kūrė 1947-1967 m. Muziejų sudaro trys memorialiniai kambariai. Juose atkurta autentiška aplinka: rašytojo baldai, iš trijų tūkstančių knygų susidedanti biblioteka, paveikslai, asmeninio naudojimo daiktai. Įrengta ir stendinė paroda, pasakojanti apie čia gyvento laikotarpio V. Mykolaičio - Putino kūrybinę, taip pat mokslinę bei pedagoginę veiklą. Lankytojai gali pamatyti rašytojo rankraščius, jo ranka redaguotus tekstus, paskaitų konspektus, portretines fotografijas. (Tiesa)

Paintpot Fountain, Yellowstone Park, Wyoming, 1981.   A. Kezio nuotr.

KRETINGOS “JOMARKAI”

     Kas gyveno Žemaitijoje, tas nepaneigs, kad kretingiškiai ir j u aplinkiniai kaimynai — itin nagingi bei išradingi. Kretinga garsėdavo kasmet rengiamais "jomarkais” (prekymetis, metturgis, mugė). Vienas per kitą žemaičiai sužinodami ir jokių rašytų nei spausdintų kvietimų neturėdami, aukštaisiais išsilavinimais nepasižymėję, važiuoti ir pėsti sugužėdavo pulkų pulkeliai nagingųjų. Iš tolimesnių apylinkių susiruošdavo iš vakaro. Pas pažįstamą pernakvodavo ir ankstų rytą jau išsidėlioja, iškabinę ja, ką atvežęs ar atnešęs. Ir ne tik savo rankomis išdrožtu, išmegztu, išaustu, lipdytu dirbiniu puikuodavosi, bet ir išmonėmis, išradingumu bei sumanumu. Besidominčius mezgimu, lipdymu, pynimu ir drožimu čia pat pamokydavo, parodydavo, patardavo.

     Kai mama pasakydavo: "Einam į jomarką...” — visa šeima žinodavo, kad pamatys įdomybių, patirs gausybę įspūdžių.

     Kaip kas išmanė, taip, pasirinkęs kamputį, tvarkėsi, pasitardami, pabendraudami. . .

     Dabar Vilniuje bandomos kasmet rengti tapybos, grafikos, taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių ir suvenyrų mugės. Šių metų balandžio 26 d. šeštadieninė mugė skyrėsi nuo praėjusių! Buvo daugiau ir įvairesnių bandelių, daugiau ledų, vaisvandenių, dešrelių bei nuotaikingesnių spalvų stalelių, kėdučių, pavėsinių. Dar vienas patobulinimas — tai girgždantis vienišas garsiakalbis. Bandyta sudaryti mugės nuotaiką.

     Visi išgarsinti bei neišgarsinti meno kūriniai ir dirbiniai nepasižymėjo gausa nei įvairove. Tik. . . ryškiomis kainomis.

     Pažįstami ir visai nepažįstami pasistumdę vienas per kitą kalbėjo: "Visa šita galiu pamatyti dailės parduotuvėje ir geriau apžiūrėti”.

     Dailininkai norėtų tokios kasmetinės mugės metu ne tik gauti kamputį, bet čia pat savo nuožiūra ir pagal savo skonį sukabinti tapytus, pieštus, išdėlioti lipdytus bei drožtus darbus, bet ir žiūrovų akivaizdoje piešti, drožinėti, lipdyti, šnekučiuotis su jais, išklausyti jų pageidavimus, įvertinimą, nuomonę. (Literatūra ir menas)

PAMINĖTAS POETAS VYTAUTAS MAČERNIS

     Kasmet plačiau paminima V. Mačernio diena. Birželio 7 d. į Varduvą atvyko filologijos mokslų daktaras V. Kubilius, poetai E. Matuzevičius, B. Liniauskienė, kompozitorius J. Gaižauskas, solistai D. Sadauskas, S. Laurinaitytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė L. Stepankaitė, liaudies teatras iš Telšių, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros kursas (vadovas—menotyros mokslų kandidatas P. Bielskis).

     Vytauto Mačernio "Vizijas” skaitė studentai E. Daugnora, V. Melenis, V. Fijalkauskas ir E. Kupčiūnas. Apie poetą kalbėjo jo studijų draugas E. Matuzevičius. Savo eilėraščių, skirtų V. Mačerniui, paskaitė B. Liniauskienė.

     Varduvos kultūros namų salėje vietos kraštotyrininkų pastangomis buvo surengta V. Mačernio kūrybos ir veiklos paroda. Pranešimą apie V. Mačernio poeziją padarė V. Kubilius. Minėjimas baigėsi koncertu. (Literatūra ir menas)

■    Kalifornijos senatas 18 balsų prieš 13 nusprendė iš 1986-1987 biudžeto išbraukti 32 milijonus dolerių paramos gimimų kontrolės klinikoms.

■    Vengrijoje pradedama leisti mokyti vaikus tikybos privačiose patalpose. Pradedama leisti veikti kai kurioms katalikų remiamoms labdaros įstaigoms.

■    Motina Teresė buvo nuvykusi į Vengriją ir ten kalbėjosi su primų kard. Laszlo Lekai ir su Vengrijos Valstybės pasekretoriu Imre Miklos. Motina Teresė dabar turi 76 m. amžiaus. Vengrijoje yra 10,7 mil. gyventojų. Jų 61% katalikai.