Nijolė Jankutė
Nors po II Vatikano susirinkimo jau praėjo 25 metai, bet daugelis tikinčiųjų dar vis negali apsiprasti su to susirinkimo įvestais liturginiais pakeitimais. Tie pakeitimai dar vis sukelia diskusijas, ginčus, nepasitenkinimą, įvairius klausimus.
Apie tai galvojant, buvo labai įdomu paskaityti James Hitchcock, pasauliečio teologo, knygą, nagrinėjančią liturginių pakeitimų rezultatus. Knygos vardas — "The Recovery of the Sacred”. Apytikris vertimas būtų — "Šventų dalykų susigrąžinimas”.
Šioje knygoje autorius paliečia pirmąjį povatikaninį dešimtmetį (1960-1970), kada labiausiai pasireiškė įvairūs kraštutinumai: vienuolių bėgimas iš vienuolynų, kunigų metimas kunigystės, įvairūs bandymai mišias suprastinti iki paprastos vakarienės arba triukšmingo pobūvio.
Povatikaninės reformos siekė liturgiją sudabartinti, kad tikintiesiems ji būtų labiau priimtina, kitaip tariant, "šių laikų”, ir tuo pačiu juos priartintų prie Bažnyčios. Tačiau įvyko ironiška priešingybė: tikintieji susiskaldę, kilo nepasitenkinimas ir pasipiktinimas vieni kitais. Autorius galvoja, kad liturginės reformos įvykdytos per gausiai ir per greitai. Tikintieji nebuvo joms paruošti. Daugelis visai reformų nesuprato ir pasipiktino; kiti suprato, kaip leidimą daryti, ką tik nori; dar kiti reformas priėmė, kaip savo silpnybių pateisinimą. Nori — mišiose dalyvauk, nenori — nedalyvauk; nori — pasninkauk, nenori — nepasninkauk ir pan.
Autoriaus nuomone (jis remiasi labai gausiais šaltiniais: įvairių teologų kataliku ir nekatalikų pasisakymais, knygomis, straipsniais, iš viso 121), liturginiai pakeitimai Bažnyčiai atnešę neigiamus rezultatus:
a. Religinių įsitikinimų revoliuciją,
b. Bažnyčios istoriškumo paneigimą,
c. Susilpninę tikinčiųjų bendruomenės ryšius.
RELIGINIŲ ĮSITIKINIMŲ REVOLIUCIJA
Prie šios revoliucijos daug prisidėjusios dažnais atvejais labai kraštutiniškai bandytos įgyvendinti dvi idėjos:
1. Prisitaikymas prie šių laikų,
2. Spontaniškumas.
1. Liturgijos pritaikymą prie šių laikų autorius vadina miražu arba savęs apgaudinėjimu, nes pagrindiniai žmogaus poreikiai visais amžiais buvo troškimas tradicijos, tvarkos ir pastovumo.
Gyvename jaunystės adoravimo amžiuje. Jaunimas diriguoja madas, muziką, maistą, filmus, televizijos programas. Viskas pritaikoma dar nesubrendusio, su nuotaikų vėjais besikeičiančio žmogaus skoniui. Nežiūrint to, turbūt jokiame amžiuje nebuvo tokių baisių nusikaltimų prieš jaunimą, kaip šiame, paminint tik abortus ir mažamečių pornografijos biznį.
Į prisitaikymą linksta ir Bažnyčios liturginiai pakeitimai. Be abejo, Liturginė komisija neplanavo radikalių pakeitimų ir nenumatė, kad staiga atsiras radikalių dvasininkų ir pasauliečių, kurie susiburs į kraštutinius sąjūdžius, norinčius viską Katalikų Bažnyčioje sumoderninti ir sudabartinti. Bet šie progresyvieji kunigai, sako autorius, greit nusivylė. Universitetų kapelionai, kurie piršo studentams kovas bei piketavimus vietoje maldos, pamatė, kad stu-dentai buriasi aplink įvairius indų gurus ir noriai prisiima jų peršamus pasninkus, meditacijas ir pan.
Kas atsitiko? Kraštutinės pastangos liturgiją pritaikyti minios skoniui davė priešingus rezultatus.
2. Su liturginiais pakeitimaias atėjo savotiškas spontaniškumo kultas, kitaip sakant, Dievą garbinti pagal ūpą. Kai anksčiau tikintysis nusiskųsdavo, kad "mišios jam nieko neduoda”, dvasininkas paaiškindavo, jog mišios yra gili paslaptis; tos paslapties esmės tikintysis turi ieškoti su maldos, kantrybės ir nuolankumo pagalba. Dabar į tą patį nusiskundimą atsakymas skamba: "Mišios turi būti pakeistos, kad patiktų plačioms masėms”. Ir atsiranda įvairių eksperimentuotojų, kurie mišias tempia ant dabarties kurpalio, sakydami, kad Dievo garbinimas turi būti tik jausmų ir nuotaikų išreiškimas. Žodžiu — garbinu Dievą, kai man ateina ūpas; dalyvauju mišiose taip pat pagal nuotaiką. Jeigu nejaučiu gailesčio už nuodėmes per mišiose kalbamą "Prisipažįstu. .ar karšto tikėjimo per "Tikiu.. tai man tos maldos ir mišios visai nereikalingos! Bet iš tikrųjų nėra svarbu, kad tikintysis mišiose būtų sujaudintas iki ašarų ir pajustų dangišką džiaugsmą. Svarbu yra tai, kad, nežiūrint sentimentų, gero ar blogo ūpo, jis dalyvauja mišiose, nes yra apsisprendęs už tikėjimą į Jėzų Kristų.
BAŽNYČIOS ISTORIŠKUMO PANEIGIMAS
Povatikaniniais metais katalikai staiga būvi atkirsti nuo savo praeities. Evangelijos ėmė netekti savo autoriteto: pradėta neigti jų istoriškumas, Kristaus posakių autentiškumas. Visa tai buvo daroma vardan geresnio patarnavimo moderniam žmogui. Tačiau pastangos išsilaisvinti iš tradicijų pagimdė vergavimą chaotiškai dabarčiai. Didžiausias nepasitenkinimas liturgija kyla ne dėl to, kad ji nepasikeitė, bet kaip tik dėl to, kad ji keičiama. Tikintieji, beieškodami gairių, įsivaizduoja, kad dabar Kat. Bažnyčia nori visai susilieti su dabarties kultūra ir dvasia, kuri daugumui tikinčiųjų nepriimtina.
SUSILPNINTI TIKINČIŲJŲ BENDRUOMENĖS RYŠIAI
Praeitis, rašo autorius, yra šaltinis, kuris maitina dabartį ir suteikia jai gilumo bei pastovumo.
Prieš II Vatikano susirinkimą Kat. Bažnyčia buvo pastovi, nors ir nelanksti sistema. Ji žmogui rodė aiškų, pastovų gyvenimo būdą. Vatikano susirinkimas stengėsi pašalinti nelankstumą. Tačiau įvyko keistas dalykas: kuo lankstesnė tapo Bažnyčia, tuo daugiau tikinčiųjų ją paliko ir daugiau atsirado nepasitenkinimo, susvetimėjimo, susipykimo katalikų tarpe.
Daugelio tų šventų (sacred) dalykų nušventinimas - suprastinimas palietė ne tik Bažnyčios apeigas ir liturgiją, bet ir patį žmogų. Šių laikų dvasia apskritai yra prieš pagarbą, mandagumą, susilaikymą, susitvardymą. Vadinamasis "kūniškas išsilaisvinimas” daro įtakos ir garbinimui: anksčiau žmonės jautė reikalą būti mandagūs ir pagarbūs maldos namuose. Dabar dirbtinis spontaniškumas ir paprastumas veda į prastumą ir nepagarbą.
Šiais laikais žmonės, ypač jaunimas, mėgsta pabrėžti, kad sekmadieniais tikinčiųjų pasipuošimas, iškilmingas giedojimas, puošni bažnyčios aplinka ir pan. esąs tik veidmainiškumas, tik paviršius be nuoširdumo. Tačiau negalima ginčyti, kad darni aplinka, kūno disciplina ir pagaliau nors ir paviršutiniškai išreikšta pagarba yra labai teigiamos savybės, kurių šiais laikais taip pasigendame.
Paprastumas lygiai taip pat gali būti suvaidintas, nenuoširdus, nes nudryžę džinsai, susivėlus galva ir bažnyčioje kramtoma guma dar neparodo žmogaus nuoširdumo ir širdies grynumo. Deja, dažnai iš kūno elgsenos sprendžiama apie sielą. Ir ne visada tas sprendimas turi būti klaidingas.
Populiarus dabarties žmogaus pasakymas "aš galiu Dievą geriau garbinti ir melstis gamtoje ar savo kambaryje, negu veidmainiškoje mišių aplinkoje” rodo visišką Kristaus įsteigtos Bažnyčios nesupratimą. Žmogus yra sielos ir kūno junginys, todėl, Kristaus noru ir pavyzdžiu, turi Sutvėrėją garbinti ne tik savo mintimis, kas labai gera ir reikalinga, bet ir viešai su visa tikinčiųjų bendruomene, kur dalyvauja ne tik mintis ir jausmas, bet kūnas ir protas. Tiesa, gali melstis ir gamtoje, ir savo namuose, ir visur kitur, bet ar meldies? Nepakanka, jausmui užplūdus, sušukti "Dieve, Dieve!”, o jausmui išgaravus ignoruoti Sutvėrėją.
Šiame skyriuje autorius, pasiremdamas įvairių teologų straipsniais ir pasisakymais, kritikuoja tas reformas, kurias įvedus, labai sumenkėjo arba ir visai buvo atmestos įvairios maldos ir pamaldos, pvz.: novenos, šv. valandos, rožančius, procesijos. Daugelis šių pamaldų, vadinamų devocijomis, buvo atmestos, kaip bereikalingas sentimentalus balastas. Visa tai buvo daroma, norint priartinti liaudį prie aiškesnio, grynesnio Dievo garbinimo, nepagalvojant, kad tūkstantmetės šių maldų ir pamaldų tradicijos kaip tik labai pasitarnavo, vesdamos liaudį prie Dievo.
Kas buvo pasiūlyta į tų devocijų vietą? Gitara vietoj vargonų; vietoj šventųjų statulų ir bažnytinių vėliavų nepalyginamai blogesnio skonio drobės gabalai su kreivai išrašytais šūkiais; vietoj iškilmingų Dievą garbinančių giesmių — dainos apie laimę, džiaugsmą, "togetherness”, bet nemininčios Dievo. Buvo pradėta siūlyti į garbinimo apeigas įjungti įvairius primityvių tautų papročius, negalvojant, kad kas natūralu ir tinkama salų, Azijos ar Afrikos liaudžiai, nėra natūralu Vakarų pasaulio tikinčiajam, nes Vakarų Bažnyčios liturginė tradicija susijusi su iškilme, rimtimi ir gilia pagarba.
Pakeitimų įkarštyje nukentėjo tikintieji, dėl kurių reformos buvo įvestos. Buvo nuvertinta kasdieninė asmeniška malda, iškilminga maldos namų aplinka (gitaros, moliniai indai, kasdieniškas dalyvių apsirengimas), pagarba Eucharistijai (nebereikia klauptis), pamaldumas į šventuosius; nuvertintas pasninkas — svarbus įrankis valios stiprinimui, kūno apvaldymui, atsiteisinimui už nuodėmes. Vadinamoji liaudies religija buvo išjuokta, kaip sentimentali, tikinti stebuklais, rožančių, medalikėlių galia. (Čia reikėtų pridurti, kad mes, tikintieji, labai pamirštame, jog Mergelė Marija savo apsireiškimuose, minint pačius ryškiausius, Liurdo ir Fatimos, pabrėžia kasdieninės maldos, rožančiaus ir pasninko milžinišką svarbą žmonijos gerinimui ir gelbėjimui. N.J.).
Kas pradėjo į katalikus skverbtis, kai sumažėjo dėmesys pamaldumui? Susidomėjimas juodąja magija, raganavimu, astrologija ir pan. Sociologų buvo pastebėta, kad, tradicinei religijai silpnėjant, kyla dėmesys magijai ir raganavimui.
Paskutiniame knygos skyriuje, pavadintame "Sakralinių-šventų dalykų susigrąžinimas”, autorius siūlo dvasininkams ir pasauliečiams susigrąžinti:
1. Pamaldumą ir Dievą garbinančias pamaldas;
2. Iškelti Eucharistijos svarbą, kaip tikinčiųjų bendruomenės viešąjį aktą, kuris viršija kasdienybę;
3. Bažnyčios istorinės praeities tęstinumą;
4. Mišioms iškilmingumą (drabužiai, indai; žodžiai skelbiami, o ne plepami);
5. Sekmadienio mišių ir penktadienio pasninko privalomumą. Kas paliekama asmeniškam apsisprendimui, netenka savo efekto ir dažniausiai apleidžiama);
6. Mišios, kaip viešas tikinčiųjų bendruomenės ritualas, turėtų būti laikomos bažnyčioje, o ne privačiose patalpose;
7. Skatinti vėl vartoti pagarbius gestus bažnyčioje: priklaupimą prieš tabernakulį, žegnojimąsi švęstu vandeniu;
8. Tikinčiuosius reikia apšviesti, kas yra mišios ir kokia jų svarba žmogaus gyvenime.
James Hitchcock baigia šią knygą tokiais žodžiais: "Reikia susigrąžinti pamaldumo dvasią, kad žmogiškumas būtų palenktas dieviškumui, regimas pasaulis — neregimam, veiksmas — mintijimui ir susikaupimui, o šis pasaulis — anam”.
Redakcijos pastaba. Be abejo, ne visi sutiks su šios knygos autorium, kuris, atrodo, linkęs į konservatizmą, bet vis dėlto kritiškose jo pastabose yra nemaža tiesos.