Spausdinti

 (Iš Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų rašto kunigams ir tikintiesiems)

     Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Mūsų protėviai gyveno toli nuo didžiųjų senovės kelių, todėl ilgą laiką mažai buvo žinomi. Pirmieji misionieriai, bandę pasiekti baltų tautas, buvo čekų ir vokiečių vyskupai bei vienuoliai. 997 m. Prahos vyskupas šv. Vaitiekus (Adalbertas) su dviem kunigais atvyko į Prūsų žemę ir bandė skleisti krikščionybę, bet buvo nesuprastas ir nužudytas. Toks pat likimas po 11 metų (1008) ištiko šv. vyskupą Brunoną (Bonifacą), mėginusį apaštalauti jotvingių žemėje.

     Pora šimtų metų vėliau mūsų protėviai vėl susidūrė su krikščionimis vakaruose, rytuose ir pietuose daugiausia ginklu. Karingųjų prūsų ir lietuvių dažnai puldinėjami mozūrai apie 1200 m. pasikvietė savo sienų saugoti kryžiuočių ordino riterius. Rygoje ir apie ją įsikūrę vokiečių kolonistai įsisteigė kalavijuočių ordiną. Ilgainiui šie ordinai iš gynybinių tapo agresyvūs ir pridarė didžiulių skriaudų prūsų ir latvių gentims, Lietuvai ir Lenkijai. Iš jų rankų lietuviai nesutiko kryžiaus priimti.

     Rytuose ir pietryčiuose krikščioniškos baltarusių ir ukrainiečių žemės lengvai pasiduodavo lietuviam vadovam, nes šie tik buvo pajėgūs apsaugoti nuo žiauraus mongolų, totorių jungo. Tačiau rytietiškoji krikščionybė neparodė žymesnio misijinio veikimo, nesukrikščionino Lietuvos.

     Didysis Lietuvos vienytojas Mindaugas, toli numatantis politikas, gerai suprato, kad nebūti krikščionimis Europoje yra skaudus bei nuostolingas atsilikimas, todėl 1251 m. (ar 1250 m. gale), pasikvietęs iš Rygos misionierių, pasikrikštijo drauge su savo šeima ir būriu didikų. Kartu išsirūpino, kad būtų įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiog priklausoma nuo Apaštalų Sosto—Romos. Popiežius Inocentas IV, įvertindamas Mindaugo ryžtą sukrikščioninti Lietuvą, 1253 m. atsiuntė jam karaliaus vainiką. Juo iš tiesų buvo apvainikuotas ne tik pats valdovas, bet ir Lietuvos valstybingumas. Deja, po 10 metų (1263) Mindaugas žuvo kaip politinių intrigų auka. Prie valstybės vairo vėl stojo pagonybės šalininkai, ir krikščionybės plitimas buvo nuslopintas.

National Bridges State Park, Santa Cruz, California, 1971.   Algimanto Kezio nuotrauka

     Kunigaikščiai — Vytenis, Gediminas ir vėlesnieji — aiškiai matė, jog istoriškai būtina Lietuvai tapti krikščioniška, ir nesvyruodami taikė į Mindaugo pėdas — rinkosi katalikybę, tik ieškojo tinkamo kelio. Toks kelias netikėtai atsirado, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasikrikštijęs tapo Lenkijos karaliumi. Taigi Jogaila 1387 m. pradžioje su būriu dvasininkų bei didikų atvyko į Lietuvą ir Vilniuje bei kitose svarbesnėse vietovėse drauge su Vytautu organizavo krikštijimą, statydino bažnyčias. Trūkstant lietuviškai kalbančių kunigų, sakoma, patys aiškino žmonėms tikėjimo tiesas, išvertė į lietuvių kalbą "Tikiu Dievą Tėvą” ir "Tėve mūsų”.

     1387 metais Lietuvos sostinėje pradėtas Krikštas ir įkurta vyskupija oficialiai reiškė visų lietuvių atsisakymą nuo pagonybės. Todėl 1387-ieji teisingai laikomi apskritai Lietuvos Krikšto metais. Pats krikštijimas atskirose srityse nusitęsė ilgiau. 1413-1417 m. jis buvo apvainikuotas Žemaičių daugumos Krikštu, kuriuo sutartinai rūpinosi Jogaila ir Vytautas, keletu metų anksčiau sujungtomis jėgomis sutriuškinę kryžiuočių galybę. Porą šimtų metų nepalaužiamai priešinęsi ginklu nešamai krikščionybei, senieji lietuviai ją priėmė, savųjų valdovų raginami.

     Senoji lietuvių religija nebuvo vien gamtos jėgų garbinimas — joje randama pėdsakų tikėjimo vienu Aukščiausiuoju Praamžiumi — Dievu, ir jos doroviniai reikalavimai buvo kilnūs. Krikščionybė dar sutaurino gražiuosius senosios lietuvių religijos elementus — ištikimybę, pagarbą tyrumui ir motinystei, pasitikėjimą Apvaizda. Ji sušvelnino rūsčius papročius, nauja šviesa nušvietė pomirtinio gyvenimo vaizdą. Šventosios ugnies deginimo vietose imta aukoti žmonijos išganymo auką — šv. mišias. Palengva susiformavo krikščioniški papročiai, ir lietuvis išmoko pajusti Dievą jau nebe dundančiame griaustinyje ar šlamančiame ąžuole, o visame gyvenime ir ypač altoriuje.

     Krikštas įjungė mūsų tautą į krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, atidarė mums duris į jų mokslo, meno, ir kultūros lobynus. Kaip ir kitose tautose, Bažnyčia Lietuvoje skleidė švietimą — prie bažnyčių bei vienuolynų atsirado mokyklų, o vėliau ir akademija — universitetas. Kraštas pasipuošė gražiomis bažnyčiomis, ir liaudies menas gavo naujo gaivaus įkvėpimo. Krikščionybė subrandino daug gražiausių mūsų tautos asmenybių: šventąjį karalaitį Kazimierą, palaimintąjį vienuolį Mykolą Giedraitį, garbingąjį Dievo tarną Jurgį Matulaitį; didžiuosius švietėjus vyskupą Merkelį Giedraitį ir Motiejų Valančių; žymiuosius poetus — vyskupą Antaną Baranauską ir prelatą Maironį, daug kitų kilnių dvasininkų ir pasauliečių. Kristaus šviesa ir jo meilė ir mūsų dienomis įkvepia kunigus ir tikinčiuosius pasiaukojamai darbuotis, siekti visokeriopo kilnumo, aukotis ir atleisti...

     Krikščionybės nuopelnus mūsų liaudžiai galėtume ilgai skaičiuoti, bet nepasakytume nė dešimtosios jų dalies, jei vardytume vien laikinuosius, žemiškuosius požymius. Pagrindinė bei tiesioginė krikščionybės paskirtis yra antgamtinis žmonių pasišventimas, jų vedimas į amžinąjį išganymą. Su Krikšto ir kitų sakramentų malonėmis, su visomis krikščioniškojo mokslo ir gyvenimo vertybėmis mūsų tėvams ir mums daug lengvesnis kelias į amžinąją laimę.

     Broliai ir seserys, brangūs tikintieji, mieli kunigai!

     Kasdien dėkokime Viešpačiui Dievui už mūsų tėvams ir mums suteiktą ir ateinančioms kartoms pažadėtą Krikšto palaimą. Įvertinkime, ką sako apie Krikštą Dievo įkvėpimu parašytas Šventasis Raštas:

     Krikštas padaro mus Dievo vaikais, dvasinio Kristaus kūno — Bažnyčios nariais (plg. Rom 8,16; 1 Kor 12,12). Krikštas sujungia mus su Kristumi, padaro jo mirties nuopelnų ir prisikėlimo vilties dalininkais (plg. Rom 6,3-4). Per Krikštą esame tapę "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Kristaus įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris iš tamsybių pašaukė mus į nuostabią šviesą” (1 Pt 2,9).

     Dėkingai vertindami didžiąją Dievo dovaną — Krikštą, su noru vykdykime ir jo įpareigojimus — atsižadėti piktų vilionių ir nekilnių darbų, būti "naujais žmonėmis, sukurtais pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef 4,24).

Lietuvos vyskupai