religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXVIII, NO. 1

GYVOJI KRIKŠČIONIŠKA DVASIA

1

 Juozas Vaišnys

GAILESTINGUMO DARBAI SIELAI

4

 Alfonsas Grauslys

IŠTVERMINGAI BĖKIME PIRMYN!

7

 Chiara Lubich

VILNIAUS ŠVENTOSIOS DVASIOS VIENUOLYNAS

8

 Liutauras Kazakevičius

PIRMOJI JŪROS DIENA KLAIPĖDOJE

13

 Feliksas Tiškus

IŠSILAISVINIMAS IR LAISVĖ

14

 P. Daugintis, S.J.

KADA TYLĖTI, KADA KALBĖTI?

15

 Aldona Bielskienė

AR TIKRAI  1387 M. NEBUVO LIETUVOS KRIKŠTO?

15

 Paulius Rabikauskas

KOKIOS SAVYBĖS DRAUGYSTĘ UGDO,
KOKIOS SUŽLUGDO?

25

 Adomas Didžbalis

TĖVAI IR MOKYKLA

22

 Bruno Markaitis, S.J.

KODĖL JAUNIMAS PRADEDA RŪKYTI, GERTI,
AR VARTOTI NARKOTIKUS?

26

 Jonas Rimkūnas

TĖVYNĖJE

26

 Gediminas Vakaris

KALBA

29

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

31

 Red.

ŠYPSULIAI

32

 Red.

NAUJI LEIDINIAI

33

 Red.

TRUMPAI Iš VISUR

69

 J. Pr.

Šio numerio iliustracijos: Vidos Krištolaitytės piešinių nuotraukos ir kitų asmenų fotografijos. Skyrių vinjetės ir virSelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šiais metais švenčiame 600 metų sukaktį nuo Lietuvos sukrikščioninimo arba, kitaip sakant, nuo krikščionybės atnaujinimo, nes oficialiai Lietuvą ji pasiekė jau 1251 m., kai apsikrikštijo karalius Mindaugas su savo artimaisiais, didikais ir kt. Sunku pasakyti, kokia buvo krikščionybės padėtis po Mindaugo mirties, nes atrodo, kad jo pastatyta Vilniaus katedra tada buvo paversta Perkūno šventove.

     Krikščionybės jubiliejui buvo pradėta ruoštis jau prieš porą metų, kai Lietuvos vyskupai 1985-uosius metus buvo pavadinę Gerosios naujienos metais, 1986-uosius — Sąmoningo tikėjimo metais, o šiuos jubiliejinius metus — Gyvos krikščioniškosios dvasios metais. Pirmiausia mes turėjome prisiminti, kokia didelė Dievo dovana buvo Kristaus mokslo — Gerosios naujienos paskelbimas mūsų šaliai. Paskui turėjome ryžtis geriau pažinti ir suprasti Kristaus mokslo turinį, įsisąmoninti į jo paskelbtas tiesas. Bet vien protu tas tiesas suprasti nepakanka — reikia jomis ir pagal jas gyventi. Jos turi persunkti visą mūsų kasdieninį gyvenimą. Toji krikščioniškoji dvasia turi būti mumyse gyva.

Šv. Dvasios cerkvės Vilniuje ikinostasas (architekt. J.K. Glaubicas). “Vilniaus architektūra”, Vaga, Vilnius 1978.

     Šios sukakties minėjimas mums, lietuviams, bus geras pasiruošimas tam didžiajam jubiliejui, kurį visas krikščionškas pasaulis švęs 2000-aisiais metais. Tai bus krikščioniškosios eros 2000 metų sukaktis, iki kurios teliko trylika metų.

ALFONSAS GRAUSLYS

ĮŽEIDIMUS ATLEISTI. NUOSKAUDAS NUKĘSTI

     Šie abu gailestingumo darbai yra giminingi, nes tie, kurie mus užgauna, ir tie, kurie mus nuskriaudžia, tam tikra prasme yra mūsų priešai. O mylėti priešus— krikščioniška pareiga. Toji meilė geriausiai išreiškiama atleidimu, tyliu nuolankiu pakentimu, kurs yra kitas to paties atleidimo pavidalas.

     Jokia kita moralinė pareiga nėra mums taip įsakmiai primenama, kaip ši. Taip tvirtindamas, turiu galvoje mums Viešpaties paliktą "Tėve mūsų” maldą, kurioje prašome atleisti mums mūsų kaltes, "kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Tai nuolatinio atleidimo pareiga, nes ir mes gauname nuolat savo nusikaltimų Dievui ir artimui atleidimą atgailos sakramente. Mūsų visų krikščionybė — tai nuolatinių atleidimų virtinė ir tų atleidimų dėka gaunama malonė, toji Dievo gailestingumo mums išraiška. Be tų atleidimų (mūsų artimiesiems ir Dievo — mums) kiekvieno mūsų krikščionybė visai sužlugtų. Kaip neatleidimas artimui, t.y. nusigręžimas nuo žmogaus ir jo pasmerkimas, yra nusikaltimas tai krikščionybei esmingai meilei, taip atleidimas, t.y. atsigręžimas į žmogų, yra meilės aktas, kurs gimdo meilę!

     Nenuostabu, kad apaštalas Paulius, gerai suprasdamas krikščioniško atleidimo vaidmenį krikščionybėje, maldavo krikščionims tos atleidimo dvasios: "Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3,12-14).

     Didieji to visuotinio krikščioniškojo atleidimo bei meilės pagrindai ir paskatinimai — tai Viešpaties ir jo šventųjų pavyzdžiai bei dieviškojo Apreiškimo Šv. Rašte pamokymai.

CHIARA LUBICH

     .. ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir atbaigėją Jėzų” (Žyd 12,1-2).

     Norėdami geriau suprasti šios ištraukos prasmę, pažiūrėkime į šio sakinio pradžią: "Todėl ir mes, tokios gausybės liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai..." Čia apaštalas kreipiasi į grupę krikščionių, kurių tikėjimas buvo stipriai bandomas persekiojimais. Jie jau buvo bepasiduodą, nes, kaip mes suprantame, ilgiau užtrukę bandymai galėjo juose sukelti abejones Dievo meile ir versti liautis kovojus.

     Norėdamas juos padrąsinti, šv. Paulius vartojo savo mėgstamą kalbos vaizdingumą — bėgimo lenktynių pavyzdį. Paprastai atletus, bėgančius lenktynėse, žiūrovai palaiko ir padrąsina smagiais šūkiais. Mes taip pat, kaip atletai, dalyvaujame bėgimo lenktynėse ir turime daugybę žiūrovų, kurie mus palaiko ir skatina. Tie žiūrovai — tai visi tie, kurie jau įveikė tikėjimo bandymus. Jų vaidmuo istorijoje ir išganyme turi didžiulę vertę. Jie yra tie tikėjimo čempionai, šventieji, kurie pirma mūsų bėgo. Jie dabar danguje mus stebi, palaiko ir skatina. Jie nėra tik paprasti linkėtojai, kurie drąsina žodžiais; jie yra liudytojai, tikėjimo broliai ir seserys, kurie perėjo panašius bandymus, kaip ir mes, ir dabar mus ragina savo pavyzdžiu. Jie užtikrina, kad ir mes galime pasiekti baigmės liniją.

LIUTAURAS KAZAKEVIČIUS

     Labai gaila, kad autoriai, kurie rašo Lietuvos istorijos, Bažnyčios istorijos bei religijos klausimais, labai mažai dėmesio skiria kitoms, nuo amžių Lietuvos teritorijoje gyvuojančioms religinėms bendruomenėms ir jų šventykloms. Niekas nerašo nei apie vienus ar kitus asmenis, kurie, nebūdami lietuviai ar katalikai, gyveno Lietuvoje ir įėjo į lietuvių bei kitų tautų, kitų religijų praeities metraščius, kronikas, istoriją, antologijas. Nuo Gedimino laikų Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, kartu su lietuviais gyveno, dirbo, tikėjo ir savo apeigas atlikinėjo lenkai, rusai, gudai, žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai. Visi jie prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimosi ir prie mūsų kultūros vystymosi.

     Gedimino valdymo laikotarpio demokratiškos tradicijos visai laisvai visiems ateiviams leido pasirinkti, kur ir kaip gyventi, ką tikėti. Ir šiandien visoje Lietuvoje galima rasti stačiatikių bei sentikių cerkvių, žydų sinagogų, liuteronų bei reformatų kirchių, musulmonų mečečių, karaimų kinesių, baptistų maldos namų. Yra dar ir veikiančių, yra ir uždarytų, yra ir pusiau sugriuvusių. Kai kurios religinės bendruomenės šiandieninėje Lietuvoje, panašiai kaip ir Katalikų Bažnyčia, gyvena palyginus aktyviai, pavyzdžiui, rusų stačiatikių bei sentikių, liuteronų bei baptistų bendruomenės. Kitos, kaip reformatų ar žydų, dideliu aktyvumu nepasižymi. Reformatų, kaip žinome, labai mažai Lietuvoje teturime, o aktyvesnieji žydai per paskutinius dešimtmečius iš Lietuvos išsikraustė. Karaimų ir musulmonų bendruomenės Lietuvoje beveik visiškai išnyko; mečetė Vilniuje yra nugriauta, o karaimų kinesė Trakuose yra paversta Karaimų etnografijos ir buities muziejumi. Dar ir dabar šiek tiek karaimų gyvena Trakuose, o 1397 m. Vytauto į Lietuvą atvežtų totorių palikuonys yra apsigyvenę Totorių kaime netoli Trakų.

     1924 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, buvo dedama pastangų kuo greičiau jį ekonomiškai ir kultūriškai suvienyti su Lietuva, nes 700 metų vokiečių valdyta ši teritorija nuo pagrindinės Lietuvos dalies skyrėsi tautine, socialine, ekonomine, kultūrine sandara ir lygiu. Lietuvos valdžia priėjimą prie Baltijos jūros per Klaipėdos uostą laikė gyvybiškai svarbiu valstybės ekonomikai, todėl jūros reikšmė Lietuvai buvo propaguojama įvairiomis priemonėmis. Tą kraštą rankose laikyti ji norėjo ir kaip lietuvišką žemę.

     Pasitelkusi jaunimo organizacijas, Lietuvos vyriausybė bandė plėsti kultūrinę veiklą tarp germanizacijos paliestų klaipėdiečių lietuvių, įtraukti abiejų Lietuvos teritorijos dalių visuomenę, ypač jaunimą, į kultūrinį sąjūdį už Klaipėdos krašto greitesnį susiliejimą su pagrindine Lietuvos dalimi ir į jų kultūrinio gyvenimo suvienodinimą.

     Tačiau Vokietija, ypač į valdžią atėjus Hitleriui, nepaliovė kištis į Klaipėdos krašto reikalus: dažnėjo teroro veiksmai, net buvo rengtas sukilimas. Iškilus realiai grėsmei netekti Klaipėdos krašto, 1934 m. vasario 8 d. buvo išleistas įstatymas "Tautai ir valstybei saugoti”, kuriuo remiantis, krašte sustabdyta nacistinių partijų veikla. Jų vadovai buvo suimti, pradėta tirti šių organizacijų antivalstybinė veikla.

     Lietuvos valdžiai pradėjus ryžtingiau varžyti hitlerininkų veiklą, suaktyvėjo ir pačių lietuvių pastangos jungtis kovai prieš hitlerininkus, steigiant švietimo, kultūros įstaigas, organizuojant masinius renginius. Vienas kultūrinių renginių, kaip kovos priemonė prieš hitlerininkus, ir buvo jūros dienų organizavimas. Pirmoji Jūros diena įvyko 1934 m. rugpjūčio 11-12 d.

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Neseniai, š.m. kovo 22 d., pasirodė Tikėjimo doktrinos kongregacijos (prie Apaštalų sosto, Romoje) išleista Instrukcija apie krikščioniškąją laisvę ir išlaisvinimą. Ji papildo prieš metus tos pačios kongregacijos (kurios pirmininkas yra kard. J. Ratzinger) išleistą instrukciją Libertatis Nuntius. Joje buvo rašoma apie kai kuriuos Išlaisvinimo teologijos aspektus. Ji buvo neigiamo pobūdžio ir sukėlė šios grupės ir kitų teologų pasipriešinimą bei didelį neramumą, ypač Lotynų Amerikos katalikų tarpe.

     Naujoji instrukcija stengiasi teigiamai ir išsamiai išaiškinti šį klausimą. Štai pvz., apie pirmojoje instrukcijoje labai kritikuotą Išlaisvinimo teologiją ir bazinius komunitetus (comunidades de base) taip rašoma: ‘"Nauji baziniai komunitetai ir kitos panašios krikščionių grupės, susikūrusios liudyti evangeliškąją meilę, yra didelės vilties šaltinis Bažnyčioje... Taip pat ir teologinės įžvalgos gali būti labai pozityvus įnašas, įgalinantis nušviesti kai kuriuos Dievo žodžio aspektus, kurie iki šiol nebuvo kaip reikiant suvokti. Bet teologai turi rūpintis visa tai aiškinti Bažnyčios patirties šviesoje” (nr. 69,70).

     Šios naujosios instrukcijos mintį gerai perduoda dokumento išvados. "Tikinčiųjų sąmonė gerai suvokia esmę Atpirkėjo įvykdyto išlaisvinimo iš blogio, nuodėmės ir mirties galios, kad tokiu būdu sugrąžintų mums laisvę ir parodytų tikrąjį kelią. Tas kelias yra nuženklintas didžiuoju meilės įsakymu.

ALDONA BIELSKIENĖ

     Tylėjimas gali būti gyvenime svarbus. Kai žodžiai nieko negali pakeisti, nei paguosti, nei nuraminti, tai geriau tylėti. O kai žodžiai kitą žmogų užgauna, nors ir sakomi tiesos vardu, tai tikrai geriau tylėti. Žodžiai gali ir daug gero padaryti, ne tik asmeniškame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Žmonių santykiai gali pagerėti tik tada, kai vienas kitą supranta. Tas supratimas savaime, be susikalbėjimo neateina. Reikia išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Jeigu kitam galime atitaisyti skriaudą arba pareikšti nepritarimą nemoraliam elgesiui, tai privalome kalbėti.

     Ypač turime kalbėti tada, kai kitas yra skriaudžiamas ir pats negali apsiginti. Jeigu matome skriaudą ir galime ją atitaisyti, tai esame atsakingi — tylėti negalime.

Paulius Rabikauskas

     Prieš kelias dienas gavau iš Čikagos "Mūsų Vyčio” 1986 m. 2 nr. Visas prirašytas vieno autoriaus, kuris tikriausiai tikėjosi, kad, kas tiktai skaitys tuos 36 puslapius, jei nebus suglumintas dvasinio šoko, būtinai prasikrapštys akis ir pamatys, jog "1387 m. jokio nei Lietuvos, nei lietuvių krikšto nebuvo”(...) o tik įvyko skaudi lietuvių tautos tragedija, "kur ano laiko lietuvių elitas pasidarė lenkais iš pasirinkimo ir nuėjo tarnauti Lenkijai” (36 psl.). Iš to turėtų būti aiški išvada, nors autorius jos savo žodžiais ir nenusako: lietuviai, neminėkit ateinančiais metais jokio tautos krikšto, nevažiuokit į Romą, į ten ruošiamas neva jubiliejines iškilmes! Visa, kas lig šiol rašyta apie 1387 m. Lietuvoje, Vilniuje, įvykdytą lietuvių pagonių krikštą, tūkstančiai kad ir kažkaip dokumentuotų rašinių, — "visa tai fantazija, melas, falsifikatas” (pastarieji žodžiai paties autoriaus, 34 psl.).

     Perskaičiau visą J. Dainausko rašinį. Koks įspūdis, užverčiant jo paskutinį puslapį? Deja, ir jo rašinyje nemaža fantazijos, melo ir falsifikato.

Jėzuitų generolas lietuvių jėzuitų bibliotekoje; iš kairės tėvai: L. Zaremba, J. Vaišnys, G. Kijauskas, P.H. Kolvenbach, A. Kezys, J. Borevičius.    J- Tamulaičio nuotr.

     Visų pirma skaudu, kad mes, lietuviai, imame prarasti bet kokį atsakomingumo jausmą. Išleisti į viešumą žurnalą, kurio tekstas mirga, puslapis po puslapio knibždėte knibžda paprasčiausiomis gramatikos klaidomis, nekalbant jau apie gerokai taisytiną lietuvišką stilių. Be to, prieš skelbdamas viešumai tokio masto, viską aukštyn kojomis apverčiančią istorijos vyksmo tezę, atsakingumo jausmo vedamas redaktorius būtų turėjęs atsiklausti ekspertų, pasitikrinti, ar visa argumentacija iš tikro stovi ant kojų. Čia to, atrodo, nepadaryta. Pasitaikė, kad rašinio autorius buvo ir šio "Mūsų Vyčio” numerio redaktorius. Jis pirmiausiai už viską ir yra atsakingas. Bet atsakomybės negali nusikratyti ir tie, kurie šį žurnalą leidžia, ypač kad jau jų pats vardas "Akademinis Skautų Sąjūdis” įpareigoja — nob-lesse oblige!

Bruno Markaitis, S.J.

     Labai dažnai girdime tėvus sakant, kad jie sunkiai dirba, daug ko atsisako, kad tik sutaupytų pakankamai pinigų geram vaikų išmokslinimui. Girdi, vaikai turėtų gauti ne tik pradinį bei vidurinį mokslą, bet taip pat ir aukštąjį. Šiuose daugelio tėvų žodžiuose pasigendame labai svarbaus dalyko, būtent auklėjimo. Mat, jeigu išsimokslinimu mes suprantame žinias, teorinį bei praktinį pasirengimą profesijai arba specialybei, tai auklėjimas būtų ne kas kita, kaip jaunam asmeniui įdiegti gyvenimo principai, pareigos ir atsakomybės jausmas bei pasaulėžiūra, kuri žmogui padeda tapti ne nuo mažiausio vėjelio siūbuojančia nendre, bet subrendusia ir pilnai išsivysčiusia asmenybe, visada atliekančia savo pareigas ir naudingai pasiaukojančia bendruomenės labui.

     Nesunku suprasti, kas svarbiau. Juk ir su mažesniu mokslu, su ribotomis žiniomis žmogus gali būti labai naudingas krašto pilietis ir bendruomenės narys, jeigu jis visada ir visur atlieka savo pareigas, jeigu jis turi jautrų atsakomybės jausmą, jeigu jis gyvena prasmingai ir naudingai. Antra vertus, pažįstame labai mokytų žmonių, turinčių gilų ir platų žinių aruodą, bet stokojančių principų, atsakomybės ir pareigingumo.

     Kai žiūrime į šių dienų jaunimą, kuris, gatvių sankryžose į grupes susibūręs, miršta iš nuobodumo arba, jausdamas energijos perteklių ir neturėdamas naudingo tikslo, metasi į vandalizmą bei brutalias muštynes; kai žiūrime į tūkstančius jaunų merginų ir vaikinų, kurie vengia darbo, pareigos, atsakomybės, aklai ir užsispyrusiai sekdami savanaudiškais malonumo filosofijos dėsniais, kyla klausimas: kas kaltas ir kur šios nelaimės priežastys?

Adomas Didžbalis

     Žmogui reikia draugų. Su geru draugu gali pasikalbėti, pasitarti, sužinoti naujienų, gauti patarimų ir pagalbos. Vienišam žmogui būtų labai liūdna gyventi. Bet ne su visais žmonėmis gali susidraugauti. Ne visi turi tokias būdo savybes, kurios ugdo draugystę.

     Draugystės ugdymo savybių yra daug. Mano nuomone, daug prisideda ir žmogaus — būsimo draugo — išvaizda. Draugiškas žmogus turi nuolatinę šypseną, linksmą veidą. Jis elgiasi draugiškai ir rūpinasi tavimi. Jam įdomu girdėti, kaip tau sekasi. Jis taip pat neslepia savo minčių — yra su tavimi atviras. Jis visuomet stengiasi pasidalinti savo mintimis ir savo įspūdžiais.

     Dažniausiai gerus draugus susirandame mokykloje. Su jais turime daug bendrų reikalų, užsiėmimų ir tuo pačiu nuomonių. Jeigu užsiimame tuo pačiu sportu, tai irgi turime daug bendrų interesų. Sportas išugdo stiprius draugystės ryšius, nes turime bendrą tikslą — gerai sportuoti ir laimėti.

Jonas Rimkūnas

     Yra įvairių priežasčių, kodėl jaunimas "nueina blogais keliais”, t.y. pradeda rūkyti, gerti ir vartoti narkotikus. Kadangi aš esu jaunas ir pasikalbu su vienmečiais draugais apie šias problemas, tai keliomis mintimis ir čia pasidalinsiu.

     Kartais vaikai (arba jaunuoliai) pradeda rūkyti, nes jų draugai rūko. Pasidaro labai sunku atsisakyti, kai draugai pasiūlo cigaretę. Jaunuoliui labai svarbu turėti draugų, priklausyti grupei, todėl jis ir nusileidžia. Bet iš tikrųjų, ar tie žmonės, kurie siūlo cigaretes, yra tikri draugai?

     Daug jaunų žmonių pradeda gerti alkoholį ir vartoti narkotikus, nes jie nori pabėgti iš tikrovės. Kartais jie nesugyvena su savo tėvais arba neturi draugų, yra labai vieniši. Jie yra savimi nepatenkinti: galvoja, kad yra neužtektiriai gabūs, gražūs arba populiarūs, o alkoholis ir narkotikai pataisys jų neigiamąsias būdo savybes.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ARCHEOLOGAI ATRADO MIESTĄ

     Tarp Kernavės piliakalnių ir Neries vingio plytintis Pajautos slėnis nuo seno garsėjo kaip klampi pelkė. Gegužės mėnesį šioje vietoje kasdami griovį melioratoriai kartu su žemėmis išvertė ir keletą stambių sienojų. Archeologai nedelsdami pradėjo kasinėjimus ir po kelių dienų jau galėjo konstatuoti, kad iki 1390 metų čia stovėjo Kernavė. .. Archeologai betyrinėdami aptiko pirties kontūrus: įleisti į žemę sienojai, akmenų krosnis, prieangis, 78 cm pločio durys ir netgi vantos, paliktos prie pirties prieš šešis šimtmečius čia gyvenusių žmonių. Pro pirtį vinguriuoja akmenimis grįstas takas.

     Iki šiol istorikai laikėsi nuomonės, kad senoji Kernavė stovėjusi tik ant piliakalnių. Minėtas akmenimis grįstas takas su tvoromis iš abiejų pusių veda nuo pirties į pagrindinę 2 metrų ir 90 cm pločio senojo Kernavės miestelio gatvę. Jos grindinys iš medinių rąstų.

     Tolesni kasinėjimai išryškino planinę miestelio struktūrą ir visą tarp pelkės ir piliakalnių užstatytą vietą, kurioje, archeology manymu, kažkada gyveno 4-5 tūkstančiai žmonių. Archeologai grįžta šešis šimtmečius atgal. Jie prileidžia, kad 1390 m. per miškus link brastos per Nerį į Kernavės pusę plūdo kryžiuočių pulkai, kuriuos, sudaręs sutartį su pikčiausiais priešais, veda kunigaikštis Vytautas. Kernavės gyventojai skubiai sudegina pilį ir pasitraukia iš miesto. Iki XV-tojo amžiaus trečiojo dešimtmečio aplinkinėse žemėse žmonių nedaug — taip jas nusiaubė kryžiuočiai. Po Žalgirio mūšio nebegresia kryžiuočių puolimai, tad nėra prasmės gyventi apsuptiems pelkių. Žmonės skuba staytis namus už piliakalnių. Jie nugriauna žemutiniojo miesto namus, o sveikus sienojus panaudoja naujiems pastatams. Neries vanduo per potvynį užlieja žemutinį miestą. Smėlis užkonservuoja prieš šešis šimtmečius įspaustas karvių, avių ir kiaulių pėdas. Jos čia tokios ryškios, tarsi gyvuliai tik vakar būtų praėję. Dar retesnis radinys — katės griaučiai. Lietuvos archeologai iki šiol buvo radę tik dviejų viduramžių kačių griaučius (Vilniuje ir Maišiogaloje). Katės viduramžių Lietuvoje buvo labai vertinamos. Miestelėnai už jas mokėdavo pusantro sidabrinio lydinio — brangiau kaip už karvę. Iš žmonių atminties pamažu nyksta prisiminimai apie buvusią miesto vietą. Vienas paskutiniųjų prisiminimų pateko į rašytinius šaltinius: 1522 m. Žygimanto Senojo pasirašyta privilegija skelbia, kad "klebono laukas ten, kur seniau buvo didelis miestas”.

     Kol kas archeologai ištyrę tik dvidešimtąją senosios Kernavės miesto dalį. Pavasarį jie vėl sugrįš į Pajautos slėnį. ("Tiesa”)

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

AUTOMOBILIŲ IR KELIŲ TERMINAI

     L. Dambriūnas 1963 metų "Gimtosios kalbos” pirmajame numeryje (6-9 psl. davė automobilių ir kelių terminų sąrašą. Medžiagą jis buvo surankiojęs iš įvairių šaltinių. Manome, kad ir mūsų skaitytojams bus naudinga į tą sąrašą pažvelgti ir išmokti kai kuriuos naujus terminus. Čia tą sąrašą beveik ištisai perspausdiname, pridėdami vieną kitą pastabą. Po kiekvieno termino skliausteliuose paduotas numeris reiškia to žodžio kirčiuotę.

akseleratorius(1) — žr. greitintuvas.
akumuliatorius (1) — battery.
alkūninis velenas (3b) — crankshaft.
amortizatorius (1) — shock absorber.
antifrizas (2) — antifreeze. (Turbūt geriau būtų sakyti antifryzas. Red.).
aplanka (2) — detour.
atatranka (1) — bumper. (Kiti siūlo žodžius: buferis arba taukšas. Red.).
atidengiamasis (automobilis) — convertible.
aušintuvas (2) — radiator.
autokelis (1) — motor highway.
automatinis valdymas (1) — automatic control.

TEMPERATŪRA LEMIA LYTĮ

     Prieš kelerius metus paaiškėjo, kad aplinkos temperatūra tiesiogiai veikia daugelio rūšių roplių lytį. Kanados biologai šį reiškinį kruopščiai ištyrė, bandymams pasirinkę bukanosius jūrinius vėžlius. Paaiškėjo, jog tais atvejais, kai kiaušiniai būna sudedami vėsiausiu veisimosi sezono metu, iš jų išsirita tik 10% patelių, o kai vidurvasarį — patelių būna net 80%. Šis atradimas leidžia mokslininkams parengti konkrečias rekomendacijas dirbtinai veisti ir gausinti tų rūšių roplius, kuriems gresia išnykimas.

GILIAUSIAS PASAULYJE GRĘŽINYS

     Vakarų Vokietijos specialistai, norėdami ištirti Žemės uolienas, kurių amžius yra apie 600 milijonų metų, yra pasiryžę išgręžti nepaprastai gilų gręžinį. Gręžimo procesas užtruks 7 metus. Gręžimo skersmuo žemės paviršiuje bus 80 cm, o pačioje giliausioje vietoje — 20 cm. Ateinančio dešimtmečio viduryje gręžimo gylis sieks 14 km.

NAUJAS BRAZILIJOS NAFTOS TELKINYS

     Brazilijos naftos kompanijos “Petrobras” specialistai pranešė, kad vandenyne 105 km nuo Rio de Žaneiro aptiktas didžiulis naftos telkinys. Manoma, kad jis leis Brazilijai visiškai atsisakyti naftos importo, kuris šiuo metu sudaro 40%.

DAUGĖJA ILGAAMŽIŲ

     Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 30 milijonų žmonių, kurių amžius viršija 80 metų. Manoma, kad 2000 metais jų bus dvigubai daugiau, o dar po 20-25 metų — apie 100 milijonų. Daugiausia ilgaamžių yra išsivysčiusiose šalyse.

     —Mamyte, ar svarstyklės yra religinis daiktas? — klausia mažas vaikas motiną.

     —    Ne, sūneli, dėl ko tu taip manai?.

     —    Dėl to, kad tu, kai ant jų užlipi, visuomet sakai: “Oh my God!”

*

     Buvo didelė sausra. Žmonės meldėsi, prašydami Dievą lietaus. Jie suorganizavo specialias pamaldas ir susirinko į bažnyčią prašyti lietaus. Klebonas juos subarė, sakydamas:

     —    Kaip jūs galite tikėtis, kad Dievas išklausytų jūsų maldų, jeigu jūs visiškai neturite tikėjimo?!

     Žmonės, šiek tiek užsigavę, klausė kleboną, dėl ko jis taip manąs, kaip jis įrodys, kad jie neturi tikėjimo. Klebonas atsakė:

     —Jeigu jūs turėtumėte bent kiek tikėjimo, kad Dievas gali išklausyti jūsų maldų, tai, ateidami į bažnyčią prašyti lietaus, būtumėte atsinešę lietsargius, o dabar matau, kad nė vienas jų neturite.

*

     Mokytojas pasakojo pradžios mokyklos mokiniams apie kvakerius. Jis aiškino, kad kvakeriai niekad nesipeša, nesibara, vienas kito nevadina negražiais žodžiais. Paskui jis liepė mokiniams parašyti rašomąjį darbą apie kvakerius. Vienas berniukas, parašęs savo darbą, taip jį užbaigė: “Mano tėvelis yra kvakeris, bet mamytė — ne”.

*

     Kun. Petras. NAKTIS. Kunigas Saugumo pinklėse. Autobiografiniai pokalbiai. Išleido Pasaulio Lietuvių Bendruomenė 1986 m. Iliustravo dail. Zita Sodeikienė. 319 psl., kaina 10 dol.

     Leidėjo žodyje taip rašoma: "Kunigas Petras — tai kun. Leono Šapokos, buv. Luokės ir Upynos parapijų klebono, slapyvardis. Šioje knygoje spausdinami pokalbiai yra kun. Šapokos gyvenimo patrities atspindžiai: jsivėlimo į saugumo voratinklį ir iš jo išsipainiojimo istorija, kurios tik vardai ir vietos yra maskuojami dėl suprantamų priežasčių. Manome, kad šioje tragiškoje istorijoje, kuri skaitoma kaip romanas, skaitytojas galės pujusti nužmogintos tarybinės santvarkos esmę ir vergystę, kurią išgyvena kiekvienas tos santvarkos gyventojas.

     Šie kun. Šapokos autobiografiniai dialogai buvo paskelbti pogrindžio žurnale 'Dievas ir Tėvynė’, kurio vienu iš leidėjų ir tikriausiai redaktorių buvo ir šios knygos autorius. . . Kalba ir stilius netaisyti. Spausdiname mašinėle perrašytą tekstą, kuris priartins skaitytoją prie pogrindžio spaudos pobūdžio ir dvasios”.

     Kun. Leonas Šapoka 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas 10 m. kalėjimo. Manoma, kad tikroji nubaudimo priežastis buvo jo kategoriškas atsisakymas bendradarbiauti su Saugumu, nors oficialiai jis buvo kaltinamas bendradarbiavimu su naciais. Grįžęs iš kalėjimo, jis buvo užverbuotas bendradarbiauti su Saugumu. Jis apsigalvojęs sutiko, manydamas, kad tai bus mažesnis blogis. Jis žinojo, kad, jeigu atsisakys, jam vėl gresia kalėjimas arba Sibiras, o sutikęs bendradarbiauti, galės laisvai gyventi ir vis ką nors gero kitiems padaryti. Bet apsiriko. Pamatęs to bendradarbiavimo žemumą ir negarbingumą, su Saugumu nutraukė ryšius. Norėdamas bent kiek atsilyginti už savo klaidas, pradėjo pogrindiniame leidinyje "Dievas ir Tėvynė” spausdinti savo atsiminimus, pasirašydamas slapyvardžiu. Bet sunku nuo Saugumo pasislėpti. Jis buvo sekamas ir persekiojamas, kol pagaliau 1980 m. naktį iš spalio 10 į 11 dieną buvo žiauriai nužudytas.

■  JAV Švietimo departamento sekretorius William Bennett, kalbėdamas Missouri universitete, priekaištavo vadovėliams, kurie neįveda tikybų istorijos. Jis pažymėjo, kad ateinančiais metais, švenčiant 200 metų nuo JAV konstitucijos paskelbimo, turi būti labiau pagerbtas religijos vaidmuo JAV istorijoje.

■ Sovietų Sąjungoje “už ypatingai pavojingus valstybei nusikaltimus”, prie kurių priklauso ir vadinamoji antisovietinė agitacija ir propaganda, bausmė iš 15 m. padidinama iki 20 m. kalėjimo. Mirties bausmės taikymas praplėstas: laisvės atėmimo bausmė nuo 10 m. jau gali būti pakeista mirties bausme.

■ Londone, Mill Hill seminarijoje, profesoriauja lietuvis, Šv. Dvasios vienuolijos narys, kun. Edv. Valkauskas.

■ Austrijoje, Salzburge, 1984 m. lankantis okupuotos Lietuvos kultūros ministeriui Jonui Bieliniui, sąjūdis Christian Solidarity International (Tarptautinis krikščionių solidarumas) įteikė peticiją, kurioje paprašė 600 m. krikšto sukakties proga leisti Lietuvoje spausdinti bent vieną katalikų savaitraštį, sudaryti sąlygas kiekvienai šeimai turėti Šv. Raštą ir maldaknyges, atidaryti kunigų seminarijas Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje, leisti pamaldas Vilniaus katedroje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje; prašė netaikyti bažnyčioms aukštesnių kainų už elektrą, panaikinti nuomų ėmimą už bažnyčias, pačių tikinčiųjų pastatytas, leisti gamintis vargonus, saugoti Kryžių kalną nuo naikinimo, atstatyti pakelės kryžius ir koplytėles, atidaryti uždarytus vienuolynus, amnestuoti kalinamus kunigus: Alf. Svarinską, S. Tamkevičių ir religijos mokytoją J. Bieliauskienę, panaikinti draudimą siųsti knygas į užsienį. Buvo primintas kun. Zdebskio žuvimas ir pasikėsinimas nužudyti kun. V. Stakėną, bei nuteisimas L. Dambrausko, V. Lapienio ir Murausko.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     600 metų Lietuvos krikšto sukakties proga skelbiame dvidešimt aštuntąjį straipsnio konkursą. Daugumas siūlomų temų turi ką nors bendra su krikščionybe, bet pridedame vieną kitą ir kitokios rūšies temą, tinkančią ypač jaunimui.

     Siūlome šias temas:

     1.    Ką krikščionybė davė Lietuvai?
     2.    Ką man reiškia būti krikščioniu?
     3.    Gyvos krikščioniškosios dvasios bruožai.
     4.    Bažnyčios reikšmė krikščionio gyvenime.
     5.    Krikščioniškosios dorovės pagrindai.
     6.    Bažnyčia ir pasaulis.
     7.    Lietuvių išeivijos religiniai uždaviniai.
     8.    Krikščioniško gyvenimo pavyzdys (čia galima aprašyti, kad ir beletristine forma, kokį nors pavyzdingą, idealų krikščionį, tikrą ar fantazijos sukurtą).
     9.    Ar mūsų jaunimo organizacijos padeda ugdyti gyvąją krikščionybę?
     10.    Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje ir lietuvių organizacijose?
     11.    Kiek įtakos turi tėvų nuomonė, pasirenkant studijų šaką, profesiją ir gyvenimo draugą ar draugę?
     12.    Ko dabartinis mūsų jaunimas labiausiai trokšta ir siekia?