Spausdinti

Bruno Markaitis, S.J.

     Labai dažnai girdime tėvus sakant, kad jie sunkiai dirba, daug ko atsisako, kad tik sutaupytų pakankamai pinigų geram vaikų išmokslinimui. Girdi, vaikai turėtų gauti ne tik pradinį bei vidurinį mokslą, bet taip pat ir aukštąjį. Šiuose daugelio tėvų žodžiuose pasigendame labai svarbaus dalyko, būtent auklėjimo. Mat, jeigu išsimokslinimu mes suprantame žinias, teorinį bei praktinį pasirengimą profesijai arba specialybei, tai auklėjimas būtų ne kas kita, kaip jaunam asmeniui įdiegti gyvenimo principai, pareigos ir atsakomybės jausmas bei pasaulėžiūra, kuri žmogui padeda tapti ne nuo mažiausio vėjelio siūbuojančia nendre, bet subrendusia ir pilnai išsivysčiusia asmenybe, visada atliekančia savo pareigas ir naudingai pasiaukojančia bendruomenės labui.

     Nesunku suprasti, kas svarbiau. Juk ir su mažesniu mokslu, su ribotomis žiniomis žmogus gali būti labai naudingas krašto pilietis ir bendruomenės narys, jeigu jis visada ir visur atlieka savo pareigas, jeigu jis turi jautrų atsakomybės jausmą, jeigu jis gyvena prasmingai ir naudingai. Antra vertus, pažįstame labai mokytų žmonių, turinčių gilų ir platų žinių aruodą, bet stokojančių principų, atsakomybės ir pareigingumo.

     Kai žiūrime į šių dienų jaunimą, kuris, gatvių sankryžose į grupes susibūręs, miršta iš nuobodumo arba, jausdamas energijos perteklių ir neturėdamas naudingo tikslo, metasi į vandalizmą bei brutalias muštynes; kai žiūrime į tūkstančius jaunų merginų ir vaikinų, kurie vengia darbo, pareigos, atsakomybės, aklai ir užsispyrusiai sekdami savanaudiškais malonumo filosofijos dėsniais, kyla klausimas: kas kaltas ir kur šios nelaimės priežastys?

     Dabartinė socialinė padėtis, aukštas gyvenimo lygis ir labai platus mokyklų tinklas daro mokslą visiems prieinamą. Bet gal būtų ne pro šalį, jei tėvai kreiptų dėmesį ne tik į vaiko kaip galima didesnį išsimokslinimą, bet ir į jo išauklėjimą, nes išauklėjimas duoda mokslui ir tikslą, ir prasmę.

     Išauklėjimas pirmiausia nėra mandagumo formos, nėra išorinio žmogaus elgesio apipavidalinimas. Jis taip pat nėra tik gero skonio išvystymas ar jautrumo įvairioms grožio apraiškoms sustiprinimas. Pagal mūsų supratimą ir čia vartojamą sąvoką, išauklėjimas pirmiausia yra stiprus pareigos bei atsakomybės jausmas ir pasaulėžiūra, stovinti ant pastovių ir šventų principų pamato, kuriais visada galima remtis, kurie kitiems žmonėms duoda užtikrinimą, kad bendraujame su asmeniu, kurio žodžiu ir pareigingumu galima tvirtai pasitikėti. Gaila, kad šitoks išauklėjimo supratimas yra palyginti retas. Savaime aišku, kad tėvai, jeigu jie išauklėjimą supranta tik kaip mandagumą ir tam tikrą kultūringumą, gali apleisti žymiai svarbesnius dalykus, kurie sudaro išauklėjimo esmę. O jie yra ne kas kita, kaip pareiga, atsakomybė ir pasaulėžiūra, kuri visam gyvenimui duoda naudingą tikslą, prasmę ir teisingą kryptį.

     Galvodami apie krašto ateitį, mes pirmiausia esame susirūpinę jaunimu, nes jaunimas yra ateitis. Žiūrėdami į šiandieninį jaunimą, mes žiūrime į ateities veidrodį. O ką gi jame matome? Matome kaip tik tai, kas verčia susirūpinti. Matome pareigos ir atsakomybės stoką. Matome jaunimą, kuriam užtenka sveikatos, energijos ir užsidegimo, bet trūksta naudingo tikslo ir teisingos krypties.

     Trūksta pareigos jausmo. Per daug dažnai kalbama apie teises ir privilegijas, o per daug retai apie jauno asmens pareigas valstybei, šeimai, kaimynams, miestui ir bendruomenei. Dažnai tenka susitikti su jaunais žmonėmis, kurie neturi jokio pareigos jausmo, kurie savo darbą, savo uždavinį atlieka tik dėl akių, kuriems niekada net į galvą neateina, kad pareigos atlikimu remiasi ne tik atskiro asmens, bet visos valstybės gyvenimas, kad nuo gero ir sąžiningo pareigos atlikimo priklauso daugelio žmonių gerovė, o kartais net ir laimė.

     Trūksta atsakomybės jausmo. Jaunimas dažnai neturi pagarbos svetimai nuosavybei. Reikalingi ir naudingi dalykai tyčia sugadinami, visiškai nepagalvojant, kad tuo apsunkinamas kitų žmonių gyvenimas. Neretai pastebime, kad jauniems žmonėms trūksta sąžiningumo, teisingumo, drąsos pripažinti savo kaltę ar savo silpnybę. Nesilaikoma žodžio. Neskiriama svarbos duoto pažado ar įsipareigojimo šventumui.

     Kai daugiau pasikalbame su jaunais žmonėmis, greitai pastebime, kad jiems trūksta pasaulėžiūros. Tiesa, ne vienu atveju jie yra religingi ir prisilaiko bent kai kurių religinių normų, bet labai dažnai jiems trūksta supratimo, kad žmogaus gyvenimas turi remtis pastoviu principu, kad jis turi turėti naudingą tikslą ir teisingą kryptį. Atrodo, kad nemaža dalis jaunimo gyvena tik šia diena ir į ateitį žiūri, kaip į šios dienos tąsą, be jokių problemų, be kovos už pasirinktą tikslą ir be darbo tam tikslui pasiekti.

     Jei matome skirtumą tarp mokslo ir išauklėjimo, tai nesunkiai suprantame, kad šių dienų mokyklos pagrindinis uždavinys, atrodo, yra mokiniui žinių suteikimas. Savaime aišku, kad jis gauna mandagumo formų ir tam tikro kultūringumo apraiškų, bet nelabai aišku, kad jaunimas mokyklose gautų užtenkamai ir pastoviai visų tų dalykų, kurie jam padėtų įsisąmoninti pareigos ir atsakomybės esmę, kurie jam padėtų susikurti prasmingą gyvenimo pasaulėžiūrą, kuri remtųsi pastoviu principu, naudingu gyvenimo tikslu ir teisinga gyvenimo kryptimi.

     Todėl, jaunimui išėjus į mokyklą, auklėjimo problema pasilieka neišspręsta. Tėvai jos mokyklai lengvai perleisti negali, nes dabartinė mokykla modernioje bendruomenėje turi ne tiek auklėtojos, kiek mokytojos uždavinį. Auklėjimo pareiga pasilieka tėvų gyvenimo misija.

     Šiandien vis garsiau girdisi nuomonė, kuri teigia, kad tėvai per vėlai susirūpina įdiegti vaikams pareigos ir atsakomybės jausmą. Per vėlai vaikams duodama suprasti, koks nepaprastai svarbus ir niekuo nepamainomas dalykas yra pareigos atlikimas ir atsakomybės pajutimas. Ir tikrai, kai iš arčiau pažvelgiame į šių dienų jaunimą, į vaikus ir į pačius mažuosius, greitai pastebime, kad jie pertekę maisto, pramogų, patogumų, žaislų ir dovanų, bet jiems labai trūksta net paviršutiniškiausio supratimo, kas yra atsakomybė ir pareiga. Jie dažnai gyvena lepinimo ir sauvaliavimo atmosferoje. Jie primeta savo nedisciplinuotą savanaudiškumą tėvams, visiems šeimos nariams ir kaimynams. Be gailesčio ir be susimąstymo jie naikina svetimą nuosavybę ir nekreipia nė mažiausio dėmesio į kitų teises. Jie juokiasi ir tyčiojasi iš pačių elementariausių mandagumo formų ir nerodo jokio jautrumo grožiui, švelnumą laikydami silpnybe, o susivaldymą — neprotingumu.

     Kyla klausimas, kur šios didelės ir kartais gąsdinančios netvarkos priežastys. Pirmiausia, jei tėvai nesirūpina įdiegti savo vaikams pareigos ir atsakomybės jausmo, ar galima būtų su pagrindu manyti, kad patiems tėvams tiek pareiga, tiek atsakomybė neatrodo labai svarbūs dalykai? Kai pasižiūrime į daugelį tėvų, matome, kad palyginti nemažas procentas pareigos ir atsakomybės nevertina ir nepabrėžia. Atrodo, tikslu sakyti, kad modernioje bendruomenėje, ypač dėl gana lengvai prieinamo medžiaginių vertybių gausumo pareigingumas ir atsakingumas yra sumažėję. Priežasčių, be abejo, yra daugiau, negu čia paminėta, bet kai gyvenimas matuojamas medžiaginės vertybės mastu, kai žmogus savo dienas atremia į malonumą, patogumą ir prabangą, tai jis pamažu nebemato reikalo pasiaukoti, atsisakyti patogumo ir malonumo. Nesunku suprasti, kad pareigingumas ir atsakingumas yra vargiai įmanomi be pasiaukojimo ir susivaldymo. Jei žmogus nebemato reikalo pasiaukoti bendram gėriui, tai, žinoma, jo pareigos ir atsakomybės jausmas yra ne tik susilpnėjęs, bet ir nustojęs tų bruožų, kurie pareigą ir atsakomybė padaro ne tik prasmingas, bet ir gyvenimui būtinas. Vadinasi, jei žmogus pareigos ir atsakomybės nebevertina, ar būtų tikslu tikėtis, kad jis dės rimtas pastangas įskiepyti vaikams pareigos ir atsakomybės sąvokas, jų prasmę ir vietą tiek atskiro žmogaus, tiek bendruomenės gyvenime? Jei tėvai dėl kokių nors priežasčių bandytų vaikams aiškinti pareigingumo ir atsakingumo reikalą, patys tokio įsitikinimo neturėdami, tai rezultatai bus riboti ir laikini.

     Čia ir iškyla šių dienų nelaimė visu savo svoriu, įtaka ir grėsminga rimtimi. Bandydami prieiti prie problemos šerdies, sustojame ties dviem dalykais. Abudu svarbūs, abudu įtakingi, abudu lemtingi. Ne vienas mūsų dienų katalikas nebevertina gamtinių žmogaus dorybių bei gerųjų ypatybių ir nebededa rimtų pastangų įsigyti antgamtinių. Jis per maža dėmesio kreipia į pareigą, į atsakomybę, į duotą žodį ir jo išlaikymą, nežiūrint sunkenybių ir aukų. Jis per maža vertina sąžiningumą, teisingumą. Mažos svarbas dalykais jis laiko pastovius gyvenimo principus ir pasišventimą savo darbui amato ar profesijos rėmuose. Žinoma, jis prisilaiko tam tikro etinio etiketo, jei taip galima išsireikšti, kuris yra palyginti lankstus ir lengvai prisitaikąs prie naujų gyvenimo aplinkybių. Tačiau nei jis pats, nei jo gyvenimas nesiremia jokiu pastoviu, besąlyginiu, nuolat įpareigojančiu dėsniu. Vadinas, jis neturi gamtinių dorybių, o jeigu ir turi, tai labai maža.

O kaip su antgamtinėmis dorybėmis? Kaip su antgamtiniu tikėjimu, antgamtine viltimi ir antgamtine meile? Kaip su visais tais antgamtiniais reiškiniais, kurie žemės gyvenimui duoda antgamtinį mastą ir antgamtinę pasaulėžiūrą, kurie įgalina žmogų įkopti į aukštą dieviškos išminties ir idealo kalną ir nepasitenkinti žvilgsniu į pasaulį per rakto skylutę? Ar galima sakyti, kad eilinis šių dienų katalikas deda rimtas ir kasdienines pastangas įsigyti antgamtinių dorybių? Ar jis tikrai, ryžtingai stengiasi tapti geresniu žmogumi, pasišventinti, sumažinti savo silpnybių skaičių ir stipriau išvystyti savo gerąsias ypatybes? Stebėdami gyvenimą, turime su liūdesiu pasakyti, kad eilinis katalikas šiandien tokių pastangų nededa. Jis taip pat yra pasukęs medžiaginių vertybių kryptimi ir gyvena pagal savanaudiškus malonumo filosofijos dėsnius. Gal net nesąmoningai jis deda į gyvenimo pasaulėžiūros pamatus ne principo akmenį, ne pareigos stiprybę ir ne aukos ištvermę, bet trapią malonumo ir nuotaikos medžiagą, iš kurios didelių, naudingų ir pasiliekančių dalykų nepastatysi.

     Ar toks tėvas, ar tokia motina prabils į savo vaikus su autoritetu? Ar jie galės kalbėti vaikams apie pareigą ir atsakomybę su įsitikinimu, semdamiesi įtakingos jėgos iš savo pačių pavyzdžio? Kokį svorį turės jų žodžiai, kai jie nagrinės aukos ir pasišventimo reikalą, kai jie bandys pabrėžti prasmingos gyvenimo pasaulėžiūros būtinumą? Ar jie mokės įtikinančiai ir neklaidingai nusakyti, kas yra žmogaus gyvenimo tikslas ir teisinga jo pastangų kryptis? Atsakymas: jei patys tėvai nesiremia pareiga ir atsakomybe, jei jie neturi susikūrę dvasingos gyvenimo pasaulėžiūros, kuri remiasi pastoviais principais ir antgamtinėmis vertybėmis, tai jų žodžiai skambės, kaip išsiderinęs instrumentas, kuriame nėra nei grožio, nei teisybės.

     Vaikas žengia pirmuosius žingsnius tėvų globoje. Tie pirmieji žingsniai turėtų apimti ne tik fizinį, bet ir dvasinį pasaulį. Maža paguoda, jei vaikas, išmokęs vaikščioti fiziniame pasaulyje, pasiliks paralyžiuotas invalidas dvasiniame pasaulyje. Ir jis toks tikrai pasilieka, jei tėvai jam nei žodžiu, nei pavyzdžiu neįskiepija pareigos ir atsakomybės, neįdiegia nei principų, nei tikro vertybių supratimo. Taip, vaikas gali būti labai gabus ir labai patrauklus. Jo gražios manieros, išvaizda ir užkrečiantis socialumas gali būti magnetinė magika. Jis gali užaugti labai gabiu, įdomiu, daug žinančiu ir daug mačiusiu žmogumi. Jo veiklumas, entuziazmas ir energija gali padaryti daug gero. Tačiau jo tikroji vertė tada pasirodys, kai gyvenimas pareikalaus pareigingumo ir atsakingumo svarbiuose dalykuose, kai pasiaukojimo ir dvasinės stiprybės reikalaujančios padėtys lauks principų, ištikimybės idealui, o ne gražių žodžių ir iškilmingų pažadų.

     Kiekvieną dieną gyvenimas rodo, kad nėra nelaimingesnio pasaulyje asmens už jauną žmogų, kuriam, išeinant į gyvenimą, tėvai neįdiegė pareigos ir atsakomybės jausmo, neišmokė atsiremti į pastovius principus ir antgamtines vertybes. Toks jaunas žmogus — nendrė, savanaudis lepūnas, vijoklis, asmuo be stuburkaulio, negalįs stovėti ant savų kojų. Jis sulūš sunkenybėse ir kaltę nuolat vers ant kitų. Jis bus parazitas, nuolat ieškąs aukos, kad galėtų misti kitų darbu ir krauju.

     Jei šiandien matome tiek daug jaunimo, kurie jau jaunose dienose eina per gyvenimą, tik imdami ir nieko neduodami, greitai suprantame, kas įvyko jų šeimose. Mokykla duoda mokytojus ir žinias, bet kas duos pareigingumą, atsakingumą, aukos ir pasišventimo supratimą? Kas įdiegs pasaulėžiūrą ir pastovius principus? Jei tėvai neatliks savo misijos, jei savo vaikams jie neduos to brangiausio už nieką nenuperkamo turto, būkime tikri, kad jo neduos nei gatvė, nei kinas, nei televizija. Tėvai turi pareigą, kurios niekas kitas negali atlikti. Jos negalima kitiems perleisti. Būtų didelis nusikaltimas ir vaikams, ir bendruomenei tą pareigą apleisti.