ALDONA BIELSKIENĖ

     Tylėjimas gali būti gyvenime svarbus. Kai žodžiai nieko negali pakeisti, nei paguosti, nei nuraminti, tai geriau tylėti. O kai žodžiai kitą žmogų užgauna, nors ir sakomi tiesos vardu, tai tikrai geriau tylėti. Žodžiai gali ir daug gero padaryti, ne tik asmeniškame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Žmonių santykiai gali pagerėti tik tada, kai vienas kitą supranta. Tas supratimas savaime, be susikalbėjimo neateina. Reikia išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Jeigu kitam galime atitaisyti skriaudą arba pareikšti nepritarimą nemoraliam elgesiui, tai privalome kalbėti.

     Ypač turime kalbėti tada, kai kitas yra skriaudžiamas ir pats negali apsiginti. Jeigu matome skriaudą ir galime ją atitaisyti, tai esame atsakingi — tylėti negalime.

     Kitas atvejis, kada būtinai reikia kalbėti, yra tada, kai pasireiškia koks nors nemoralus dalykas, ar tai būtų visuomenėje, ar mūsų šeimoje. Dabar Amerikos visuomenėje yra aktualus abortų klausimas. Šiuo atveju privalome kalbėti, nes tylėjimas būtų pritarimas. Jeigu koks nors nemoralus reiškinys pasirodo visuomenėje ir mažai kas tam nemoraliam reiškiniui priešinasi, tai susidaro bendra nuomonė, jog dauguma tam pritaria, todėl tas nemoralus reiškinys vis labiau ir labiau plinta.

     Mes turime atsakomybę ir lietuvybės klausimais. Gyvendami išeivijoje, mes turime daug progų kalbėti apie savo krašto padėtį, apie mums padarytas ir daromas skriaudas. Jeigu tylėtume, į tai nekreiptume dėmesio, tai būtų nusikaltimas. Mes galime ir turime kalbėti ir kitataučiams aiškinti, kad į Afganistaną siunčiami kovoti ne tik rusai, bet ir lietuviai, kad geriausi rusų rinktinės krepšininkai yra ne rusai, o lietuviai ir t.t.

     Gal niekas mūsų per daug nesmerktų, jeigu apie tokius dalykus nekalbėtume, bet tylėjimas pamažu žmones lyg užmigdytų, jie susitaikytų su esama padėtimi ir manytų, kad taip ir reikia. Turime nuolat šiuos klausimus judinti ir gyvu žodžiu, ir spaudoje, ir rašydami laiškus atitinkamiems asmenims. Čia nebūtų gera tylėti, čia reikia kalbėti.