LIUTAURAS KAZAKEVIČIUS
Labai gaila, kad autoriai, kurie rašo Lietuvos istorijos, Bažnyčios istorijos bei religijos klausimais, labai mažai dėmesio skiria kitoms, nuo amžių Lietuvos teritorijoje gyvuojančioms religinėms bendruomenėms ir jų šventykloms. Niekas nerašo nei apie vienus ar kitus asmenis, kurie, nebūdami lietuviai ar katalikai, gyveno Lietuvoje ir įėjo į lietuvių bei kitų tautų, kitų religijų praeities metraščius, kronikas, istoriją, antologijas. Nuo Gedimino laikų Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, kartu su lietuviais gyveno, dirbo, tikėjo ir savo apeigas atlikinėjo lenkai, rusai, gudai, žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai. Visi jie prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimosi ir prie mūsų kultūros vystymosi.
Gedimino valdymo laikotarpio demokratiškos tradicijos visai laisvai visiems ateiviams leido pasirinkti, kur ir kaip gyventi, ką tikėti. Ir šiandien visoje Lietuvoje galima rasti stačiatikių bei sentikių cerkvių, žydų sinagogų, liuteronų bei reformatų kirchių, musulmonų mečečių, karaimų kinesių, baptistų maldos namų. Yra dar ir veikiančių, yra ir uždarytų, yra ir pusiau sugriuvusių. Kai kurios religinės bendruomenės šiandieninėje Lietuvoje, panašiai kaip ir Katalikų Bažnyčia, gyvena palyginus aktyviai, pavyzdžiui, rusų stačiatikių bei sentikių, liuteronų bei baptistų bendruomenės. Kitos, kaip reformatų ar žydų, dideliu aktyvumu nepasižymi. Reformatų, kaip žinome, labai mažai Lietuvoje teturime, o aktyvesnieji žydai per paskutinius dešimtmečius iš Lietuvos išsikraustė. Karaimų ir musulmonų bendruomenės Lietuvoje beveik visiškai išnyko; mečetė Vilniuje yra nugriauta, o karaimų kinesė Trakuose yra paversta Karaimų etnografijos ir buities muziejumi. Dar ir dabar šiek tiek karaimų gyvena Trakuose, o 1397 m. Vytauto į Lietuvą atvežtų totorių palikuonys yra apsigyvenę Totorių kaime netoli Trakų.
Čia norėčiau papasakoti apie Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvę ir vienuolyną, kuris yra įrengtas prie tos cerkvės. Šis aukštas baroko stiliaus pastatas nuo XVII amžiaus pradžios puošia neapsakomai gražų Vilniaus architektūrinį ansamblį bei daugiaspalvį socialinį, kultūrinį ir religinį gyvenimą mūsų sostinėje. Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas šiandien yra veikiantys. Čia gyvena apie 30 vienuolių — brolių ir seserų. Čia pat yra ir oficialioji Vilniaus ir visos Lietuvos stačiatikių vyskupo rezidencija. Šiuo metu ganytojišką darbą Vilniaus stačiatikių katedroje atlieka vyskupas Viktorinas. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia priklauso Maskvos patriarcho jurisdikcijai. Vyskupus skiria Šventasis sinodas (metropolitų, arkivyskupų ir vyskupų kabinetas). Vyskupai yra nuolat kilnojami iš vienos vyskupijos į kitą. Labai retai tas pats asmuo išsilaiko toje pačioje vietoje daugiau kaip penkerius metus. Ganytojai, kurie turėjo palikti Vilnių, vėliau visada stengėsi, progai pasitaikius, apsilankyti mūsų sostinėje. Jau yra tapusi tradicija ta diena, kai visi likę gyvi buvusieji Vilniaus stačiatikių vyskupai susirenka balandžio 14-tą dieną Šventosios Dvasios katedroje dalyvauti šventųjų Vilniaus kankinių (Antano, Jono ir Eustachijaus) šventėje. Tą dieną čia ateina ir kitų bendruomenių atstovai. Dažnai šioje katedroje surengiamos ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvauja katalikai ir stačiatikiai, sentikiai ir liuteronai, reformatai ir baptistai. Lietuvos katalikai ir stačiatikiai labai dažnai vieni pas kitus svečiuojasi. Per pamaldas galima sutikti daug lietuvių katalikų prie šventųjų Vilniaus kankinių karsto, o rusų Stačiatikių Bažnyčia prieš kelis šimtmečius Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą paskelbė stebuklingu ir savo kalendoriuje įvedė jos šventę.
Norėčiau priminti visiems Vilniaus lankytojams, kad Šv. Dvasios katedra yra visai netoli Aušros Vartų. Vienuolyno sienos ribojosi su buvusio karmelitų vienuolyno sienomis. Erdvus, su nedideliu parku vienuolyno sklypas yra išsitiesęs tarp Birštono, Subačiaus ir Aušros Vartų (dabar M. Gorkio) gatvių. Vienuolyno tikslus adresas: 232024 Vilnius, M. Gorkio 86. Manau, kad Vilniaus svečiai turėtų nueiti ir pagerbti šioje cerkvėje palaidotus pirmuosius už krikščionybę nukankintus lietuvius.
Pirmieji Lietuvoje krikščioniškojo tikėjimo išpažinėjai buvo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai. Ypač tai galima pasakyti apie Vilnių, kur pirmosios krikščionių šventyklos buvo įkurtos iš Rytų atvykusių misionierių, pavyzdžiui, Algirdo žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos Ragučio aukuro vietoje pastatyta Šv. Paraskevos (Piatnicos) cerkvė Pilies gatvėje ir Šv. Mikalojaus cerkvė Rotušės aikštėje. O pirmieji lietuviai, kaip jau minėti Vilniaus kankiniai ir dar vienas lietuvis Pskovo kunigaikštis Daumantas, stačiatikių šventaisiais buvo paskelbti anksčiau už mūsų tautos globėją Šv. Kazimierą. Kunigaikščio Algirdo laikais buvo įkurta stačiatikių Šv. Trejybės brolija, kurios dalis ateityje peraugo į Šv. Dvasios broliją. Vartydami senovines knygas, galime pastebėti, kad ši Šv. Trejybės brolija buvo vienintelė Lietuvoje grynai stačiatikių bendruomenė, visos kitos dažnai būdavo mišrios — kartu su stačiatikiais po vienu stogu gyvendavo ir katalikai. Stačiatikiai ir katalikai Lietuvoje ilgus metus gyveno taikiai, be jokių konfliktų. Pamename, kad keturi Gedimino sūnūs buvo stačiatikiai: Karijotas, Liubartas, Jaunutis ir Narimantas. Taip pat prisimename, kad didysis Lietuvos kunigaikštis net bandė įkurti Lietuvoje nepriklausomą stačiatikių metropoliją tuo metu, kai katalikai savo vyskupiją Vilniuje jau seniai turėjo. O 1563 m. Vilniuje įvykusiame seime karalius Žygimantas Augustas visiems krikščionims, kaip katalikams, taip ir stačiatikiams, paskelbė vienodas teises. Reikalai pablogėjo daug vėliau, kai 1596 m. spalio 9 dieną buvo galutinai nustatyta bažnytinė unija tarp Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Gudijos Stačiatikių Bažnyčios ir Romos. Stačiatikiams atėjo labai sunkūs laikai, nes Katalikų Bažnyčios ekspansija privedė prie masiško stačiatikių šventyklų, žemių ir turto užgrobimo. (Vėliau, kaip žinome, tokia ekspansija buvo nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią, kuri išgyveno tikrą genocidą, kai dauguma katalikiškų šventovių Lietuvoje buvo atiduota stačiatikiams). Stačiatikių padėtis ypač pablogėjo po to, kai unija buvo oficialiai patvirtinta karališkuoju Universalu gruodžio 15 d. Bet keista, kad maždaug nuo šio laikotarpio prasideda Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės ir vienuolyno istorija.
Kaip krikščionių stačiatikių religinė bendruomenė, Šv. Trejybės vienuolynas nuo labai senų laikų buvo įsikūręs šioje Vilniaus vietoje, ir niekas nežino, kada ir iš kur šie broliai atėjo į mūsų sostinę. Tik 1584 m. jie nutarė kreiptis į Kijevo metropolitą Onisiforą prašyti patvirtinti Šv. Trejybės vienuolyno statutą. Statutas tuoj pat buvo patvirtintas, o Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II, 1588 m. aplankęs Lietuvą, suteikė šiai brolijai ypatingas teises sekti aukštosios stačiatikių dvasininkijos veiklą Lietuvoje ir dalyvauti visos Stačiatikių Bažnyčios soboruose su teisėjo balsu. (Stačiatikių Bažnyčios politiką nulemia šventieji sinodai ir visuotiniai soborai arba susirinkimai, bet ne koks nors vienas asmuo). Vienuolyno statutas buvo taip pat patvirtintas karaliaus Zygimano III, kuris leido Šv. Trejybės brolijai įkurti ligonines, mokyklas ir spaustuves. Karalius leido tuo pačiu metu pastatyti ir naują cerkvę kitoje einančios prie Aušros Vartų gatvės pusėje. Palaiminimas statyti šią cerkvę taip pat greitai buvo gautas iš tuometinio Kijevo metropolito Mykolo Ragozos. Šis metropolitas slaptai simpatizavo katalikams ir dar prieš paskelbtą abiejų Bažnyčių uniją buvo pripažinęs popiežių vieninteliu ir tikruoju Bažnyčios vadovu, nors savo pažiūrų garsiai neskelbė. Tik spalio 6 d., kada katalikų ir stačiatikių pasiuntiniai, dvasininkai bei aplamai tikintieji pradėjo rinktis Lietuvos Brastoje, metropolitas M. Ragoza prisijungė prie penkių kitų vyskupų, kurie uniją jau pripažino ir kurie Šv. Mikalojaus katedroje atidarė Soborą. Iš katalikų ten dalyvavo trys Romos Katalikų
Bažnyčios vyskupai, jėzuitas Petras Skarga, pirmasis Vilniaus Akademijos rektorius, Trakų vaivada Mikalojus Kristoforas Radvila, Lietuvos kancleris Leonas Sapiega ir kažkoks Dimitrijus Chaleckis.
Jėzuitų generolas P.H. Kolvenbach koncelebruoja mišias su lietuviais jėzuitais jų koplyčioje. J. Tamulaičio nuotr.
Į Lietuvos Brastą atvyko ir stačiatikių atstovai. Jie manė, kad Sobore įvyks tikras ir nuoširdus dialogas, kuriame visi galės pareikšti savo nuomonę, bet visų miesto stačiatikių šventyklos buvo uždarytos, ir jų Bažnyčios delegatai susirinko protestanto Raiskio rūmuose. Tie stačiatikių delegatai buvo: visuotinio patriarcho pasiuntinys archidiakonas Nikiforas, Aleksandrijos patriarcho pasiuntinys Kirilas Lukaris, stačiatikių vyskupai Gedeonas Balabanas iš Lvovo, Mykolas Kopystenskis iš Peremyšlės, Slovėnijos metropolitas Lukas iš Belgrado. Keletą kartų stačiatikiai bandė užmegzti kontaktą su unitais ir katalikais, bet metropolitas Mykolas Ragoza susitikti nenorėjo.
Susitikti nenorėjo ir visi kiti unitų bei katalikų atstovai. Jau minėtą spalio 9 dieną Šv. Mikalojaus katedroje Lietuvos Brastoje Polocko vyskupas Germanas paskelbė unijos deklaraciją. Prasidėjo intrigos. Archidiakonas Nikiforas buvo suareštuotas ir teistas. Jis buvo apšauktas Maskvos ir Turkijos šnipu ir pasodintas į Marienburgo kalėjimą, kur jis ir mirė. Lenkų valdžia taip pat bandė sulaikyti Kirilą Lukarį, bet jam pavyko pabėgti. Vyskupus Gedeoną Balabaną ir Mykolą Kopystenskį unija atskyrė nuo Bažnyčios. Stačiatikių Bažnyčia, taigi ir Konstantinopolis, ir Graikija, ir pietiniai slavai, į uniją žiūrėjo labai nepalankiai. Prasidėjo ilgamečiai nesutarimai tarp unitų ir stačiatikių.
Jėzuitas Petras Skarga 1597 metais Vilniuje išleido Lietuvos Brastos Soboro aprašymą. Tas aprašymas buvo paskelbtas rusų ir lenkų kalbomis. Stačiatikiai taip pat pradėjo labai gausiai leisti priešunitinius raštus. Daugiausia tuose raštuose buvo kaltinami lenkų valdininkai bei bažnytininkai, kuriems, pagal stačiatikių rašytojo nuomonę, bažnytiniai reikalai visai nerūpėjo. Unija lenkai norėjo pasisavinti visus stačiatikių turtus, jų žemes ir pradėti užkariauti Lietuvos, Ukrainos ir Gudijos teritorijas. Iš mūsų šalies istorijos žinome, kad jiems tai labai gerai pavyko. Lenkai pradėjo masinę užimtųjų žemių polonizaciją. Katalikų Bažnyčia lenkams buvo labai stiprus ir naudingas ginklas. Toks jų elgesys labai greitai susilaukė didelio pasipriešinimo.
Jėzuitų generolas P.H. Kolvenbach su mišių dalyviais Jaunimo centro sodelyje prie Laisvės kovų paminklo. J. Tamulaičio nuotr.
Stačiatikiai, labai bijodami lenkų ekspansijos į rytus, pradėjo derybas su protestantais. 1599 m. Vilniuje įvyko Protestantų ir Stačiatikių Bažnyčių atstovų suvažiavimas. Suvažiavime buvo norėta suartinti abi šias Bažnyčias ir ateityje galbūt sujungti, bet tai nepavyko, nors ir vėliau šios dvi bendruomenės išlaikė savo gerus santykius. Suvažiavime dalyvavo kunigaikštis Konstantinas Ostrožskis, jau minėtas Belgrado metropolitas Lukas, archimandritas Izaokas ir archidiakonas Gedeonas iš stačiatikių vienuolyno Dubne. Protestantų atstovai buvo: husitų atstovas Turnovskis, reformatų atstovas Nikolajevskis, liuteronų — Erazmas Glycneris. Negalima sakyti, kad šiame suvažiavime nebūtų buvę jokių nutarimų. Buvo priimtas nutarimas dėl politinio bendro veiksmo prieš lenkų bažnytininkus, bet šis nutarimas jokių realių rezultatų nedavė. Unitai pradėjo savo viešpatavimą Lietuvoje. Vilniuje buvo įkurtas unitų Bazilijonų ordinas, kuris savo vienuolynui pasirinko Šv. Trejybės vienuolyno pastatus. Šv. Trejybės brolija suskilo. Viena jų dalis prisijungė prie unitų, kita liko ištikima stačiatikių tikėjimui. Metropolitas Mykolas Ragoza 1599 m. mirė. Jo įpėdiniu tapo Vladimiro vyskupas Ipatijus Potiejus. Metropolitas Potiejus pradėjo labai didelio stačiatikių spaudimo politiką. Buvo uždrausta statyti naujas cerkves, stačiatikiai turėjo mokėti didelius mokesčius, unitai bandė atimti iš jų visas žemes, o po to, kai karalius atšaukė visas savo anksčiau duotas stačiatikiams privilegijas, jų Bažnyčia jau visai neturėjo jokios teisės savo žemės turėti arba įsigyti.
Tokioje sunkioje padėtyje ištikimi savo Bažnyčiai Šv. Trejybės vienuoliai turėjo pradėti savo gyvenimą iš naujo. Tokioje sunkioje padėtyje jie norėjo statyti naują Šv. Dvasios cerkvę, prie kurios dabar jiems reikėjo organizuoti ir naują vienuolyną. Brolijos laimei, žemės, kuriose jie norėjo pradėti statybą, priklausė ne jiems patiems, o Lietuvos Brastos vaivados žmonai Zenovičienei ir Smolensko vaivados žmonai Abramavičienei, kurios buvo iš labai tais laikais galingos Valavičių šeimos. Tai šiose žemėse vienuoliai pradėjo naujos cerkvės statybą, ir jau dabar niekas negalėjo jiems pakenkti, nes Liublino unijos konstitucija sulygino lenkų ir lietuvių dvarininkijos teises. Lietuvių dvarininkai turėjo teisę savo žemėse statyti viską, ką tik norėjo.
Cerkvė buvo pastatyta 1597 m. Pradžioje ji medinė ir nedidelė. Čia pat pradėjo įsikurti ir vienuolynas. Nepaisant Ipatijaus Potiejaus priešinimosi, vienuolynas labai greitai augo. Vienuolius globojo ir gynė daug Lietuvos dvarininkų, ypač kunigaikščių Oginskių šeima. Lietuvių dvarininkija nelabai daug simpatijų turėjo lenkams ir aišku, kad ten, kur tik jie turėjo galimybę, palaikė stačiatikių kovą su jais. Atrodo, kad daug lietuvių dvarininkų ir paprastesnių žmonių tuometiniame Vilniuje tapo aktyviais Šv. Dvasios cerkvės parapiečiais. Daug dėmesio Vilniaus gyventojai skyrė Šv. Dvasios parapijai. Jie buvo labai dosnūs vienuoliams. Galbūt tik šių lietuvių Vilniaus gyventojų dėka stačiatikių religinė bendruomenė per labai ilgus sunkius metus galėjo išsilaikyti šioje vietoje. Ipatijaus Potiejaus veikla Vilniuje labai erzino miesto gyventojus, priėjo net iki pasikėsinimo, bet metropolitas išliko gyvas. Jis mirė daug vėliau — 1616 metais. Jo vietą užėmė iš Romos atvykęs ir ten studijas užbaigęs Juozapas Veliaminas Rutskis, kuris įkūrė Vilniuje Bazilijonų ordiną.
Šv. Dvasios brolija greitai pavirto dideliu ir populiariu vienuolynu. Miestiečiai ir svečiai susirinkdavo pasiklausyti pamokslų, ypač jie mėgo klausytis archimandrito Leoncijaus Karpovičiaus, išgarsėjusio savo poleminiais pamokslais, nukreiptais prieš uniją. Archimandritas Leoncijus buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Jis buvo vienas iš Šv. Dvasios cerkvės statybos organizatorių, taip pat jis buvo stačiatikių mokyklos rektorius ir brolijos spaustuvės redaktorius. Tuo metu į vienuolyną įstojo Molecijus Smotrickis. Jis, baigęs Vilniaus Akademiją, nebuvo aštriai nusiteikęs prieš katalikus, bet save laikė stačiatikiu. M. Smotrickis nebuvo Bažnyčių susivienijimo priešininkas, jis tik buvo įsitikinęs, kad susivienijimą turi paskelbti Visuotinis Bažnyčių Susirinkimas. Jis išleido tikėjimą ginančių raštų, jų tarpe "Nekaltumo pateisinimą”, kur įrodinėjo stačiatikių vyskupų įšventinimo kanoniškumą. Jo knygos sukėlė didelį susidomėjimą tikinčiųjų tarpe, jas skaitė ne tik stačiatikiai, bet ir unitai, ir katalikai. Karaliui nepatiko toks didelis šių knygų populiarumas. Visi M. Smotrickio raštai buvo sudeginti. Šv. Dvasios vienuolyne ir cerkvėje buvo padaryta krata. Knygas pardavinėti buvo uždrausta. Tais pačiais metais karalius uždarė vienuolyno spaustuvę Vilniuje, bet ji nebuvo galutinai sunaikinta, nes kunigaikštis Oginskis pasiūlė, kad knygų leidimas būtų pratęstas jo rūmuose Vievyje. 1611 m. ši spaustuvė buvo galutinai perkelta į šį mažą miestelį. 1619 m. M. Smotrickis paskelbė savo garsiąją "Slavų kalbos gramatiką”, kuri davė pradžią rytų slavų kalbų filologijai. Vilniaus universitete pagal šią gramatiką pradėjo mokslus Mykolas Lomonosovas — Maskvos universiteto įkūrėjas.
Stačiatikių mokykla prie vienuolyno veikė beveik be pertraukų. 1617 metais vienuoliai pastatė mokyklai naują pastatą. Joje mokytojavo vienuoliai stačiatikiai iš Lvovo, Lietuvos Brastos ir kt. Mokykla turėjo penkias klases, kuriose buvo dėstomos rusų, lenkų, lotynų ir graikų kalbos.
(B.d.)