Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

ĮŽEIDIMUS ATLEISTI. NUOSKAUDAS NUKĘSTI

     Šie abu gailestingumo darbai yra giminingi, nes tie, kurie mus užgauna, ir tie, kurie mus nuskriaudžia, tam tikra prasme yra mūsų priešai. O mylėti priešus— krikščioniška pareiga. Toji meilė geriausiai išreiškiama atleidimu, tyliu nuolankiu pakentimu, kurs yra kitas to paties atleidimo pavidalas.

     Jokia kita moralinė pareiga nėra mums taip įsakmiai primenama, kaip ši. Taip tvirtindamas, turiu galvoje mums Viešpaties paliktą "Tėve mūsų” maldą, kurioje prašome atleisti mums mūsų kaltes, "kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Tai nuolatinio atleidimo pareiga, nes ir mes gauname nuolat savo nusikaltimų Dievui ir artimui atleidimą atgailos sakramente. Mūsų visų krikščionybė — tai nuolatinių atleidimų virtinė ir tų atleidimų dėka gaunama malonė, toji Dievo gailestingumo mums išraiška. Be tų atleidimų (mūsų artimiesiems ir Dievo — mums) kiekvieno mūsų krikščionybė visai sužlugtų. Kaip neatleidimas artimui, t.y. nusigręžimas nuo žmogaus ir jo pasmerkimas, yra nusikaltimas tai krikščionybei esmingai meilei, taip atleidimas, t.y. atsigręžimas į žmogų, yra meilės aktas, kurs gimdo meilę!

     Nenuostabu, kad apaštalas Paulius, gerai suprasdamas krikščioniško atleidimo vaidmenį krikščionybėje, maldavo krikščionims tos atleidimo dvasios: "Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3,12-14).

     Didieji to visuotinio krikščioniškojo atleidimo bei meilės pagrindai ir paskatinimai — tai Viešpaties ir jo šventųjų pavyzdžiai bei dieviškojo Apreiškimo Šv. Rašte pamokymai.

     Mūsų Viešpats šalia įvairių kitų palyginimų yra kalbėjęs ir apie beširdį skolininką, kuris, kai jam pačiam buvo dovanota didelė skola, nepasigailėjo mažai jam skolingo žmogaus, bet įmesdino jį į kalėjimą, sulaukdamas didelio pasmerkimo už savo neatlaidumą (Mt 18,23-35).

     Visi visų laikų neatlaidūs kietaširdžiai turėtų visada prisiminti Kristaus pamokslo nuo kalno žodžius: "Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo” (Mt 5, 7). Galima prisiminti ir pirmąjį kankinį šv. Steponą, diakoną, kuris, mušamas ir žudomas akmenimis, galingu balsu sušuko: "Viešpatie, nepaskaityk jiems šios nuodėmės” (Apd 7,60). Sv. Rašte vaizduojamų to atlaidumo pavyzdžių buvo ir S. Įstatyme. Prisiminkime kad ir tą brolių nelaisvėn parduoto Juozapo istoriją. Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Juozapas, iškilęs Egipte į aukštą vietą, siaučiant badui, atvykusius į Egiptą savo brolius duonos prašyti atpažino ir jiems už bloga geru atsilygino, gelbėdamas juos nuo bado.

     Reikia kovoti su kietaširdžiu neatlaidumu, nes nekovojant jis gali virsti sunkiai pagydoma neapykanta artimui, noru jam keršyti. Toks nekrikščioniškas dvasios stovis gali virsti bedievybe. Reikia pasvarstyti priemones, kurios padėtų laimėti tą kovą.

     Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra tie įžeidimai, kuriais žmogus užgaunamas. Labai dažnai žmogus kitą užgauna neatsargiais, netaktiškais žodžiais. Tokiais neatsargiais užgaunančiais žodžiais dažniausiai nusikalsta daugiakalbiai. Labai dažnai žmonės užsigauna, kai jų žodžiai ar elgesiai neteisingai įvertinami, kai jie pajuokiami. Tokius žodžius, kurie dvelkia apkalba, šmeižtu, ne kartą išgirdę pakartojame. Kadangi kiekvienas mano, kad jis teisus, tai reikia vienam nusileisti. Tas, kurs brangina krikščionišką nuolankumą, gali pareikšti, kad apsirikęs, ką nors užgaunančio tvirtindamas, kad gavęs klaidingų informacijų. Jis turi pirmas ištiesti ranką susitaikymui. Puikybė, kuri neleidžia pirmam ranką ištiesti, anot R. Guardini, yra užkietėjimas, taigi neatlaidumas. Nuolankumą pareikšdami, pirma ranką ištiesdami, padarome priešą mūsų skolininku... Tuo būdu jam palengviname susitaikinti su mumis.

     Ką reiškia atleisti? Tai nereiškia nejausti. Atleisti — tai iš dalies pamiršti ar bent stengtis neatsiminti ir, susitikus su įžeidėju, neparodyti, kad kas nors tarp jųdviejų buvo, laikytis su juo bendrų mandagumo taisyklių. Atleisti — tai stengtis išsiaiškinti ir, reikalui esant, kitiems paaiškinti, nurodant įvairias galimas aplinkybes, kurios įžeidėją tartum pateisintų: "jis visko nežinojo, todėl taip kalbėjo... jis nesuvaldė savo nervų, taip sakydamas... kiti jį taip nuteikė, ir jis jais patikėjo” ir panašiai. Taip teisinti galime, nes, reikia pasakyti, kad tokie pateisinimai dažnai būna teisūs.

     Atleisti — tai suprasti ar bent nujausti, kas mūsų priešą palenkė mus užgauti ar nuskriausti. Žmonės, kurie bent kiek vienas kitą brangina ir draugystę vertina, paprastai išsiaiškinimo nori ir siekia. Atleisti yra kažkas dieviška, nes, jeigu iš žmonių kartais atleidimo nelengvai pasiekiame, tai iš Dievo vien tik Dievo meilės aktu (su ateityje įvyksiančia išpažintimi) atleidimo visuomet sulaukiame. Atleisti — tai siekti, kad mūsų įžeidėjas ar nuskriaudėjas pasikeistų, atsiverstų, kad jam būtų atleista. Todėl ir Viešpats reagavo į veido užgavimą — prakalbėjo į įžeidėjo protą, kad jis atsipeikėtų (Jn 18,21).

     Turime žinoti, kad, priešui neatleisdami ir už įžeidimą atsakydami įžeidimu, įrodome, kad blogis mus nugalėjo ir kad mes atsidūrėme toje pačioje blogio plotmėje su mus įžeidusiuoju. Taip elgdamiesi, mes paskatiname savo priešą pasilikti toje pačioje blogio padėtyje; jis pasijunta lygus su mumis, niekuo už mus ne blogesnis. Nugalėti blogį savyje ir padėti mus įžeidusiajam jį nugalėti tegalime gera aukštesnės dvasinės padėties galia, nes blogis tik gėriu nugalimas. Tokio elgesio sėkmingumą skelbė ir šv. Paulius laiške Romėnams: "Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jĮ, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu” (Rom 12,20-21). "Krauti žarijas ant galvos” — tai rytietiškas posakis, kuriuo norima pasakyti, kad tavo priešininkas tavo geru elgesiu bus sugėdintas.

     Taip elgdamiesi, mes užsitarnaujame Viešpaties palaiminimo: "Palaiminti taikdariai” (Mt 5,4), nes buvusi nedora įtampa tarp įžeistojo ir įžeidėjo atslūgsta. Kartais ši įtampa gali atslūgti net paprastu nusišypsojimu, susitikus gatvėje, nes nusišypsojime jau yra bent dalis atleidimo. Tą šypsnio gydantį ir taikantį vaidmenį yra pastebėję korėjiečiai, kurių kalboje yra patarlė: "Besišypsančio veido negalima mušti”. Pasikeitimas šypsniais nuginkluoja piktumą, gesina neapykantos ugnį, padvelkia dvasiniu paglostymu bei apkabinimu. Taip pat ir nepakelto tono, ramus balsas kviečia į taikingą susimąstymą.

     Į principinį atlaidumą buvo linkęs Gandhi (tarp kitko teisininkas, advokatas): "Mano gyvenimo taisyklė — niekuomet neieškoti teisybės (teisme), jei aš grynai asmeniškai buvau užgautas” ("Tous les hommes sont frères”, p. 46). Advokato vaidmenį teisme jis suprato kaip pareigą taikinti teisingumo ieškančias puses.

     Labai reikšmingi ir verti susimąstymo yra kai kurių didžiųjų žmonių žodžiai: "Turime mirti už tuos, kurie mus žudo ir kurie, nežiūrint geriausių mūsų intencijų, mūsų nuodėmių yra žudomi” (Th. Merton). Kitaip sakant, reikia bent dalį mūsų iš kitų patiriamų nemalonumų pakelti, nes ir mes kartais be blogos valios savo elgesiu ar žodžiais kitus piktiname, dvasiškai žudome. Nuoskaudas pakelti padeda ta mintis, kad per nuoskaudas patirtą blogį turime priimti, kaip vaistą, kaip bausmę už tą blogį, kurį kitiems esame padarę.

     Stephan Zweig savo romane "Ungeduld des Herzens” rašo, kad nuoskaudą padaręs asmuo savo širdies gilumoje laukia iš nuskriaustojo kurios nors, kad ir menkos, bet piktos reakcijos, norėdamas save pateisinti. Mūsų pikta reakcija padėtų jam savo sąžinę apraminti ir prie blogio pasilikti, sakant, kad abudu esame tos pat "vertės”! Tos reakcijos nesulaukdamas, nusikaltėlis neturi kuo save pateisinti. Jame pasilikęs kaltumo jausmas gali jį privesti prie savęs pasmerkimo ir pasitaisymo. Tuo labiau nusikaltusįjį galėtų pataisyti mūsų aiškus atleidimas.

     Tačiau yra atvejų, kada vengti su kai kuriais asmenimis susitikimų būtų pateisinama. Mat yra asmenų, su kuriais kiekvieną kartą susitikus tenka susipykti dėl jų nervingumo ir nuolatinių netaktų. Bet ir su tokiais asmenimis susitikus, reikėtų išlaikyti mandagumą, trumpai pasisveikinti, nors ir nesustojant ilgiau su jais pasikalbėti ar pabendrauti.

     Abipusio atleidimo ir susitaikymo reikalauja krikščionybė. Jeigu norime būti krikščionys, tai turime krikščionybės reikalavimus vykdyti. Mums visiems galioja Viešpaties reikalavimai: "Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24). Kitu atveju Viešpats reikalauja: "Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus” (Mk 11,25).

     Pirmąjį Viešpaties reikalavimą vykdome, kai šventadieniais dalyvaujame meilės aukoje — mišiose. Antrąjį reikalavimą vykdome melsdamiesi, prašydami Dievą mums atleisti kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Be atleidimo vieni kitiems negalime vadintis krikščionimis, be atleidimo nėra krikščionybės. Krikščionys visus savo nesusipratimus turi spręsti atleidimo ir meilės dvasia.

■ Vatikanas paskelbė, kad 1987 m. rugsėjo mėn. popiežius numato vėl atvykti į JAV. Numato sustoti Miami, New Orleans, Phoenix, Monteray, CA, San Francisco. Aukodamas šv. mišias septyniose vietose, pasakys 39 pamokslus.