Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šiais metais švenčiame 600 metų sukaktį nuo Lietuvos sukrikščioninimo arba, kitaip sakant, nuo krikščionybės atnaujinimo, nes oficialiai Lietuvą ji pasiekė jau 1251 m., kai apsikrikštijo karalius Mindaugas su savo artimaisiais, didikais ir kt. Sunku pasakyti, kokia buvo krikščionybės padėtis po Mindaugo mirties, nes atrodo, kad jo pastatyta Vilniaus katedra tada buvo paversta Perkūno šventove.

     Krikščionybės jubiliejui buvo pradėta ruoštis jau prieš porą metų, kai Lietuvos vyskupai 1985-uosius metus buvo pavadinę Gerosios naujienos metais, 1986-uosius — Sąmoningo tikėjimo metais, o šiuos jubiliejinius metus — Gyvos krikščioniškosios dvasios metais. Pirmiausia mes turėjome prisiminti, kokia didelė Dievo dovana buvo Kristaus mokslo — Gerosios naujienos paskelbimas mūsų šaliai. Paskui turėjome ryžtis geriau pažinti ir suprasti Kristaus mokslo turinį, įsisąmoninti į jo paskelbtas tiesas. Bet vien protu tas tiesas suprasti nepakanka — reikia jomis ir pagal jas gyventi. Jos turi persunkti visą mūsų kasdieninį gyvenimą. Toji krikščioniškoji dvasia turi būti mumyse gyva.

Šv. Dvasios cerkvės Vilniuje ikinostasas (architekt. J.K. Glaubicas). “Vilniaus architektūra”, Vaga, Vilnius 1978.

     Šios sukakties minėjimas mums, lietuviams, bus geras pasiruošimas tam didžiajam jubiliejui, kurį visas krikščionškas pasaulis švęs 2000-aisiais metais. Tai bus krikščioniškosios eros 2000 metų sukaktis, iki kurios teliko trylika metų.

     Kartais kyla nedrąsi mintis: kokios nuotaikos lydės mus, krikščionis, švenčiant šiuos jubiliejus? Atrodo, kad tos nuotaikos gali būti panašios į tas, kurias patiriame, švęsdami Vasario šešioliktąją. Mums, minintiems tą sukaktį, yra džiugu, kad 1918 m. vasario 16 dieną Lietuva po tokio ilgo vergavimo svetimiesiems atgavo nepriklausomybę, bet kartu ir liūdna, kad tos nepriklausomybės jau vėl nebėra. Ir Kristaus mokslo šviesa, atėjusi į šį pasaulį, apšvietusi ir mūsų tėvynę, yra džiugus prisiminimas, bet džiaugsmas šiek tiek apsiniaukia, kai pažvelgiame į šiandieninę krikščionybės padėtį tiek Lietuvoje, tiek ir kitose civilizuotose šalyse. Neseniai teko skaityti, kad, pvz., Prancūzijoje mažiau negu 10% tikinčiųjų eina sekmadieniais į bažnyčią; vedybos eina iš mados; žmonės labai nutolę nuo krikščionybės, supagonėję. Paprastai, kai nutolstama nuo tikro tikėjimo, griebiamasi surogatų. Taip yra ir Prancūzijoje: ten yra privisę apie 30 tūkstančių įvairių burtininkų, kuriuos per metus aplanko apie 8 milijonai prancūzų, sudedami jiems apie 5 bilijonus frankų. Ne geriau yra Italijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose. O kaip yra Amerikoje, mes visi puikiai žinome: pusantro milijono registruotų abortų per metus, kas antra šeima skiriasi, daugybė trylikmečių ir keturiolikmečių susilaukia vaikų ir t.t. Dažnai mes pasidžiaugiame, skaitydami "Kronikas”, kad Lietuvos tikintieji parodo daug heroizmo. Taip, tai džiugūs reiškiniai, bet kiek tokių yra? Priešreliginė propaganda, varoma nuo pat vaikų darželio, be abejo, nelieka be įtakos. Nors ten nėra daug tokių, kurie aktyviai kovotų prieš religiją, bet yra labai daug skeptikų, agnostikų, kuriems dėl religinių dalykų nei šilta, nei šalta.

     Tai turbūt ir Lietuvos vyskupai, visa tai labai gerai žinodami, šiuos jubiliejinius metus paskelbė Gyvos krikščioniškosios dvasios metais. Gal jiems šį terminą sugestionavo prof. Stasys Šalkauskis, kuris 1938-1939 m. dėjo daug pastangų, norėdamas įsteigti Gyvosios dvasios sąjūdį. Šiuo klausimu jis daug rašė to meto katalikų spaudoje, ypač "XX amžiuje” ir "Tiesos kelyje”. Čia pacituosime vieną kitą mintį iš jo straipsnių.

     "Gyvosios dvasios žmogus... neužkasa į žemę geriausių žmonijos idealų. Jis nepridengia veidmainiškais šarvais supuvusio turinio. Jis yra tasai, kuris nuolat dega, tarsi evangeliškasis žibintas. Jame visada gyva ta dvasinė įtampa, kuri stumia jį idealo link, nes jis yra panašus į nuolatinį žiburį, įžiebtą idealo akivaizdoje. Jo šviesa gali mirkčioti, gali keistis savo įtampa ir net išgyventi pavojingų krizių, bet, kol ji šviečia, dvasia yra gyva. Toks yra gyvosios dvasios simbolis. Iš esmės gyvoji dvasia yra trunkanti dvasinė įtampa, siekiant idealo. Jos priešingybė yra abejingumas idealo atžvilgiu. Tarp šitų dviejų kraštutinybių yra begalės skirtybių, kurios daugiau ar mažiau prisiartina prie vienos iš jųdviejų. Pagal tai, ar žmogus artėja prie vienos ar kitos kraštutinybės, juos galima skirstyti į gyvos ir negyvos dvasios žmones... Gyvos dvasios žmogus ir negyvos dvasios žmogus — štai du priešai, kurie stovi vienas prieš kitą net tada, kai jie regimai jokios kovos neveda. Bet koks jų skirtingumas!

     Nueikite į paprastą susirinkimą ir pasidomėkite, kaip svarstomi projektai. Tuoj galėsite atskirti gyvos dvasios žmogų nuo negyvos dvasios žmogaus. Iškilus naujam projektui, pastarasis visų pirma pasirūpina, ką galima tam projektui prikišti ir kaip jį nuvertinti. Pirmasis visų pirma rūpinasi patirti, kas projekte gero ir kaip būtų galima jį dar patobulinti. Anas vaidina duobkasio vaidmenį, šis — skaitytojo.

     Žmonių tipų skirtingumą panašiai galima patirti, ir geras idėjas realizuojant. Negyvos dvasios žmogus užsisklendžia savo abejingume ir savo neveiklumą pateisina skepticizmu. Jis daugiausia nusideda per apsileidimą. Gyvos dvasios žmogus aktyviai nusistato ir, jei neįstengia dėl kokios nors priežasties ką nors ypatingo padaryti, tai bent savo pritarimu ir entuziazmu palaiko tą dvasinį klimatą, kuris yra reikalingas pasisekimui. ..

     Gal niekur taip ryškiai neišeina skirtumas tarp gyvos ir negyvos dvasios, kaip religiniame gyvenime. Visa evangelija yra persunkta gyvosios dvasios, kuri religijoje yra ne kas kita, kaip angeliškoji dvasia. Jinai yra aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo idealizmu, visada kilni, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms. Džiaugsminga, o kartu ir rimta, svetima bet kuriam snobizmui ir nepakenčiami fariziejizmo. Žodžiu — tai paties Dievažmogio dvasia. Tai gyvosios dvasios idealas, kuris žmonių niekada negalės būti visiškai pasiektas, nors ir yra sekamas, ypač Bažnyčios šventųjų.

     Bet kaip sunkiai palaikoma šita evangeliškoji dvasia katalikų masėse! Kaip greit religinė praktika praranda savo dvasinę įtampą! Kaip lengvai religiniai principai nustoja savo sėkmingumo! Kaip fataliai masinis katalikų gyvenimas smunka pagal gyvenimiškos inercijos dėsnius į kasdienę pilkumą ir j žemą lygį! Kaip sunkiai katalikų veikla pakyla prie įdvasinto entuziazmo! Tokia yra tikrovė. Jos negalima nematyti ir nepaisyti. Bet, ją patiriant, negalima nesiklausti, kas darytina, kad šitos tikrovės tragizmas nebūtų taip fatalus.

     Katalikų Bažnyčia turi pakankamai aiškų šito tragizmo supratimą ir pakankamai randa sėkmingų priemonių kovai su juo savo moralinėje ir pastoralinėje teologijoje, asketikoje, religinėje pedagogikoje ir kitose disciplinose, amžiais krovusiose turtingą bažnytinį patyrimą. Bet šalia šitos oficialiosios bažnytinės veiklos, reikalinga taip pat laisva katalikiškosios visuomenės veikla, kuri visuomeninėje plotmėje padėtų Bažnyčiai siekti savo uždavinių dar sėkmingiau ir intensyviau”.

     Dėl to S. Šalkauskis ir ryžosi katalikiškąją visuomenę jungti į Gyvosios krikščioniškos dvasios sąjūdį. Šį jo ryžtą sutrukdė Lietuvos okupacija. Šiandien padėtis yra dar blogesnė negu tada, todėl mums reikėtų susirūpinti ta gyvąja krikščioniška dvasia, kad ypač šie jubiliejiniai metai mums atneštų dvasinį atgimimą. S. Šalkauskis negalvojo steigti kokią nors atskirą organizaciją ar draugiją. Ta gyvoji krikščioniška dvasia turėjo persunkti jau esamas organizacijas, draugijas ir kitokius sambūrius. Jis buvo pasirinkęs šiam sąjūdžiui šūkį: "Degančios širdys, vienykitės!” Prašykime Dievą, kad ir mūsų organizacijose, mūsų visuomenėje atsirastų tų degančių širdžių, kurios vieningai siektų mūsų krikščionybę iš naujo atnaujinti šiais jubiliejiniais Lietuvos krikščionybės atnaujinimo metais.