religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXVIII, NO. 10

VISI ŠVENTIEJI IR VĖLINĖS

325

 Juozas Vaišnys, S.J.

MARIJOS METAI IR ŠEIMA

327

 Kun. A. Steigvilas, M.I.C.

NIEKAS NEGALĖS ATSKIRTI

328

 Chiara Lubich

KAIP IŠSILAIKYTI LIETUVIAIS KATALIKAIS

329

 P. Daugintis, S.J.

ABSTRAKTINIS MENAS IR
SAKRAMENTINIS PAMALDUMAS

336

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

DEVINTOJI EKSKURSIJA

343

 Ekskursantai

DVIKALBIŠKUMAS SVETUR

348

 Dr. Algis Norvilas

PAŠAUKIMAS AR AKLAS LIKIMAS

349

 Kun. Jonas

KĄ MAN REIŠKIA BŪTI KRIKŠČIONE?

352

 Lina Grigaitytė

KĄ KRIKŠČIONYBĖ DAVĖ LIETUVAI

352

 Rasa Hollenderytė

TĖVYNĖJE

354

 Gediminas Vakaris

KALBA

357

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

353

 Skaitytojai

ŠYPSULIAI

359

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

359

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio piešinys Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Lapkričio pradžioje yra dvi prasmingos šventės: Visi šventieji ir Vėlinės. Visų šventųjų diena mums turėtų būti ypatingai miela ir artima, nes mes čia prisimename visus danguje esančius šventuosius; ne tik tuos, kurie Bažnyčios yra paskelbti šventaisiais, bet ir visus kitus, kurie yra danguje, taip pat savo gimines, draugus ir artimuosius. Juk visi, kurie nueina į dangų, jau yra šventieji, kai kurie net gali būti šventesni už tuos, kurie yra kanonizuoti. Jeigu kam, išėjusiam į amžinybę, iki šventumo ko nors dar trūksta, jeigu jis žemėje nespėjo atsilyginti už savo nusikaltimus bei netobulumus, tai jis užsipelnytą bausmę atlieka skaistykloje. Jie jau yra kandidatai į šventuosius. Skaistykloje jie ruošiasi eiti į dangų. Juos visus mes prisimename Vėlinių dieną.

     Šios dvi šventės yra Apaštalų tikėjimo išpažinime minimo "šventųjų bendravimo” pagrindas. Mat Kristaus įsteigtąją Bažnyčią sudaro trys skirtingos žmonių grupės: triumfuojančioji Bažnyčia danguje, kenčiančioji Bažnyčia skaistykloje ir kovojančioji Bažnyčia čia, žemėje. Šios trys skirtingos Bažnyčios dalys priklauso tam pačiam mistiniam Kristaus Kūnui, tai pačiai visuotinei Bažnyčiai. Tarp jų yra glaudus bendradarbiavimas, vadinamas šventųjų bendravimu. Ryšys tarp šių trijų Bažnyčių, ar Bažnyčios dalių, yra tikėjimo tiesa, nes, kaip minėjome, Apaštalų tikėjimo išpažinime sakoma: "Tikiu šventųjų bendravimą”.

     Kaip tas bendravimas pasireiškia ir dėl ko jis vadinamas "šventųjų”? Su triumfuojančia Bažnyčia danguje mes bendraujame, gerbdami tuos tikėjimo didvyrius, kurie jau yra pasiekę savo tikslą, ir prašome jų užtarimo. Jeigu mes, šios žemės keleiviai, kovojančios Bažnyčios nariai, galime iš Dievo išprašyti įvairių malonių ne tik sau, bet ir kitiems, tai dar galingesnės maldos turi būti šventųjų, kurie yra daug artimesniuose santykiuose su Dievu. Kaip

Marijampolės bažnyčia, papuošta iškilmėms, perkeliant pal. Jurgio Matulaičio palaikus iš kriptos sienoje į altorių ir švenčiant krikščionybės 600 metų sukaktį.  Jurgio Lendraičio nuotr.

minėjome, tarp tų danguje esančių šventųjų yra ir mūsų giminių, draugų, pažįstamų. Jie, be abejo, nebus indiferentiški protingiems mūsų prašymams ir, kiek galėdami, padės.

Kun. Aug. Steigvila, M.I.C.

     Vienas svarbiausių Marijos metų tikslų yra šeimų sukrikščioninimas. Dabartinis popiežius krikščionišką šeimą yra pavadinęs maža namų bažnyčia. Juk iš tikrųjų Kristaus Bažnyčia žemėje susideda iš tikinčiųjų šeimų. Be šeimų negalima įsivaizduoti Bažnyčios. Krikščioniškos šeimos yra Kristaus įsteigtos Bažnyčios mažos, gyvos ląstelės.

     Kiekvienoje bažnyčioje yra altorius, prie kurio atnašaujama šv. mišių auka, ir tikintieji susirinkę sudeda savo maldas. Taip pat ir kiekvienoje šeimoje turėtų būti altorėlis, prie kurio visa šeima susirinktų bendrai maldai. Bendra šeimos malda yra ryšys, kuris sujungia šeimą su Dievu ir išlaiko šeimos narius vieningus.

     Bendra malda bažnyčioje ar šeimoje turi ypatingą galią, kurią Dievas suteikia besimeldžiantiems. Pats Kristus yra pasakęs: "Kur du ar trys yra susirinkę mano vardų, aš esu jų tarpe” (Mt 18,18).

CHIARA LUBICH

     "Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas. . . nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Rom 8, 38-39)-

     Dievo meilė Kristuje Jėzuje, apie kurią čia šv. Paulius kalba, yra begaliniai gailestinga Tėvo meilė, kai jis siekia visais įmanomais būdais, net labiausiai neįtikimais, padėti mums, silpniems. Tai yra meilė, kurią Dievas apreiškė mums savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu. Siųsdamas Jėzų, Tėvas atidavė mums savo brangiausiąjį turtą: savo Sūnų. Jis negalėjo padaryti daugiau. Tokios meilės akivaizdoje mes daugiau negalime abejoti: Dievas yra visiškai mūsų pusėje, jis niekada mūsų neapleis.

     Jei Dievas mus myli tokia meile, mes galime būti tikri, kad niekas nuo jos mūsų neatskirs: nei gyvenimas su visais savo bandymais, nei mirtis su visais misteriškais elementais, nei joks tamsus istorijos laikotarpis.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Jau praėjusį kartą rašėme apie kun. Petro parašytą įdomią knygą "Naktis”, kurioje yra atvaizduotos kelios žmonių grupės ir tų socialinių grupių tipai-pavyzdžiai. Vienas tokių tipų yra Marytė Sabutytė. Tai susipratusios inteligentės, lietuvės katalikės studentės tipas. Ji augo gerų lietuvių katalikų šeimoje. Mokykloje turėjo gerų idealistų mokytojų (pvz., Birutė). Istorijos mokytoja anksti ją supažindino su katalikų pogrindžio spauda ir veikėjais. Ji lanko bažnyčias, kur kunigai drąsiai skelbia Dievo žodį, kur jie drauge su tikinčiaisiais sudaro gyvą katalikišką atmosferą ir bendruomenę. Palengva ir ji pati įsitraukia į katalikiškąjį gyvenimą bei pogrindžio spaudos platinimą.

     Ji pažįsta kun. Petrą, savo kleboną, iš mokytojos Birutės pasakojimų, o vėliau ruošiant Birutės laidotuvių mišias. Ilgokame pokalbyje su kun. Petru Marytė prašo jo nurodymų, kaip toje rusinamoje valstybinio ateizmo šalyje pačiai išsilaikyti ir padėti kitiems tautiečiams išsilaikyti lietuviais katalikais. Šį pasikalbėjimą kun. Petras vėliau išspausdino pogrindžio laikraštyje "Dievas ir Tėvynė”.

Venecija. Didysis kanalas ir Rialto tiltas.   I. Kairytės nuotr.

     Tie svarstymai, patyrimai ir nurodymai labai naudingi lietuviams katalikams ir čia, Amerikoje, bei kituose laisvuose kraštuose, kur labai stiprus praktiškasis materializmas, klaidinantis pasaulietiškas humanizmas, kur galinga viešoji opinija ir apgaulinga propaganda perša žmonėms "The American Way of Life” gyvenimo kelią.

V. BAGDANAVIČlUS, M.I.C.

ŠIO RAŠINIO TIKSLAS

     Šio rašinio uždavinys yra patyrinėti, ką sako būdingas šių laikų menininkų pasinešimas kurti abstraktinį meną. Žodis "abstrakcija” yra viduramžinės filosofijos terminas, kuris reiškia, kad iš esamos tikrovės žmogus gali išskaityti kai ką daugiau, negu tiesioginiai pojūčiai mums parodo. Kyla klausimas, ar tas menininkų nusiteikimas negalėtų mums padėti geriau suprasti sakramentinę praktiką, kuri taip pat yra tam tikras radimas žemiškose apraiškose daugiau, negu pirmu žvilgsniu yra matoma.

     Kadangi abstraktinis menas yra nusiteikęs analizuoti konkrečią tikrovę, tai nenuostabu, kad yra atsiradę ir filosofų, kurie šį dailininkų nusiteikimą svarsto filosofiniu metodu. Buvęs Sorbonos universiteto profesorius Etienne Gilson yra atkreipęs į tai dėmesį. Jis atidaro kelią ir mums bandyti pažvelgti į šį labai gyvą ir originalų dailininkų pasinešimą sakramentinės mistikos reikalu.

Viena. Schoenbrunn pilis.   I. Kairytės nuotr.

     Gilson yra susidomėjęs abstraktine tapyba ir parašęs plačią studiją suvokti, kokį santykį turi tapytojo kūrinys su realia tikrove, kurią jis vaizduoja. Moderniosios tapybos abstraktizmas, kuris atsisako būti tikrovės kopija, sudaro jam galimybę studijuoti, koks yra žmogaus dvasios reagavimas į jo gyvenamąją tikrovę. Abu dalykai abstraktinėje tapyboje yra realūs: ir tikrovė, kurią dailininkas vaizduoja, ir dailininko dvasinis įnašas šiai tikrovei suprasti ir ją pavaizduoti. Taigi čia labai išryškėja abi abstraktinio kūrinio dalys: regimas dalykas ir dailininko priėjimas prie jo. Bet kartu čia labai išryškėja ir tų sudedamųjų dalių skirtingumas.

Ekskursantai

     "Laiškai lietuviams” iki šiol jau yra suorganizavę devynias ekskursijas. Buvo aplankyta 22 šalys: Austrija, Danija, Ispanija, Italija, Graikija, Jugoslavija, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija; Argentina, Australija, Brazilija, Egiptas, Izraelis, Karibų salos, Marokas, Meksika.

     Šių metų mūsų ekskursija buvo ilgoka— trijų savaičių. Aplankėme Veneciją, Vieną, Budapeštą, keletą Jugoslavijos miestų ir pagaliau nuvykome į Romą dalyvauti krikščionybės jubiliejaus ir arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. Apie šias iškilmes jau buvo trumpai rašyta pereitame numeryje. Dabar šiek tiek paminėsime kitas aplankytas vietas.

VENECIJA

     Išskridę iš Čikagos Alitalia lėktuvu, turėjome nusileisti Milane. Deja, artinantis prie Milano, pranešė, kad dėl technišku kliūčių negalėsime Milane nusileisti, o skrisime į Romą. Klausinėjomės lėktuvo tarnautojų, kokia toji "techniška priežastis”, bet jie atsakė, kad nieko nežiną. Tik vėliau sužinojome, kad buvusi sugedusi viena lėktuvo dalis, be kurios galima nusileisti, bet negalima pakilti. Milane tos dalies nebuvo galima gauti, todėl reikėjo skristi į Romą. Tas per ankstyvas skridimas į Romą, žinoma, mūsų nepradžiugino, bet visi mūsų 53 keleiviai laikėsi labai ramiai. Ką gi padarysi? Visko atsitinka. Vis dėlto daugelis, kurie jau yra skraidę kitomis linijomis, tvirtino, kad Alitalia nėra viena iš geriausių oro linijų.

Budapeštas. Žvejų tvirtovė.  I. Kairytės nuotr.

     Romoje teko pavargti ir pasiginčyti su aerouosto pareigūnais, ieškant lėktuvo, kuris mus nugabens į Milaną, kur jau seniai mūsų laukė gidė ir šoferis vežti į Veneciją. Pagaliau po kokių 6 valandų jie mūsų sulaukė. Visi džiaugėmės, užmiršę buvusius nepatogumus. Sėdome į didžiulį autobusą (neliko nė vienos tuščios vietos) ir leidomės kelionėn į Veneciją. Buvome planavę šiek tiek apžiūrėti Milaną, bet po tos nenumatytos "išvykos” į Romą jau nebebuvo laiko. Palikome Milaną, nepamatę jo didingos katedros, garsiausios pasaulyje "La Scala” operos rūmų, domininkonų vienuolyno valgomojo kambario, kuris didžiuojasi Leonardo da Vinci "Paskutinės vakarienės” šedevru...

Dr. Algis Norvilas

4. VEIKSNIAI, VEIKIĄ KALBOS LIKIMĄ IŠEIVIJOJE

     Šalia bendro pobūdžio aiškinimų, kodėl kalbos išeivijoje nyksta, ne vienas autorius yra pažvelgęs ir į atskirus veiksnius, kurie rišasi su kalbos likimu išeivijoje. Išsamiausius šių veiksnių apibendrinimus galime sutikti šių trijų autorių pasisakymuose: Kloss, Gaardnes ir Giles.20 Iš vienos pusės Kloss sumini 14 atskirų veiksnių, o iš kitos Gaard-ner jų priskaito net 22.

     Peržvelgus šių veiksnių sąrašus, nesunku pastebėti, kad jų tarpe yra nemaža bendrumo. Kai kurie veiksniai yra minimi visų trijų ar bent dviejų autorių. Kiti veiksniai yra tik atskirų autorių suminėti. Šie parodo vis skirtingą autoriaus priėjimą prie išeivių kalbų likimo klausimo.

     Pabandyti suprasti kalbos likimą per atskirus veiksnius yra ir įdomu, ir naudinga. Čia kalba yra pastatoma daugeriopų įtakų centre. Tad pasidaro galima analitiniu būdu šių įvairių veiksnių įtaką atskirai pasverti, stengiantis atpažinti tuos veiksnius, kurie kalbą palaiko ir tuos, kurie jai yra net kenksmingi.

     Žvelgdami į šiuos veiksnius, norime pirma sudaryti jų bendrą vaizdą, o po to įvertinti jų galimą poveikį išeivių kalbai. Nebandysime čia visų veiksnių aprėpti — taip daryti ir nereikia, nes ne visų veiksnių svoris yra tolygus. Čia bus stengiamasi žvilgterti į tuos, kurių vienokia ar kitokia įtaka yra gana aiški, nors ir kartais problematiška.

Mielasis Žirmūnai,

     Mano laiškai Jums yra tik gairės, į kurias būtų gera atsižvelgti, rengiantis vedybiniam gyvenimui. Reikia skaitytis ir su Kūrėjo Dievo planais, ir su savo polinkiais bei charakterio natūraliaisiais bruožais. Ne tik Jūs, bet ir Jūsų svajojamoji mergaitė turėtų panašiai visa širdimi apsigalvoti. Žiūrint charakterio, reikia pakedenti ir savo geruosius bei silpnuosius bruožus, ydas. Ar su tokiu charakteriu, koks aš esu, galės laimingai sugyventi mano norima vesti mergaitė? Ypač atsižvelgiant ir į josios charakterį. Kokių aš jos silpnybių ar ydų negalėčiau ilgainiui pakęsti, ir kokias mano ydas ji vargiai pakęstų? Draugavimo laikotarpis yra geriausias laikas visa tai stebėti ir aptarti, jei nenori lįsti, kaip aklas katinas į maišą. Manau, jau turi pakankamai gyvenimo patyrimo ir žinai, jog yra tokių asmenų, su kuriais yra miela, malonu bendrauti, draugauti ir bendradarbiauti. Bet taip pat yra ir tokių, su kuriais neįmanoma sutikti, ir todėl jų gal net vengi. Kodėl? Dėl kai kurių jų būdo ypatybių. Todėl rimtai apgalvotina, ar judviejų būdai yra tokie, kad duotų gerą pagrindą manyti, jog galėsite darniai sugyventi ir ramiai spręsti pasitaikysimas problemas, ar yra kas nors paties ar jos būde, ko negalėsite ramiai suvirškinti.

     Be veidrodžio mes negalime regėti savo veido bruožų ir galėtume įsivaizduoti esą gražuoliai, kai visi kiti regi, jog mums gana toli iki "gražuoliškumo”. Tą pat reikia sakyti ir apie pažinimą savo pačių būdo ypatybių. Galime, ir paprastai taip darome, vaizduotis esą geri, net geresni už tuos ar kitus mūsų pažįstamus, kai tie kiti regi mūsų ydas, trūkumus net negražumus. Ypač tai gerai regi tėvai, broliai, seserys, su kuriais reikia per eilę metų gyventi ir darbuotis. Todėl verta būtų pasiteirauti jų nuomonės, ar turėti jautrią ausį nugirsti, ką jie apie mane sako, kai yra supykę. Tais atvejais ir nenoroms jiems išsprūsta labai teisingas žodis, tik mes tada esame patys tiek susijaudinę, kad nenorime nei pagalvoti, ar jie kartais nepasakė man karčios tiesos. Naudinga pasitarti ir su savo dvasios tėvu, t.y., jei turi, nuolatiniu nuodėmklausiu. Per ilgesnį laiką einant išpažinties ir atvirai pasisakant savo silpnybes, kunigas pastebės tiek svarbesnius mūsų charakterio bruožus, tiek ir mažmožius. Tačiau neužmirština mūsų liaudies išmintis, sakanti, jog "lašas po lašo ir akmenį pratašo”. Panašiai yra ir su kai kuriais mūsų būdo bruožais. Jie gali būti nelabai ryškūs, bet, per ilgesnį laiką drauge gyvenant, tikrai įkyrės ir apsunkins sugyvenimą.

 (Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Lina Grigaitytė

     Aš esu krikščionė, ir man tai yra visai natūralu. Visas mano protavimas ir mano pažiūros stovi ant krikščioniškų pažiūrų bei moralės pagrindų. Kai aš pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas, jeigu aš nebūčiau krikščionė, tai aš to visai negaliu įsivaizduoti. Apie tai pagalvojus, mane tiesiog šiurpas nukrečia. Bet taip pat, kai aš apie tai pagalvoju, pamatau, kiek krikščionybė praturtina mano dvasią, praplečia ir įprasmina mano gyvenimą.

     Pirmiausia, krikščionybė padaro mano gyvenimą prasmingą. Jis yra prasmingas, nes turi aiškų tikslą. O tikslas yra toks, kad, šiame gyvenime tarnaujant Kristui ir sekant jo mokslu, mano siela, kūnui mirus, nueis pas Dievą į dangų amžinam gyvenimui. Mano gyvenimas yra prasmingas, nes aš seku Kristų, kuris yra gėris ir pasaulio šviesa. Neturint šio tikslo, visas gyvenimas būtų tik paprasta kasdienybė. Man tikrai gaila tų žmonių, kurie neturi savo gyvenime tokio kilnaus tikslo. Jų tikslas paprastai būna patenkinti žemiškus geidulius, pasisotinti skaniais valgiais ir gėrimais, važinėti ištaigingais automobiliais, būti kitų garbinamais.

 (Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Rasa Hollenderytė

     Šiuo laiku lietuviai Lietuvoje siekia dviejų dalykų: tikėjimo laisvės ir nepriklausomybės savo kraštui. Lietuviai nori laisvai gyventi, ugdyti savo kultūrą, laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Žinoma, dabartinėje okupuotoje Lietuvoje tai nėra įmanoma. Per šimtmečius, nuo pat krikščionybės įvedimo, lietuviai išlaikė tvirtą tikėjimą į vieną Dievą, o per krikščionybę išlaikė ir savo tautos kultūrą.

     Per šešis šimtus metų krikščionybė Lietuvoje paliko gilius pėdsakus. Pavyzdžiui, meno klestėjimą galime priskirti krikščionybės nuopelnams. Stipri meilė ir pasitikėji-

Rasa Hollenderytė.

mas Dievu daugelyje lietuvių sukėlė kūrybingumą, skatino kurti ir tuo prisidėjo prie lietuviškos kultūros. Mes turime daug rašytojų ir poetų, kurie rašo religinės prozos ar poezijos. Religiniais motyvais kūrė Maironis, tebekuria Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas ir kiti kūrėjai išeivijoje. Žinoma, Lietuvoje religiniai raštai yra uždrausti, bet daug poetų ir rašytojų kurtų šiomis temomis, jeigu jie būtų laisvi.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

NAMINĖS DEGTINĖS VARYTOJAI

     "Tiesoje” rašoma, kad girtavimas — žala žmogui ir visuomenei. Per dvejus metus vidaus reikalų organai nustatė beveik 6500 su naminės degtinės varymu, laikymu, pardavimu susijusių faktų. Sunaikino 1843 naminės aparatus, apie 155 tūkstančius litrų raugalo ir naminės. Savanoriškai atiduoti 47 aparatai.

     Prieš keletą metų naminė degtinė buvo varoma tik keliuose rajonuose, o šiandien Lietuvoje praktiškai neliko nė vieno miesto arba rajono, išskyrus Pasvalį ir Neringą, kur nebūtų užfiksuota naminės gaminimo, laikymo arba pardavimo. Tai ypač aktualu Šiauliams, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Kretingos, Prienų ir Raseinių rajonams.

     Tačiau, nepaisant policijos persekiojimo, naminės varymas vis labiau plinta. Jai gaminti naudojama vis daugiau cukraus ir kitų maisto produktų. Lietuvos TSR prekybos ministerijos duomenimis, 1986 metais respublikoje, palyginti su ankstesniais metais, cukraus parduota 5646 tonomis daugiau, o per penkis šių metų mėnesius cukraus pardavimas padidėjo dar 4998 tonos, arba 17.8%.

     Pastaruoju metu duonos kepimo ir kitose maisto pramonėse padaugėjo mielių grobstymas. Šių metų gegužės 23 dieną buvo sulaikytas Kauno duonos kepimo pramonės susivienijimo 3-sios kepyklos darbininkas R. Mizgaitis su 140 kilogramų pagrobtų mielių. Panevėžio maisto produktų kambinato darbuotojai E. Brogis ir P. Meilūnas buvo sulaikyti pagrobę po 20 kilogramų mielių, Ivanauskas — 41 kilogramą ir Vasiljevas — 10 kilogramų mielių. Panašių faktų pasitaikė ir kitose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų maisto ir duonos produktų pramonės įmonėse.

     Kai kurie naminės varytojai nusikalstamu amatu verčiasi atvirai, kaimynų ir darbo draugų akivaizdoje. Neretai naminės varymo aparatai arba jų dalys gaminamos darbo vietose iš pagrobtų medžiagų. Atėjus vasarai, naminės varytojai persimetė į miškus. Miškų ūkio darbuotojai suranda net vieną nukirstą medį, tačiau, deja, nepastebi naminės varymo aparatų, o kartais net ištisų fabrikų. Sunku patikėti, kad niekas iš Kauno rajono Zapyškio kolūkio nežinojo apie firmą nedideliame miškelyje, kur milicijos darbuotojai aptiko ir sunaikino šešis naminės varymo aparatus ir 3 tūkstančius litrų raugalo.

     Čia pateiktas tik vienas kitas faktas. Respublikoje jų yra labai daug.

Skyrių tvarko JUOZAS V AIŠNYS, S.J.

KELETAS KLAUSIMŲ

     1.    Kaip rašyti tautinių šokių pavadinimuspirma didžiąja raide ir su kabutėmis (pvz., "Sadutė”, "Jonkelis”, "Blezdingėlė”), ar mažąja ir be kabučių (sadutė, jonkelis, blezdingėlė) ?

     Mažąja ir be kabučių. Juk tai yra paprasti šokių pavadinimai, kaip polka, valsas, suktinis, klumpakojis ir kt. Kai kam gal atrodo, kad Sadutė yra moters ar mergaitės vardas, o Jonkelis — vyro, bet tai netiesa.

     2.    Ar geriau sakyti "tai padarysiu dideliu malonumu”, ar"su dideliu malonumu?

     Aišku — "su dideliu malonumu”. Sakyti "dideliu malonumu” būtų klaida. Šios rūšies įnagininkai be prielinksnio su kai kurių buvo pradėti vartoti tada, kai mūsų kalbininkai ir mokytojai griežtai draudė vartoti priemonės įnagininką su prielinksniu su, pvz.: Kirsti su kirviu, rašyti su pieštuku, kasti su kastuvu, važiuoti su automobiliu, vaiką maitinti su pienu, gyvulius šerti su šienuir pan. Dabar kalbininkai tokių posakių jau nesmerkia — leidžia vartoti ir vienaip, ir kitaip (su prielinksniu su ir be jo), nors jie gali atrodyti dviprasmiški. Tačiau ką nors padaryti "su malonumu” yra ne priemonės, o būdo įnagininkas. Tad posakiai "daryti su malonumu”, "valgyti su apetitu”, "kalbėti su pagarba”, "žygiuoti su daina” yra visiškai geri.

     Įnagininkas su prielinksniu su yra vartojamas ir tada, kai reiškiame:

     a)    laiką: Atsikėliau su pirmais gaidžiais. Parėjau dar su saule (dar saulei nenusileidus);

     b)    priežastį: Atėjau su reikalu. Atėjo pasiuntinys su linksma žinia;

     c)    perviršį: Užmokėjau dolerį su centais. Pripylė indą su kaupu.

RAŠYKITE APIE ŠEIMAS

     Pirmiau “Laiškuose lietuviams” buvo labai stiprus ir įdomus “Šeimos” skyrius. Buvo tikrai aktualių straipsnių, bet dabar šiais klausimais beveik nerašoma. Dėl ko?    R.N.

     * Redakcija taip pat labai pasigenda straipsnių apie šeimų problemas. Dėl to šių metų suaugusiųjų konkursui paskyrėme nagrinėti šeimų problemas. Tikėkimės, kad atsiras daug gerų straipsnių.

“LAIŠKUS LIETUVIAMS” SKAITO IR JAUNIMAS

     Puikus ir įdomus žurnalas, daug aktualių temų. Skaito ir mūsų dukros. Sėkmės!

Angelė Nelsienė

AR NETAISYTINAS REIKALAS?

     Šių laikų švento gyvenimo žmogus Padre Pio išpažinčių klausydavo po aštuoniolika valandų per dieną. Laikė svarbiu darbu padėti žmonėms susitaikyti su Dievu. Fatimos Marija siūlo mažiausiai kartą per mėnesį atlikti išpažintį. Per EWTN katalikų televizijos stotį vienas pamaldus kunigas sakėsi padejavęs Viešpačiui, kad parapijos žmonės nesinaudoja Susitaikymo sakramentu. Gavęs tokį atsakymą: “O kaip tu gali prisidėti prie šio reikalo atitaisymo?” Tas kunigas nutarė nelaukti žmonių prašymo, bet ilgiau ir dažniau pasėdėti klausykloje savaitės dienomis.

     Net graudu, kaip trumpai ir nesvarbiai yra kalbama apie išpažintį katalikiškam jaunimui, ypač mūsų stovyklose vasaros metu. Per ištisą dviejų savaičių stovyklą nebuvo pasiūlyta vaikams išpažinties. Mes, net suaugę, drovimės asmeniškai kunigą išsikviesti išpažinties klausyti, o juk jaunimas taip pat nedrąsus šiuo reikalu. Kunigai yra stovyklautojų dvasios vadai, bet ar nestinga jų vadovavimo šiame sakramentiniame reikale?

Pastorius skundžiasi savo draugui:

—    Ta ilgų plaukų mada kartais sukelia didelių keblumų.

—    Kokių?

—    Praėjusį sekmadienį, tuokdamas vieną jauną porą, buvau priverstas jaunavedžiams pasakyti: “Gal kuris nors iš judviejų teiksis pabučiuoti jaunąją?”

*

Rimukas visą laiką savo mokytojai sako “tu”. Mokytoja bausmei liepė jam penkiasdešimt kartų parašyti: “Į mokytoją reikia kreiptis Jūs”.

Rimukas parašė tą sakinį šimtą kartų.

—    O! — nudžiugo mokytoja. — Tikriausiai supratai savo kaltę.

—    Taip, — atsakė berniukas, — noriu, kad tu daugiau nebepyktum.

■ Okupuotoje Lietuvoje pagrindinis 600 m. krikščionybės minėjimas įvyko Vilniuje birželio 28 dieną Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Iškilmėms vadovavo vyskupų komisijos pirmininkas, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apaštalinis administratorius, arkiv. Liudvikas Povilonis. Kartu su Lietuvos dvasininkija dalyvavo Latvijos vyskupas Janis Cakulis, Minsko ir Gudijos metropolitas Filaretas ir eilė kitų tikybų atstovų. Iškilmingos pamaldos tuo pačiu metu vyko dar penkiose Vilniaus bažnyčiose.

■    Sovietų Sąjungoje pirmą kartą Maskvos televizija ir radijas buvo pasiruošę transliuoti 15 minučių iš stačiatikių Velykų pamaldų. Keston žinių tarnyba praneša, kad tai buvo leidęs Gorbačiovas, tačiau staiga 10 min. prieš transliaciją telefonu paskambino Jegor Ligačevas, ir tą transliavimą uždraudė. Ligačevas yra antrasis komunistų partijos sekretorius, kuris veda ideologinius reikalus. Gorbačiovas Bažnyčią laikąs teigiamu veiksniu istorijoje ir būsima sąjungininke moralinėje srityje. Sovietų viršūnėse vyksta kovos.

■ Estijoje mirė paskutinis katalikų kunigas Michael Krupmanas. Prieš II pasaulinį karą Estijoje buvo 6 katalikų parapijos, iš jų teliko tik viena, kurią aptarnavo dabar miręs kunigas. Visi Estijos kunigai buvo Sovietų ištremti į Sibirą.

■    Išeivijoje yra apie 600 lietuvių katalikų kunigų ir apie 500 lietuvaičių seselių vienuolių. Tai paaiškėjo iš vysk. P. Baltakio pranešimo lietuvių kunigų suvažiavime Romoje.

■    Lietuvoje paruoštas ir JAV-se prel. V. Balčiūno prižiūrimas bus spausdinamas vienatomis kunigų breviorius, kuriuo galės naudotis ir seselės. Numatoma išleisti 5000 egzempliorių.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Daugeliui pageidaujant, ateinančiais metais manome organizuoti poros savaičių ekskursiją į Pietų Ameriką, maždaug nuo balandžio 23 iki gegužės 7 dienos. Daugiau informacijų duosime vėliau.

DVIDEŠIMT DEVINTASIS KONKURSAS

     “Laiškai lietuviams” skelbia dvidešimt devintąjį straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Temos laisvos, tik suaugusiųjų rašinys turi tikti “Šeimos” skyriui, o jaunimo — “Jaunimo” skyriui. Taigi reikia rašyti apie šeimų ir jaunimo problemas.

     Suaugusiųjų straipsnis turi būti bent trijų “Laiškų lietuviams” puslapių (apie 1800 žodžių), o jaunimo — bent vieno “L.L.” puslapio (apie 600 žodžių). Pageidaujama, kad straipsniai būtų parašyti mašinėle. Konkurso dalyviai pasirenka temą, pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną ir viską sudėję į didesnį voką, atsiunčia redakcijai iki 1988 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųsti straipsniai nebus premijuojami.