Spausdinti

Kun. Aug. Steigvila, M.I.C.

     Vienas svarbiausių Marijos metų tikslų yra šeimų sukrikščioninimas. Dabartinis popiežius krikščionišką šeimą yra pavadinęs maža namų bažnyčia. Juk iš tikrųjų Kristaus Bažnyčia žemėje susideda iš tikinčiųjų šeimų. Be šeimų negalima įsivaizduoti Bažnyčios. Krikščioniškos šeimos yra Kristaus įsteigtos Bažnyčios mažos, gyvos ląstelės.

     Kiekvienoje bažnyčioje yra altorius, prie kurio atnašaujama šv. mišių auka, ir tikintieji susirinkę sudeda savo maldas. Taip pat ir kiekvienoje šeimoje turėtų būti altorėlis, prie kurio visa šeima susirinktų bendrai maldai. Bendra šeimos malda yra ryšys, kuris sujungia šeimą su Dievu ir išlaiko šeimos narius vieningus.

     Bendra malda bažnyčioje ar šeimoje turi ypatingą galią, kurią Dievas suteikia besimeldžiantiems. Pats Kristus yra pasakęs: "Kur du ar trys yra susirinkę mano vardų, aš esu jų tarpe” (Mt 18,18).

     Bendroje maldoje dalyvauja ir Kristus, kaip matote iš tik ką cituotų Evangelijos žodžių. Jis yra mūsų tarpininkas, kuris lydi besimeldžiančiųjų prašymus ir užtikrina, kad jie bus išklausyti. Kai šv. Petras Jeruzalėje buvo patekęs į kalėjimą, tikintieji susirinkę meldėsi už jį. Dievas jų maldų išklausė, ir Petras stebuklingu būdu buvo išlaisvintas iš kalėjimo.

     Vienoje šeimoje kasdien buvo kalbamas rožančius. Prie penkių paslapčių dar būdavo pridedama šešta specialia intencija, kurią šeimos galva atskleidė savo gyvenimo pabaigoje, pasakydamas, kad toji šeštoji paslaptis buvo kalbama, prašant Dievą, kad iš tos šeimos kurį nors sūnų jis pašauktų į kunigus. Maldos buvo išklausytos su kaupu, nes iš šeimos išėjo du kunigai.

     Visus ginčus ir nesklandumus šeimoje būtų galima išlyginti, jei šeima kasdien praktikuotų bendrą maldą prie šeimos altorėlio. Tai esu patyręs iš ilgos savo pastoracijos šeimose. Kartą teko padėti sulipdyti beišyrančią šeimą. Ėmiausi maldos ir sakramentų priemonių, ir toji šeima iki šiol laimingai sugyvena ir gražiai augina savo vaikus.

     Todėl galima tvirtinti, kad bendra šeimos malda yra Dievo palaima visai šeimai ir visiems šeimos nariams, nes ji visus jungia ir lydi sunkumuose, apvainikuodama pergale.

ŠVENTAS RAŠTAS — ŠEIMOS PATARĖJAS

     Lietuvoje, kur neleidžiama platinti religinės spaudos, yra didelis Dievo žodžio alkis. Tikintieji dažnai ranka nusirašo Šv. Rašto puslapius ir skaito savo namuose, kad lengviau galėtų atsispirti bedieviškai propagandai. Mat Dievo žodis yra tikroji tiesa, kuri apšviečia kiekvieną geros valios žmogų.

     Viename Lietuvos miestelyje buvo surinkta religinė literatūra, ir vienas partijos narys turėjo viešai aikštėje sudeginti. Sudegė visi raštai, tik viena skiautelė liko nesudegusi, kurioje buvo šie žodžiai: "Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.. Partietis, perskaitęs šiuos žodžius, susimąstė. .. Paskui paėmė partijos bilietą ir sudegino. Vėl grįžo prie savo tikėjimo, prašydamas atleidimo.

     Mes, laisvojo pasaulio lietuviai, gal per mažai vertiname Dievo žodžio galią savo gyvenime. Gal tik paviršutiniškai klausomės Dievo žodžio per mišias, bet nesigiliname į jo prasmę. Užtat ir nedarome pažangos dvasiniame gyvenime. Mes bandome pritaikinti Dievo žodžius prie mūsų gyvenimo, bet netaikome savo gyvenimo prie Dievo žodžių. Todėl mūsų krikščionybė yra labai lėkšta.

     Mūsų filosofas dr. Antanas Maceina vienoje paskaitoje yra pasakęs, kad vien tik Kalno pamokslo dešimties eilučių užtektų perkeisti krikščionybę ir padaryti tikruoju žemės raugu ir šviesa. Gaila, kad mes per mažai kreipiame dėmesio į Dievo žodžius, todėl tikime bet kokio žmogaus nuomone, nors ji būtų klaidinga, kaip, pavyzdžiui, atsitinka su vadinamąja išlaisvinimo teologija, kuri sumaišo Dievo apreikštas tiesas su Markso ir Engelso mokslo idėjomis, todėl sumaišo ir suskaldo krikščionis.

     Dievo žodis yra kaip dviašmenis kalavijas, kuris perskrodžia visas klaidingas nuomones ir apšviečia tikinčiųjų protus dieviška šviesa. Vienoje šeimoje nebuvo vienybės, turėjo eiti pas psichologus ir psichiatrus, kurie mažai ką galėjo padėti. Patariau jiems įsigyti Šv. Raštą ir pradėti pritaikinti savo gyvenime. Po trumpo laiko toji šeima paliko psichiatrus ir įstojo į katalikiškų šeimų sąjūdį, kuriame jaučiasi tikrai laiminga, nes visi gyvena tais pačiais Dievo žodžio įkvėptais idealais, nušviečiančiais žmogaus gyvenimą.

     Kiekviena šeima tegul pabando ne tik įsigyti Šv. Raštą, bet jį rimtai studijuoti ir pritaikinti savo gyvenimui. Greitai jie atras naujos šviesos ir stiprybės šių dienų sumišime, nes Dievo žodis yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų ir kiekvieną šeimą.