Linas Simonaitis

     Kiekvieną vasarą Vilniaus universitete vyksta lituanistikos kursai lietuviams, gyvenantiems užsienyje. Tokie kursai buvo ir šiais metais. Į juos suvažiavo 28 studentai iš įvairių pasaulio kraštų. Daugumas jų atvyko iš JAV, bet buvo ir iš Argentinos, Australijos, Kanados, Lenkijos, Švedijos. Pirmiau šie kursai tęsdavosi 6 savaites, bet šiais metais buvo sutrumpinti — tęsėsi tik 4 savaites, visą liepos mėnesį. Vis dėlto ir per tas 4 savaites daug ką pamatėme, patyrėme ir išmokome.

     Visi kursantai buvo apgyvendinti vadinamajame studentų miestelyje, rytinėje Vilniaus dalyje — Antakalnyje. Ten yra didelis universiteto pastatų kompleksas, daugelis bendrabučių, laboratorijų. Vilniaus senamiestyje dar tebėra prieš šimtmečius pastatytos universiteto patalpos, ir jose tebevyksta mokslinis darbas. Tačiau šiose senose patalpose netilptų visa dabartinio universiteto veikla. Maždaug prieš 15 metų buvo pastatytas naujasis kompleksas Antakalnyje. Į jį buvo atkelti kai kurie universiteto fakultetai: teisės, ekonomijos, fizikos.

     Žinoma, kai kurie studentai mieliau būtų norėję gyventi istoriniame senamiesčio rajone, bet vis dėlto Antakalnyje aplinka buvo maloni — bendrabučius iš visų pusių supo pušynai.

     Universitetas valgyti nedavė, tačiau kiekvienam studentui buvo paskirta nemaža stipendija ir leista maitintis, kaip kas norėjo. Tad vieni eidavo į parduotuves prisipirkti maisto, kurį gamindavosi bendrabutyje; kiti eidavo į valgyklas Vilniaus mieste. Kai kurie skaniai pavalgydavo pas gimines.

     Ten pat, Antakalnyje, kur studentai gyveno, vyko ir visas mokslas. Kas rytą kursantai klausėsi paskaitų, lankė kalbos pratybas. Paskaitas skaitė žymūs Lietuvos mokslininkai. Pavyzdžiui, vieną rytą Jonas Palionis kalbėjo apie pirmuosius lietuvių literatūros klasikus. Kitą dieną Norbertas Vėlius įdomiai apsakė senąją lietuvių mitologiją. Česlovas Kudaba nagrinėjo dabartinės Lietuvos gamtos problemas. Per kalbos pratybas buvo rašomi diktantai, aptariami lietuvių kalbos gramatikos ir semantikos klausimai.

     Formalus mokslas baigdavosi vidurdienį, o neformalus — niekada nesustodavo. Lietuviškai kalbėti reikėdavo visur — ir svečiuose pas gimines, ir sportuojant su vietiniais studentais. Visų kursantų lietuvių kalbos žinios žymiai sustiprėjo.

     Vilnius yra labai įdomus miestas ir dėl savo praeities, ir dėl dabartinio kultūrinio gyvenimo. Senamiestis yra didelis; jame yra nemaža pastatų iš praėjusių šimtmečių. Ypač vakarais jo bokštai sudarydavo iš tikrųjų fantastiškas panoramas. Visus sudomino senamiestį gerai pažįstąs istorikas Romas Batūra. Jis kursantus apvedžiojo po Vilniaus pilies griuvėsius, aprodė senųjų miesto pagrindų kasinėjimus.

     Vilniuje šį liepos mėnesį buvo nemaža renginių. Moksleivių dainų šventė vyksta kas penkeri metai. Suvažiuoja moksleivių būriai iš visos Lietuvos. Pasirodė penki dabartinės muzikos ansambliai. Buvo įvairūs valstybinio jaunimo teatro spektakliai. Paprastai teatras vasarą neveikia, tačiau buvo ypatinga proga — atvažiavo grupė amerikiečių režisierių, kurie domėjosi kai kurių Jaunimo teatro vaidinimų pastatymu Amerikoje. Galbūt įspūdingiausias renginys buvo visą savaitę užsitęsęs "Baltica ’87” folkloro festivalis. Į jį suvažiavo etnografiniai dainų ir šokių ansambliai iš daugelio Europos šalių. Kas vakarą vykdavo oficialios ir neoficialios vakaronės, o savaitgalį visas festivalis užsibaigė labai įspūdingu koncertu.

     Dalis vasaros lituanistinių kursų programos buvo ekskursijos po Lietuvą. Vieną dieną buvo aplankyti Trakai. Kitą dieną ekskursantai nuvažiavo į Panevėžio rajoną, kur aplankė lino muziejų, kolūkį, o vakare — miesto teatrą. Buvo ekskursija į Kauną. Nors smarkiai lijo, bet buvo galima pamatyti Čiurlionio muziejų ir žymųjį Velnių muziejų. Buvo išvykos į Rumšiškes ir prie ežero Aukštadvario rajone. Paskutinį savaitgalį buvo dviejų dienų ekskursija prie Baltijos jūros. Kursantai aplankė Jūros muziejų Klaipėdoje ir pasimaudė jūroje, nuvykę į Palangą. Paskutinė išvyka buvo į Anykščius, kur buvo aplankyti rašytojų Antano Baranausko, Antano Vienuolio ir Jono Biliūno namai bei paminklai, Anykščių šilelis ir Puntuko akmuo.

     Po keturių trumpų savaičių lituanistikos kursai pasibaigė. Paskutinę dieną kiekvienam kursų dalyviui Vilniaus universiteto prorektorius J. Grigonis įteikė mokslo baigimo pažymėjimą. Daugumas studentų džiaugėsi, kad tą mėnesį praleido Lietuvoje, bet buvo liūdna, kad reikėjo išvažiuoti. Daug kas tikisi vėl sugrįžti.

     Redakcijos prierašas. Žinoma, niekas neabejoja, kad šiuose kursuose studentai, kaip autorius rašo, daug ką pamatė, patyrė ir išmoko. Vis dėlto turbūt yra tiesa, kad į juos lietuviai studentai važiuoja pirmiausia ne dėl to, kad patobulintų savo lietuvių kalbą, bet kad aplankytų Lietuvą ir po ją pavažinėtų. Tai, be abejo, labai įdomu ir naudinga. Aišku, kad per tas kelias savaites, nuolat girdint tik lietuviškai kalbant, ir jų lietuvių kalba pagerėja. Tačiau, jau daugelį metų dėstant lietuvių kalbą čia, Amerikoje, lituanistikos seminaruose, teko sutikti bent dešimt studentų, buvusių Vilniaus lituanistiniuose kursuose. Jie visi, be jokios išimties, prisipažino, kad čia, lituanistikos seminare, per dvi savaites jie išmoko daug daugiau, negu Vilniuje per šešias. Ir tai savaime suprantama. Juk, kaip jau minėjome, į Vilniaus kursus studentai vyksta visai kitam tikslui negu į lituanistikos seminarą. Vilniuje paskaitas skaito žymūs profesoriai, bet jie kalba įvairiomis temomis, gal kartais aukštoku stiliumi, mūsų išeivijos jaunimui sunkokai suprantamu. Be to, nesunku suprasti, kad į savo tėvų žemę patekusio jaunimo mintys nuo dėstomų dalykų dažnai nuskrieja visai kitur. O lituanistikos seminare dėstomi dalykai yra labai sukoncentruoti. Čia studentai suvažiuoja vieninteliam tikslui — mokslui. Kiekvienas studentas kasdien išklauso po penkias ar šešias paskaitas, o vakarais atidžiai studijuoja iki vidurnakčio, kai kurie net iki paryčių. Seminare kalbama tik lietuviškai — nė žodžio angliškai. Kai po dviejų savaičių vaikai grįžta namo, tai tėvai jų beveik neatpažįsta, nes jų lietuvių kalba būna aiškiai pagerėjusi. Viena mergaitė po seminaro rašė: "Kai aš dabar išeinu į gatvę ir išgirstu angliškai kalbant, tai man būna labai keista...”

     Žinoma, taip intensyviai studijuojant, būtų sunku ištverti ilgiau kaip dvi savaites. Jau ir tos dvi savaitės išvargina. Bet ateinančių metų seminare bus daug lengviau, nes ten bus daug priemonių atsikvėpti ir pailsėti. Seminaras bus naujoje vietoje, netoli Auroros, apie 50 mylių nuo Čikagos. Labai įdomus, stilingas pastatas, patogūs kambariai, maudymosi baseinas, teniso, tinklinio ir krepšinio aikštės, privatus ežeriukas su baidarėmis.

     Seminaras bus nuo rugpjūčio 7 iki 21 dienos. Jau dabar galima registruotis šiuo adresu: Lituanistikos seminaras, 5620 S. Claremont Ave., Chicago, IL 60636.