Spausdinti

Kunige Jonai,

     Beskaitydama Jūsų laiškus Žirmūnui, radau ir man naudingų žinių. Tačiau apaštalo Pauliaus laiškuose užtikau ne tik man sukeliančių nemalonių minčių, bet ir daugeliui moderniųjų laikų katalikų, net vienuolių. Sakoma, kad net ir kunigams ten yra nepriimtinų idėjų. Jei apaštalų laikais moterys buvo laikomos žemesnės kategorijos padarais, tinkamomis tik vyrams tarnauti ir vaikams gimdyti, o vyrai buvo jų viešpačiai, tai šiandien visiškai tai nesiderina su mūsų pažiūra į moterų pasaulį, bent Vakarų kultūros kraštuose, kur moterys kovoja už visišką lygybę su vyrais. Kokia galės būti moters ir vyro lygybė šeimoje, jei vyras, remdamasis Šv. Raštu, reikalaus iš moters vis jo klausyti, o moteris turės kovoti už savo žmogiškas teises? Ar tai nebus nuolatinė trintis, nepasitenkinimas ir nesutarimai? Ar galės moteris būti laiminga šeimoje, būdama, kaip sakoma, "po vyro padu”? Ką Jūs galėtumėte šiuo reikalu pasakyti?

Birutė

Mieloji Birute,

     Seniems dantims duodi krimsti kietą riešutą. Bijodamas netekti paskutinių savo dantų, stveriuosi už širdies ir galvos. Gal tai padės Jums ramiai susimąstyti ir pamatyti, kad apaštalas Paulius ne visai niekus nušnekėjo savo ir mūsų laikų krikščionims.

     Žmogaus kūnas turi gan daug visokių organų. Kiekvienas jų atlieka nepamainomą funkciją. Ir kai visi organai veikia kaip reikiant, žmogus yra sveikas. Bet nors vienam "sustreikavus” ir nusilpus, atsiliepia visam kūnui. Manau, kad ryškiausias pavyzdys yra širdis ir galva. Išplėšk širdį — ir bus lavonas. Nuimk nuo pečių galvą — bus toks pat lavonas.

     Tautos ir visos žmonijos pagrindinis organas yra šeima. Jos gerovei būtinai yra reikalingi du organai — širdis ir galva: motina ir tėvas. Ir Kūrėjo, ir, jeigu Jums taip geriau patinka, tai, sakykim, ir pačios gamtos skirta šeimai širdis yra motina, o galva — vyras. Šitų organų negalima sukeisti normalioje šeimoje, kaip negalima sukeisti jų funkcijas kūno organizme. Vargas kūnui ir galvai, kai širdis silpna, vargas ir šeimai, kai širdis-motina negaluoja. Lygiai vargas, kai kūno galva nenormali, vargas ir šeimai, kai jos galva-vyras yra mėmė. Bet ir stipriausia, pajėgiausia širdis nueis ten, kur ją pasuks nors ir kvailoka galvelė. Būtų nesąmonė imti svarstyti, katras svarbesnis ir vertingesnis, kam teikti pirmenybę — galvai ar širdžiai. Jiedu yra lygiai svarbūs, lygiai reikalingi organizmo gyvybei, bet ir vienas, ir antras turi būti savo vietoje. Niekas neginčys širdies svarbos kūne ir kaip ji nė geriausios galvos nepakeičiama. Deja, šiandien daug kas ginčijasi ir mano, kad šeimos širdį galima pakeisti, užkraunant jai galvos-tėvo funkcijas. Mergaitės-moters svarbiausia funkcija yra būti normalioje šeimoje gera motina. Ne fabriko darbininkė ar direktorė, ne žemės artoja ar kokia nors minių adoruojama žvaigždė, net ir ne pirmoje vietoje mokslininkė ar menininkė, bet pirmoje vietoje tikra motina-širdis ne tik vaikams, bet ir vyrui! Visus kitus darbus gali atlikti ir vyrai, bet motinos-širdies jokiu būdu neatliks. Ir tai yra pati didžiausioji moters garbė, teisė ir pareiga. Todėl yra didelis nesusipratimas veržtis į vyrų vietas, su jais konkuruoti ir kovoti. Bet ar tai reiškia, kad moteris turi būti vergė šeimoje ir visuomenėje? Jokiu būdu! Apaštalas Paulius primena galatiečiams: "Kristuje nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!” (3,27-28). Taigi Paulius kaip tik ir iškelia moters lygią vertę su Jėzaus Kristaus mistiniame kūne, todėl ir lygią jos garbę. Tačiau jis negali panaikinti moters, motinos-širdies funkcijas šeimoje.

     Spėju, kad Jums nepatiko apaštalo Pauliaus pamokymai efeziečiams (5,22-32). Dar kartą pasiskaitykite šias eilutes, bet turėdama mintyje, ką jis pasakė galatiečiams, jog "nėra nei vyro, nei moters, o visi yra viena Kristuje Jėzuje”. Taigi efeziečiams taip rašo: "Šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra šeimos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva — jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų. .. padarytų šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, tas myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina, globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. 'Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienas kūnas’. Šita paslaptis yra didelė — aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną, kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą”.

     Tačiau, Birute, neužmirština ir tai, kad nors vyras kažkaip mylėtų savo žmoną ir vaikus, jo meilė nebus tokia kaip motinos meilė, nes ji yra vienintelė, speciali. Tik pagalvok, Birute, ar ne teisingai ir gražiai kun. Hardy Schilgen aprašo savo knygoje "Tu ir ji” nieku nepamainomą motinos meilę šeimoje: "Žmogus — amžinojo Dievo paveikslas. Dėl lyčių skirtumo iškyla tiek vyro, tiek moters kai kurie privalumai, kuriuose atsispindi Dievo tobulumas. 'Amžinas moteriškumas’ todėl reiškia tuos moters esmės ypatingus bruožus, kuriais ji, skirtingu nuo vyro būdu, ypač yra panaši į Aukščiausiąjį... Giliausia moters esmė — motiniškumas. Ar kada nors pagalvojai, ką reiškia tas žodis 'motina’? Kuo motina tau buvo ir, tikiuos, tebėra? Kodėl ji tave taip myli? Tylioje vietelėj, po savo širdimi, nešiojo ji tave ištisus devynis mėnesius. Nuolat ji tada apie tave mąstė ir karštai už tave meldėsi. Su neapsakomu išsiilgimu ji tavęs laukė. Kaip domėjosi, koks tu atrodysi! Ypač paskutiniais mėnesiais ji nuolat turėjo saugotis, kad tau kas nors nepakenktų. Ji negalėjo taip vaikščioti, kaip norėjo, taip dirbti, kaip troško. Tuo metu gal dėl tavęs ji turėjo iškęsti daug sunkumų. Ir kai tu gimei, — su didžiausiu skausmu atsiskyrei nuo jos širdies. Kiekviena motina gimdydama turi daug iškentėti, o kai kurios motinos nuo to ir miršta. Bet visa tai ji dėl tavęs noriai iškentė. Kaip ji džiaugėsi, kai tave pirmą kartą paėmė į rankas, kai tau į akis pažvelgė! Ir pirmaisiais mėnesiais ji tave maitino savo krūtų pienu. Kitokio maisto tu dar negalėjai vartoti.. . Štai ką viena motina galvojo, maitindama savo kūdikį:

     Melsdamasi drėgnom akim,
     Niekad nejaustu džiaugsmu,
     Kūdikėlį prie krūtinės
     Dedu aš pirmą kartą.
     Imk mane visai, vaikeli,
     Mano gerk gyvenimą, gerk kraują.
     Gerki mano sielos ugnį
     Ir širdies tyriausią meilę!

(Mia Holm)

     Kiekviena motina svajoja tik apie vieną dalyką, apie savo vaiko laimę. Pagalvok, kuo kiekviena motina yra savo vaikui pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais ir metais. Visada ji turi rūpintis savo vaiku, prie jo pasilikti, jį dieną ir naktį saugoti ir jam tarnauti. Tada ji gyvena ne tiek sau, kiek savo vaikui. Kiek meilės, kantrybės ir meilumo turi ji rodyti savo vaikui! Ji paaukoja jam savo laiką, savo jėgas, savo troškimus, savo patogumus, dažnai savo nakties poilsį ir kartais net sveikatą. Bet visa tai ji daro mielai. Ir tavo motina visa tai iškentė dėl tavęs.

     Motinos orumas yra ne vien nuostabiai švelnus ir nuoširdus, jis yra taip pat labai didelis ir šventas. Motina dalyvauja tam tikru būdu Dievo kūryboje. Kurti — tai padaryti ką nors iš nieko, ko pirma nebuvo ir niekuomet nebūtų buvę — tai gali padaryti tik Dievas. Ir prie to kūrimo bei džiaugsmo Dievas leidžia dalyvauti ir motinai, nes ir ji teikia vaikams buvimą, kurie šiaip niekuomet nebūty gimę. ..”

     Kai pagalvoja, kad tas jos vaikas gyvens amžinai, kad už jį mirė Dievo Sūnus, tai motina gali sakyti: "Jis yra mano vaikas!” Tik danguje ji galės suvokti, koks didelis pašaukimas yra būti motina, gyva, pulsuojančia, mylinčia širdimi. Jos pakeisti negali nė geriausia galva-tėvas. Todėl apaštalas Paulius ir liepia vyrams mylėti savo žmonas, "kaip savo pačių kūnus”. Ne, jis neužmiršta, kad moteris, kaip žmogus, nėra nė kiek menkesnė už vyrą. "Nėra nei vyro, nei moters”, jis rašė. Visi yra viena Kristuje Jėzuje. Argi šitaip galvodamas ir Šv. Dvasios įkvėptas apaštalas būtų norėjęs pavergti moterį "vyrui po padu”? Tikriausiai ne! Klusnumas nebūtinai yra ar turi būti vergavimas, nebūtinai yra žmogaus nuvertinimas. Pats Dievo Sūnus ne kartą pabrėžė: "Aš darau tai, ką įsakė mano Tėvas”. Dievas yra meilė, kaip sako šv. Jonas. Bet kaip tik meilės požymis ir yra tas, kad mylintysis klauso savo mylimojo. Žmona nemylės tokio vyro, kuris jos nemyli. Tada ji nenorės ir jo klausyti. Bet jeigu ji juste jus, kad vyras ją labai myli, "kaip savo kūną, kaip Kristus myli mus — savo Bažnyčią”, tai ji mylės vyrą ir mielai jo klausys, jei kada nuomonės ir išsiskirtų.

Dubrovnik. Senamiestis. Plaka.I. Kairytės nuotr.


     Apaštalo ir kunigo Schilgen nupieštoji motinos meilė nėra tiktai natūralus žmogiškas jausmas. Ji yra dieviškos begalinės meilės spindulėlis. O apie tą meilę Paulius rašo: "Meilė kantri, maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor 13,1-8). Šitokia meilė yra tiktai krikščioniška, t.y. paties Jėzaus Kristaus parodyta, ir tik iš to pažins, "jog esame jo mokiniai, jei mylėsime vienas kitą, kaip jis mus mylėjo”.

     Šitaip vienas kitą mylint, nėra didesnės problemos paklausyti mylimo asmens, nes klausoma ne to žmogaus-vyro, bet paties Kristaus, Dievo Sūnaus, kuris pasakė: "Ką padarote vienam mano mažiausių brolių, man padarote”. Taigi jei klausau — Kristaus klausau; jei neklausau ir niekinu — Kristų niekinu. Šitaip suprastinas ir Pauliaus pasakymas, kad "moterys visame teklauso vyrų”.

     Žinoma, kai "modernusis pasaulis”, o net ir daugelis katalikų nežino Dievo įsakymų nei Kristaus pamokymų bei reikalavimų, tai neturi jokios nuovokos, kas yra tikroji meilė. Tada belieka savanaudė aistra, siekianti tik save patenkinti. Tada ir prasideda visos šeimos nelaimės. Tada ir motina nebėra širdis, ir vyras nebėra galva, bet moteris lieka tik žaisliukas vyrams pažaisti, o vyras — diktatorius savo "galybei” parodyti. Tai nėra krikščioniška, o pagoniška. Kristaus ir apaštalo Pauliaus pamokymai buvo geri jų laikams, jie geri ir mums, Dievo išmintis nesikeičia.

     Neužmirštu, Birute, jog visi palyginimai šlubuoja. Todėl ir mano palyginimas apie širdį ir galvą taip pat šlubuoja. Gali pasitaikyti ir tikrai pasitaiko, kad motina šeimoje turi atlikti ir vyro pareigas, ar kai jis serga, ar kai jis yra tikrai "silpna galvelė”. Pasitaiko, kad ir vyras-tėvas turi vaikams atstoti motiną, kai ji yra ir fizinis, ir dvasinis ligonis. Bet tai turėtų būti tik išimtys iš normalių šeimų gyvenimo. Kai tokiais atvejais nebepakanka natūralios vienas kito meilės, tai ją turi papildyti ir net pavaduoti antgamtinė krikščioniškoji meilė. Bet ir natūralioji meilė bus visuomet per menka ir nepatenkinanti, jeigu ji nebus persunkta krikščioniškąja meile. Bet apie tai nerašysiu, nes jau ir taip laiškas išėjo ilgas. Tikiuosi, kad jame rasite pergalvotinų minčių.

Jūsų Kristuje Kun. Jonas