Spausdinti

Ekskursantai

JUGOSLAVIJA

     Birželio 19 d. atsisveikinam su Budapeštu ir traukiame Jugoslavijos link. Tuoj privažiuojame didžiausią Europoje Balatono ežerą, kurio pakrantėse pilna elegantiškų vasarnamių. Čia ir vengrai, ir turistai mėgsta atostogauti. Visur pakelėje lygumos, paįvairintos miškeliais ir krūmokšniais. Prie namų visur daug gėlių, kai kur pastatyti metaliniai kryžiai su nukryžiavimo scena, apvesti tvorele. Be ilgesnių sustojimų tuoj privažiavome Jugoslavijos sieną. Muitinės tarnautojai įlipa į autobusą ir šypsodamiesi tikrina dokumentus. Ant vieno pastato pamatome porą gandrų. Kai kurie griebia aparatus ir nori fotografuoti, bet kiti sudraudžia — prie sienos neleidžiama fotografuoti! Pervažiuoti sieną jokių problemų nebuvo, lagaminų netikrino, tad pirmieji susitikimai su jugoslavais ir Jugoslavija buvo draugiški. Iš visų satelitinių valstybių Jugoslavija yra mažiausiai komunistiška. Atrodo, kad ji neturtingesnė už Vengriją, bet daug kas čia lyg priminė Lietuvą. Pakelės kaimeliuose raudonomis čerpėmis apdengti gražūs namukai. Nemažai statoma naujų. Vadovė aiškina, kad tai užsienyje dirbę darbininkai kuriasi.

     Jugoslaviją sudaro šešios provincijos: Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija-Hercegovina, Dalmacija ir Montenegro. Mūsų autobusas pamažu artėja prie Kroatijos sostinės Zagrebo, kur sustojome pernakvoti. Gavome luksusinį viešbutį. Tai turbūt pats geriausias viešbutis visoje mūsų kelionėje.

Split. Imperatoriaus Dioklecijano rūmai.   I. Kairytės nuotr.

     Gaila, kad tik vieną naktį jame tegalėsime praleisti. Viena didžiausių problemų ekskursijose yra ta, kad visi nori kaip galima daugiau pamatyti, daugiau ką aplankyti, tai nėra laiko ilgiau vienoje vietoje pabūti. Nuolatinis kilnojimasis iš vienos vietos į kitą, iš vieno viešbučio į kitą žmones vargina ir sukelia įvairių nepatogumų. Tad reikėtų čia surasti kokį nors aukso vidurį.

     Tame elegantiškame viešbutyje ("Esplanade”) šiek tiek apsiprausę ir pavakarieniavę jo restorane, kuris buvo panašus į karališką salę, skubėjome apžiūrėti miesto. Ant kalvos išdidžiai stovėjo didžiulė katedra. Visur aplinkui gražūs pastatai. Daugelis pastatų buvo valomi, remontuojami. Mat Zagrebas ruošėsi tarptautinėms futbolo varžyboms — universiadai. Gausūs plakatai skelbė apie šį įvykį, į kurį rugpjūčio 19 d. suvažiuos įvairių šalių studentų futbolo komandos išbandyti savo jėgų. Žinome, kad šį turnyrą laimėjo Sovietų Sąjungai atstovavusi Vilniaus "Žalgirio” futbolo komanda. Ji parvežė sovietams aukso medalį, kuris, be abejo, turėjo priklausyti Lietuvai.

     Kitą rytą, pakeliui į Split, sustojome Plitvice valstybiniame parke, kuris tikrai yra Jugoslavijos pasididžiavimas. Nepaprastai graži gamta su mėlynais kristaliniais ežeriukais ir žaliuojančiais kalneliais. Šio nuostabaus vaizdo neįstengė sugadinti net ir užėjęs lietus, kuris, nežinia už ką, negailestingai mus vanojo. Kaip tyčia, dar paklydome, nes mūsų vadovė nebuvo gerai susipažinusi su šia vietove. Ieškodami takų, sugaišome daug laiko ir dar labiau permirkome.

     Visiems sulipus į autobusą, šoferis užsuko šilimą, kad šiek tiek išdžiūtume ir negautume plaučių uždegimo. Norėdama pakelti keleivių nuotaiką, mūsų solistė Nata užtraukė dainą, jai tuoj pritarė Salomėja, ir pagaliau visas autobusas skambėjo lietuviškomis dainomis. Apie 10 val. vakaro pasiekėme Split, uosto miestą prie Adrijos jūros. Čia buvo taip pat geras viešbutis, kuriame tik pernakvojome, o iš ryto vietinis vadovas mus palydėjo į Ivan Mestrovic meno galeriją, įrengtą šio žymaus kroatų skulptoriaus viloje Adrijos pakrantėje ant kalvos. Čia matėme daugybę įdomių masyvių skulptūrų, iš kurių ypač išsiskyrė "Jobas”. Ir Čikagoje Grant Parke yra dvi jojančių indėnų skulptūros, sukurtos šio kroatų menininko. Keletą metų jis yra dėstęs meną Notre Dame universitete, Indianoje.

     Pasigėrėję tomis įspūdingomis skulptūromis, nuvykome pažiūrėti Romos imperatoriaus Diokleciano rūmų, statytų III šimtmetyje. Dar yra išlikusios autentiškos sienos, skliautuoti rūsiai, Šv. Jono Krikštytojo krikštykla iš romėnų laikų. Dalyje šių rūmų dar ir dabar gyvena apie du tūkstančiai neturtingų žmonių.

     Ilgiau pabūti čia negalėjome, nes skubėjome aplankyti garsiąją Marijos šventovę Medjugorje, kur beveik kasdien Marija pasirodanti keliems jaunuoliams. Bažnyčia apie šiuos įvykius dar nėra tarusi savo galutinio žodžio, bet šią vietą tikrai galima vadinti šventove, nes čia kasdien atvyksta tūkstančiai maldininkų iš įvairių pasaulio kraštų. Mums atvykus, jau buvo pilna bažnyčia vokiečių maldininkų su keliais kunigais. Prie jų prisidėjo ir abudu mūsų ekskursijos kunigai prel. V. Balčiūnas ir kun. J. Vaišnys. Visi kartu koncelebravo mišias. Po mišių prisistatė mums paskirta vadovė, regėtojos Ivankos pusseserė, labai simpatiška, kukli ir protinga mergina. Ji mus nusivedė į nedidelį kambariuką prie klebonijos, kuriame ten kasdien pasirodydavo Marija keliems jaunuoliams. Ten mums rodė vaizdajuostę apie tuos pasirodymus ir apie jaunuolių apklausinėjimus bei tardymus. Daugelis būtų norėję ilgiau čia pasilikti, bet diena jau ėjo vakarop, ir mes dar prieš naktį turėjome pasiekti Dubrovniką, tad, pasakę šiai nepaprastai vietai ir Marijai "sudiev” arba "iki pasimatymo”, turėjome nenoromis lipti į autobusą ir Adrijos pajūriu vykti į gražųjį Dubrovniką, Jugoslavijos garsų žiemos kurortinį miestą. Apie Medjugorje daugiau čia nerašome, nes šiame numeryje yra specialus kun. K. Trimako straipsnis apie šią po visą pasaulį pagarsėjusią vietą Kroatijos pasienyje, prie mažo Ciutlik miestelio, Mostar diecezijoje, apie 30 mylių nuo jūros, važiuojant Sarajevo link.

     Pilni savotiškų įspūdžių ir įvairių klausimų be aiškių atsakymų, nė nepajutome, kai atsiradome Dubrovnike, kuris itališkai vadinamas Ragusa. Mus apgyvendino "Libertas” viešbutyje ant pat jūros kranto. Sakoma, kad tai pats prašmatniausias Dubrovniko viešbutis. Iš lauko jis tikrai įspūdingas, bet kambariai — šiaip sau.

Šis miestas yra įkurtas VI amžiuje. XIII amžiuje jis buvo apvestas mūro siena, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Ja galima apeiti visą senąjį miestą. Dubrovniko istorija labai sudėtinga. Šis miestas ėjo iš rankų į rankas. Čia buvo gyventa graikų, romėnų, slavų. Nuo 1814 metų jis priklausė Austrijai, o nuo 1918 m. — Jugoslavijai. Jame iki šiol yra pastebimos įvairių kultūrų liekanos.

     Pernakvoję išvažiavome apžiūrėti senamiesčio, kuris yra labai spalvingas. Netoliese aukštas kalnas — žavinga miesto puošmena. Įeiname per Pila vartus lyg į pasakų šalį, į kitų laikų kitą pasaulį. Prieš mus tęsiasi platoka Placos aikštė — tai miesto širdis, daug šimtmečių mačiusi, bet dabartiniai pastatai naujai statyti po 1667 metų didžiojo žemės drebėjimo, kurio metu miestas buvo smarkiai apgriautas. Pirmiausia aplankėme pranciškonų vienuolyną, statytą XIV amžiuje. Vienuolyne tebėra 1317 m. įsteigta vaistinė, veikianti iki šių dienų. Didelė biblioteka su labai senais rankraščiais, meniškai išpuoštais. Taip pat yra senų bažnytinių indų rinkinys ir kitokie įdomūs eksponatai. Jų bažnyčioje vyksta religiniai koncertai.

     Lipame laiptais aukštyn ir sutinkame lietuvius iš kitos ekskursijos, vadovaujamos kun. K. Trimako. Trumpai pasikalbame ir pasidaliname įspūdžiais. Mūsų ekskursija jau buvo gerokai įpusėjusi, o jų — dar tik pirmoji diena. Jie ypač teiravosi apie Medjugorje, nes mes jau ten buvome, o jie rengėsi važiuoti. Vieni kitiems palinkėję sėkmės, atsiskiriame ir einame savais keliais. Aplankome kitame Placos gale esančią miesto globėjo Šv. Blažiejaus bažnyčią, statytą 18-tame amžiuje. Didžiajame altoriuje puošni šv. Blažiejaus statula, jis laiko rankose miesto modelį. Miesto gyventojai tiki, kad šv. Blažiejus juos saugo nuo priešų ir kitokių nelaimių. Pasigėrėję kitais istoriniais pastatais, pasukame katedros link. Ji taip pat statyta 18-tame amžiuje, baroko stiliaus, kaip ir Šv. Blažiejaus bažnyčia. Joje yra keletas garsiojo Tiziano kūrinių, pvz., "Marijos dangun paėmimas”, Rafaelio "Madonna della Seggiola” ir daugelis kitų. Žinoma, čia yra ir šv. Blažiejaus relikvijos.

     Iš čia pasukame į šonines gatveles, kurios labai spalvingos, siauros, daug kur restoranėliai, viršuje plevėsuoja gyventojų skalbiniai, siauri laiptai jungia vieną gatvelę su kita, nes vienos yra aukščiau, kitos žemiau. Tai tipiškas Dubrovniko vaizdas. Vakarais čia renkasi svečiai prie žvakių šviesos ir vyno taurių. Placoje marios jaunimo. Daug krautuvių krautuvėlių su suvenyrais, su brangiomis ir pigiomis prekėmis. Jos vilioja iš įvairių pasaulio kraštų atvykusius gausius turistus.

     Įkalnyje įdomi domininkonų bažnyčia ir vienuolynas, daug vertingų meno kūrinių. Palipus laiptais į ramią aikštelę, randi Šv. Ignaco jėzuitų bažnyčią. Taip ir keliavom tarp muziejų, bažnyčių, siaurų gatvelių ir istorinių pastatų, tarp kasdieninio šio įdomaus miesto gyvenimo. Ištroškę atsisėsdavom lauko kavinėje atsigaivinti vaisių sultimis, alum ar vynu. Grįžę į viešbutį, vieni ėjo pasimaudyti į jūrą, kiti į baseiną. Vakare vykome į jugoslavų tautinių šokių bei dainų spektaklį. Nusprendėme, kad jų folkloras geresnis už vengrų, bet vis dėlto menkesnis už mūsų.

     Kitą rytą keliavome į Šv. Stepono salą. Buvo ypatingai graži kelionė į pietus nuo Dubrovniko. Iš Kroatijos pervažiavome į Montenegro provinciją. Kalnai, apaugę kiparisais, stovi kaip žvakės. Mėlynas dangus ir jūra, gražūs vasarviečių miesteliai, daugybė įlankų su salomis. Įlankos lyg ilgi fiordai nusitęsia į žemyną. Vietomis statūs jūros krantai, kitur puikūs paplūdimiai. Pakeliui pravažiuojame pro pagarsėjusią astmos ir reumatizmo gydyklą. Labai įspūdingai atrodė Šv. Jurgio salelė su benediktinų vienuolynu, o kita "Madona ant Uolos” — moterų vienuolynas. Privažiuojame Šv. Stepono salą, sujungtą tiltu su krantu. Joje daug senų pastatų paversta viešbučiais ir restoranais. Čia labai maža judėjimo — tik pėsti vaikščioja. Viename krante buvusių Jugoslavijos karalių gana kukli vasarvietė, ant kalvos Šv. Stepono serbų ortodoksų bažnytėlė, aplink statūs uolų krantai, į kuriuos daužosi jūros bangos. Pakrantėse yra ir maudymosi gerų paplūdimių. Pasidžiaugiam vaizdais, užkandam lauko restoranėly ir keliaujam atgal. Rytoj jau atsisveikinsim su Jugoslavija ir laivu per Adrijos jūrą plauksime į Italiją.

     Kitą rytą, birželio mėn. 24 d., pasveikinam vardinių proga mūsų grupėje buvusius Jonus ir važiuojame į uostą. Muitinėje šiek tiek užkliuvome. Kažkoks valdininkėlis, norėdamas parodyti savo "valdžią”, pradėjo dėl kai kurių menkniekių terorizuoti mūsų autobuso vairuotoją. Paskui liepė visiems išsikrauti iš autobuso lagaminus. Mūsų gidė labai prašė, kad mūsų nevargintų, bet jis nenusileido. Iškrovėme iš autobuso lagaminus, kiekvienas pasiėmė savąjį ir taip su jais praėjome pro muitinę. Pagrindiniai muitininkai jų visiškai netikrino, visus praleido. Vėl sudėjome lagaminus į autobusą, sulipome į laivą, taip pat ir autobusas su lagaminais įvažiavo į laivą, ir tuoj pajudėjome Italijos link.

     Pranešė, kad kelionė tęsis apie 8 valandas. Diena buvo puiki, saulėta, tad nebijantieji saulės galėjo pasideginti ant denio. Per garsiakalbį nuolat keliomis kalbomis duodami įvairūs pranešimai. Staiga pasigirsta ir lietuviškas mūsų Natos balsas. Ji praneša, kad galima keisti pinigus. Kai kurie šiek tiek išsikeitė, bet kiti neskubėjo, nes žinojo, kad Romoje mūsų laukia su keliais milijonais lyrų "profesionalas” pinigų keitėjas prel. A. Jonušas. Jau kartą laive nuaidėjus lietuviškam žodžiui, įsidrąsino ir prel. V. Balčiūnas. Tuoj pasigirdo ir jo balsas, pranešantis, kad laive bus lietuviškos mišios. Mišiose dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir keletas kitataučių. Prel. V. Balčiūnas buvo oficialus mūsų ekskursijos kapelionas. Jis labai uoliai kasdien drauge su kun. J. Vaišniu koncelebruodavo mišias ir pasakydavo trumpą pamokslėlį.

     Kaip numatyta, po aštuonių linksmos kelionės valandų pasiekiame Italijos uostą Bari. Gražiame viešbutyje pernakvojame ir kitą rytą vykstame į Romą, pakeliui nutarę aplankyti Pompėjų. Deja, Pompėjaus aplankyti nebuvo galima, nes kaip tik tą dieną darbininkai streikavo. Vietinis vadovas mus nuvežė į Herkulanėjų (lot. Herculaneum), aiškindamas, kad jis yra dar įdomesnis už Pompėjų. Galima manyti, kad jis galbūt teisybę sakė. Antikinis uostas prie Neapolio įlankos, itališkai vadinamas Ercolano, graikiškai Herakleia, dėl sveiko klimato ir gražios gamtos buvo tapęs turtingu romėnų vilų miestu, turėjusiu apie 5000 gyventojų. Šis miestas, kaip ir Pompėjus, 79 m. po Kr. buvo išsiveržusio Vezuvijaus užverstas lava, kuri greitai sukietėjo ir tapo tufu (vulkaninės kilmės uola. Jis yra taip kietas, kad labai sunku iškalti, užtat palaidotą Herkulanėjų buvo daug sunkiau atkasti negu Pompėjų. Bet tai, kas jau yra atkasta, rodo, kad čia yra daug geriau išsilaikę namai ir kiti tos nelaimės palaidoti daiktai. Buvo tikrai įdomu pavaikščioti po tuos griuvėsius ir pagyventi to laiko dvasia. Ilgai užtrukti čia negalėjome, nes jau mūsų laukė Roma, Lietuvos krikščionybės jubiliejaus iškilmės ir šį vakarą ekskursijos vadovybės "užfundyta” vakarienė, tad sėdome į autobusą ir pro žymias istorines vietas, gamtos grožio papuoštais keliais atvykome į Amžinąjį Miestą, apsistojome patogiame "Mediterraneo” viešbutyje ir aktyviai dalyvavome visose iškilmėse, kurios jau buvo aprašytos šio žurnalo spalio mėnesio numeryje.

■ Šv. Šeimos akademija Čikagoje rugsėjo 20 d. atšventė 100 metų sukaktį. Tai katalikų mokykla mergaitėms.