(Maironio gimimo 125-osioms metinėms)
IRENA SLAVINSKAITĖ
Tikrąjį meną lydi didžiuliai įsipareigojimai. Didelę atsakomybę už likimo jam suteiktą dovaną — poeto talentą — kankinamai išgyveno ir lietuvių literatūros klasikas, "Pavasario balsų” dainius Maironis. Kada J. Mačiulis pajuto galįs būti poetu, neaišku. Gal jau tada, kai gimnazijoje susižavėjęs skaitė A. Mickevičių, Gėtę, Šilerį? Kai rašė pirmuosius eilėraščius dar svetima, lenkų kalba! O gal Kijeve, kai išgirdo apie patriotinės T. Ševčenkos poezijos jėgą? Ir pats gal tada panoro grįžti į Lietuvą ir tapti jos nacionalinio atgimimo dainium?
Šiaip ar taip Maironį į literatūrą išvedė tik be galo didelis pasikliovimas poetiniu žodžiu, tikėjimas, kad poezija galinti žmonių širdyse atlikti stebuklus. Maironis pasikliovė jausmais. Pasikliovė kur kas labiau negu mes ir mūsų epocha. Jį išugdė dar kitokios, žymiai jausmingesnės XIX amžiaus tradicijos. Ten būta daugiau naivumo, gerumo, altruizmo ir gražių siekimų meilės. Tada dar mėgta rašyti ilgus laiškus, dienoraščius. Žmonės siekė ir mokėjo bendrauti. Buvo reikalingi vienas kitam. "Su niekuo, nei su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo neįsivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo paslaugomis įsigyti visų pagarbą”, — tokią moralinę direktyvą pats įsirašė dienoraštyje A. Baranauskas (A. Baranauskas. Raštai. T. 2., Y., 1970, p. 8). Europos literatūroje dar palyginti neseniai buvo nuščiuvusi sentimentalizmo ir jį lydėjusio romantizmo banga. Romantizmas apėmė ne tik literatūrą, o taip, kaip Renesansas, klasicizmas, Švietimo epocha, susiklostė į vientisą kultūros sąvoką. Poezija romantizme užėmė vyraujančią vietą. Visi norėjo būti poetais, mąstyti kaip poetai, rašyti kaip poetai. Maironį kaip geros sielos žmogų ir poetą dar kūdikystėje formavo jo namai, darnūs, draugiški tėvo ir motinos, tėvų ir vaikų, brolio ir trijų seserų santykiai. Ten būta to gražaus patriarchališkumo, kurį regime lietuvių liaudies dainos dvasioje, kuris nuvilnijo ir per visą Maironio kūrybą, neapleisdamas poeto širdies iki pat senatvės. Namų auklėjimas išmokė Maironį būti darbštų, atkaklų ne tik savo dėlei, bet ir dėl kitų.
Dar mažytis būdamas, jis jau žada niekada neapleisti savo artimiausios paslapčių patikėtinės sesers Marcelės. Ir savo žodį ištesi. Taip ir neištekėjusi, dievobaiminga Marcelė nuo 1909 metų iki pat poeto mirties gyveno kartu su broliu Kaune. Daug padėjo Maironis ir jaunėlei Kotrynai, perėmusiai su vyru tėviškę, Bernotus. Kotryna ir mirė Kaune, ir pašarvota buvo brolio namuose. Sesers dukros Danutės vardas švelniai suskambo lyrikoje ("Iš Danutės akių. . .”). Kaip nepaprastai švelnų žmogų mini Maironį jo buvę kaimynai. Jis mylėjo vaikus, mokėjo su jais žaisti ir atleisti netyčia jų pridarytas eibes. Per meilę žmogui, gamtai skleidėsi ir Maironio kūrybos šiluma. Be jos nepajustume tokio stipraus jos žavesio.
Santykis su viskuo, kas žemiška, Maironio poezijoje yra pakylėtas, iš dalies nežemiškas, idealistinis. Maironis visada juto savyje ypatingą žmogų — poetą, kuriam pasaulis ir būtis atskleidžia savo slaptąją, kitiems neprieinamą esmę. Jam visur vaidenosi (poetas mėgo vartoti sąvoką "vaidentuvė” (vaizduotė) "stebėtini tonai” ("Sielą suvargintą žemės kelionėje” / Žadinai "Sur-sum” stebėtinais tonais”; "Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės / Vaidelučių garsių, / Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės / Nuo balsų įstabių”). Maironio poezija gimė iš meile perpildytos, ją jaučiančios savyje, jos siekiančios savo ir kitų širdyse sielos: "Ir iškentėjusioj mano krūtinėje /Meilę įžiebei šalies begalimąją”. Poetas tiesiog apnuogino jausminguosius lyrikos šaltinius, deklaravo juos kaip savo kūrybos credo. "Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, / Kaip tavo nuliūdęs poetą! / Ar kas ir kančių tiek pakelti galės / Tiktai dėl tavęs, numylėta?” — rašė viename pirmųjų, bet jau programinių eilėraščių, iš pradžių pavadintame "Jo pirmoji meilė”.
Tiek visa Maironio gyvenimo, tiek kūrybos raida rodo, kad kaip poetas ir kaip žmogus, jis į pačią moralinių ir etinių žmogaus principų, jo dvasinės nuostatos viršūnę iškėlė meilę, kurią suprato kaip aukščiausią gėrį, kaip nepalyginamai didesnę už pavienį žmogų idėją. Meilė Maironiui netilpo šeimos ribose. Jos jai buvo per ankštos. Jo meilės jausmas neigė viską, kas perdėm buitiška, kas tiesiog "smilksta”, kas dvelkia prisitaikymu ir karjerizmu. Tokie estetiniai, romantizuoti meilės išgyvenimai veikė jo paties profesinę saviorientaciją, juos jis skelbė viešumai poemose "Tarp skausmų į garbę”, "Jaunoji Lietuva”, "Mūsų vargai”. Maironiui kaip poetui ir piliečiui reikėjo įveikti savyje mažąjį meilės traukos lauką didžiojo dėlei — meilės žmonijai:
Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!
“Pavasaris”
"Nedaug tėra ir pasaulinėje literatūroje panašių posmų, iš kurių lietųsi toks subtilus, o kartu kiekvienam lengvai suprantamas išgyvenimas, tėvynės meile alsuojantis estetinis pasigėrėjimas, dvasios ekstazė”. (J. Lankutis. Maironio kūryba. / Kn. Rašytojų siluetai. — V., 1984, p. 13). "Pavasaris” — retas dvasinės harmonijos atvejis Maironio kūryboje. Eilėraštis "ne tik prasme, bet ir išraiškos galingumu taip primena Šilerį:
Seid umschlungen Milionen!
Diesen Kuss — der ganzen Welt.
(V. Zaborskaitė. Maironis. V. 1968, p. 163)
Maironiškoji meilės samprata vedė poetą tolyn nuo savęs — į svajonės, idealo tolumas. Bet tos tolumos nebuvo abstrakčios. Jų turinys rašytojo kūryboje aiškiai diferencijuotas ir apibrėžtas. Svarbiausias poeto meilės objektas — jo tauta. "Visą žmoniją meile apglėbsiu / Lietuvą visgi karščiau”,— rašė poetas vienoje iš eilėraščio "Slenka debesys pilkos” redakcijų.
Maironio meilėje savo tautai atsiveria skausmingoji versmė. Gali būti mylima ir verta meilės tik tai, kas kenčia. Žmogus ir tauta yra verti meilės tiek, kiek skausmo patyrė: "Brangi: tiek vargo, kančių prityrei”. Ir juos suprasti gali tik jiems atvira, užjaučianti širdis. "Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas / Ir pamėgau, pamylėjau / Vargdienių dūmas. / O tos dūmos, vargdieninės / Graužia kai kada, / Tartum rūdys geležinės / Amžina žaizda”. Mylima tai, kas elegiška, dramatiška, kas stovi ant pačios juodžiausios nevilties, tragizmo ribos. Taip meilės jausmingumo bangoje susiformuoja Maironio lyrikoje žmogaus apleisto tautinio peizažo motyvas: "Ten apleistos pilys griūva / Ant kalnų aukštai; / Milžinų ten kaulai pūva, / Verkia jų kapai”.
Ir sunkią valandą Maironis kentėjo ne dėl jausmų stokos (Gal vienintelis toks atvejis eilėraštis "Rudens dienos”), o dėl to, kad negali realizuoti to, kas taip galingai slypi jo prigimtyje:
O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine!
Kiek ten jausmo, gilaus, nepradėtų jėgų!
Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne?
Ar žūsme keliais be darbų?
“Jei kada pančiai nukris”
Išeities čia ieškoma karštame, ugningame jausmingume, pačioje aukščiausioje jausmo įtampoje, netrukus turinčioje peraugti i veiksmą: "Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminę; / Pagimdys vargai galiūnus, / Ugnimi uždegs krūtinę!” Ir priešingai — neviltį, apatiją. Maironio poetinėje sistemoje simbolizuoja atšalęs, "šiauriškas”, "suledėjęs” jausmas. Tai sensualistinė poezija, kuriai būdingi griežti kontrastai ir antinomijos, jausmo kraštutinumai. Galingos jausmo bangos iš vidaus daužo Maironio eilėraščių krantus. Jų kalba aistringa, karšta: "Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą, / Kaip milžinas amžių baisus, / O meilė tėvynės tebūnie vadovu / Ir Dievas, kurs valdo visus!” Ištisa tėvynės meilės evangelija yra tapęs eilėraštis "Užtrauksme naują giesmę”. Meilė tėvynei — "ugnis”, "kerštas”, "rytmetys”, visa griaunanti ir žmogaus sielą išgelbstinti "galybė”. Jai priešingame poliuje stovi paniekinamas baimės, nemeilės savo tautai ir jos pasekmių vaizdas. Maironis jam atskleisti skiria lygiai taip pat daug vietos kaip ir patriotinei meilei apibrėžti "Tas ne lietuvis”— net tris kartus kategoriškai skanduoja to paties eilėraščio — giesmės strofos.
Meilė sudaro Maironio patriotinės idėjos, pačios tėvynės ir lietuviškumo — "lietuvio”, "lietuvninko” sąvokos — branduolį.
Tas lietuvis, kuris myli savo tėvynę, savo "brolius”. Ir "išgama” tas, kas ieško tėvynės kitur — salonuose, biznyje, ramybės nirvanoje.
Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis! . .
O išgamos! Pirštinę štai geležinę
Dabar jums metu į akis!
“Tautos pabėgėliams”
Maironis buvo poetas politikas, niekada nevyniojęs į švelnų eilėraščio popierių savo socialinės poezijos esmės. Už šią pilietinę drąsą jį vertino ir kitokių įsitikinimų žmonės.
Svarbiausieji meilės raiškos būdai Maironiui — menas ir pietizmas. Juose atsiveria žmogaus širdis, uždaras, į vienatvę ir tylią kontempliaciją linkęs lietuvių būdas. Jie palengvina egzistenciją. Būdamas kunigas poetas, Maironis aukštai iškėlė pietizmą, gyvenimo meilės kaip gerumo nuostatos įtraukimą į jį. Charakteringa, kad Maironio pietizmas ir yra visų gražiausias, meniškiausias patriotinėje lyrikoje. Meilė, tėvynė, siela — trys Maironio patriotinės nuostatos susieti nariai.
Patriotinis Maironio meilės jausmas ir elegiškas, graudus, ir herojiškas. Poetas jautriai išgyvena žmogaus pasiaukojimo tėvynei skausmą ir grožį, sutirštindamas poezijos spalvas, įpindamas į jos puošnųjį -aukos rūbą deimantus: "Kam nusviro galva, tam dangaus angelai / Vainiką iš deimantų pina”, sukurdamas iškilmingą kario kūno atnašavimo tėvynės žemei vaizdą:
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
“Oi neverk, matušėle!”
Maironio meilė tėvynei graudžiai jausminga, bet neašaringa, nors "graudžios ašarėlės” motyvas šio poeto kūryboje vienas nuostabiausių. Ji, kaip ir visas Maironio emocionalumas, gražiai estetiškai apvaldyta. Patys meniškiausieji Maironio eilėraščiai gimė būtent toje nepaprastai subtiliai pajustoje jausmingumo ir estetinio jausmo sintezėje ir skaldoje, kuri būdinga klasikiniam ir liaudies menui. Maironio jausmingumas ir siekia pusiausvyros, ir provokuoja audras, vėtras, žaibus. Tai ir sudaro šio poeto estetinio jausmo žavesį. Jo estetinė mintis ir labai tauri, paprastam mirtingajam nepasiekiama, ir visiškai paprasta, daugybe atvejų pažeidžiama.
(“Kultūros barai”, 1987 m. Nr. 9)