Alf. Tyruolis

     Turbūt retas kuris Lietuvos miestas taip apipintas padavimais ir legendomis, kaip jos sostinė Vilnius. Garsiausias tų padavimų yra Gedimino sapnas apie geležinį vilką ir su tuo susijusį Vilniaus įkūrimą. Daug tų padavimų ir legendų žmonėse ėjo iš lūpų į lūpas, o kai kurie buvo ir užrašyti. Iš jų žinomi, pvz., J. Vingio "Vilniaus padavimai” (1931), parašyti pagal istoriko W. Zahorskio "Vilniaus legendas ir padavimus”, kuriuos į lietuvių kalbą vertė J. Juškytė 1928 m. Rašytoja Šatrijos Ragana-Marija Pečkauskaitė irgi buvo išleidusi padavimų knygą "Istorijos pasakos” (1906), kur buvo įdėta ir padavimų apie Vilnių. Tačiau visi tie padavimai yra istorinio, ne literatūrinio pobūdžio.

     Neseniai išleista rašytojo Pauliaus Jurkaus knyga "Kai Vilniaus liepos žydi” yra literatūriškai apdoroti daugiausia su Vilniumi susiję padavimai bei pasakojimai (sakmės). Nors knygos išleidimo data yra 1985 m., bet iš tikrųjų ji pasirodė 1986 m., kai jos autorius Paulius Jurkus šventė 70-ąjį gimtadienį. Prozininkas ir poetas, dailininkas ir žurnalistas ("Darbininko” redaktorius nuo 1951 m.), Paulius Jurkus jau keliomis grožinės literatūros knygomis yra pakankamai gerai įsitvirtinęs lietuvių literatūroje.

     Dabar išleistoji knyga "Kai Vilniaus liepos žydi” yra jo 4-oji beletristinė knyga. Jo debiutinė knyga buvo "Pavasaris prie Varduvos” (1954 m.), kur 5 realistinio pobūdžio pasakojimai perpinti romantiniais vaizdais. "Draugo” romano konkursą laimėjęs romanas "Smilgaičių akvarelė" (1957) atskleidė kelių Žemaitijos miestelio veikėjų charakterį. Romane daugiau dėmesio kreipta ne tiek į veikalo fabulą, kiek į veikėjų pergyvenimus, jų psichologinę būseną. Kaip poetas, Paulius Jurkus daugiau žinomas periodikoje ar antologijose spausdintomis eilėmis ir romantine poema "Juodvarniai” (1976). Jo poezija tradicinė, su neoromantinėm žymėm, rimuojama gana tobulai.

     Bet bene tikroji Pauliaus Jurkaus kūrybos sritis bus legendinio tipo pasakojimai, ir čia jis artimesnis rašytojai Nelei Mazalaitei, kuri, kaip ir švedų rašytoja Selmą Lagerloef, uoliai puoselėjo legendinio pobūdžio pasakojimus (pvz., "Gintariniai vartai”, 1952 m. ir kt.). P. Jurkaus ankstesniajame Vilniaus legendų rinkinyje "Ant Vilnelės tilto” (1968) buvo pavaizduota Vilniaus praeitis, jo garsas ir kasdieninis gyvenimas.

     Dabar išleistojoj P. Jurkaus knygoj "Kai Vilniaus liepos žydi” yra 10 legendinių pasakojimų, paskirstytų į du skyrius, kurių vienas pavadintas "Žibuntai, vasarą atnešk”, o kitas — "Pirkliai pardavė gelumbę”. Visas rinkinys autoriaus pavadintas "Žibunto sakmės apie Vilnių”. Žibun-tas — magiška ar mistiška asmenybė, Vilniaus universiteto gamtos mokslų (ornitologijos) profesorius. Šių pasakojimų tematika sukasi apie istorinius, gamtinius, su menu susijusius įvykius bei pergyvenimus. Istorinei temai priklauso "Karaliaus sapno dovana”, "Drąsusis jūrininkas”, "Bokštas”. "Karaliaus sapno dovana” yra lyg ir Gedimino sapno paralelė: kaip karaliaus Gedimino sapnas apie geležinį vilką reiškė Vilniaus miesto įkūrimą, taip karaliaus Stepono Batoro sapnas apie plytas, panašias j knygas, išpranašavo Vilniaus universiteto įkūrimą (taip tą sapną išaiškino Zibuntas). Į šiuos istorinius pasakojimus įdėta gana daug autoriaus vaizduotės. Kiek jie turi ryšio su pačia istorine tikrove, bus sunkiau patikrinti, nes legenda lieka legenda, kartais su vos menamu istoriniu pagrindu.

     Gamtos motyvą randame keturiuose pirmojo skyriaus pasakojimuose. Tai "Didysis dailininkas” (Ruduo), "Baltoji valdovė (Žiema), "Geri draugai” (Pavasaris), "Darbščioji tarnaitė” (Vasara). Šie pasakojimai labiau tiks jaunimui pasiskaityti. Tuose pasakojimuose yra kiek ir meninio motyvo, kurio dar daugiau yra pasakojime "Pirklys ir jo trys sūnūs”. Tai primena liaudies pasaką apie tris brolius — du gudrius ir trečią paiką. Bet tas paikasis paprastai daugiau laimi nei tie gudrieji. Taip ir šiame pasakojime: du pirmieji broliai nutausta, o tas trečiasis tampa garsiu Vilniaus menininku-auksakaliu.

     Daugiau paties autoriaus vaizduotės kurtais pasakojimais yra "Žibintas” ir "Snaigė”, kurie irgi bus artimesni jaunajam skaitytojui, bent savo pamokoma idėja: geri darbai lieka neužmiršti, gyvenimo laimė randama ne vien turtuose.

     Apskritai šiuos legendinius pasakojimus skaitys, kaip minėta, ne vien vyresnieji skaitytojai, bet ir ypač jaunimas, tiek dėl pedagoginės pasakojimų reikšmės, tiek dėl fiktyvinio jų pobūdžio. Jeigu jaunimas dabar taip labai mėgsta skaityti vad. "mokslinę fikciją”, kodėl neturėtų skaityti ir "romantinės fikcijos”, ypač dėl jos artimumo Lietuvos istorijai ir gamtai? Tai žymiai prisidėtų prie lietuvybės išlaikymo jaunojoj kartoj išeivijoje.

     Lengvas autoriaus pasakojimas vietom paįvairintas ir humoristiniais brūkšniais, kaip pvz., "Ordinais apkabino visą dailininko krūtinę, o kai nebeliko vietos, tai ordinus susagstė ant jo nugaros” (p. 31). "Ir žmonės žiovavo. Ir jų šliurės žiovavo” (p. 40). O vaizduotės išradingumą mėgstantiems ypač patiks ir toks literatūrinis kąsnelis: "Tai buvo svarstyklės, kuriomis galėjai pasverti visa, net karaliaus brangų plauką, net miesto kiekvieną namą. Ir dar daugiau — galėjai pasverti krosnį, stalą, varpus, jų iš bokšto neiškabinęs” (p. 123).

     Autoriaus kalba lengva, neapsunkinta retais ir jaunimui sunkiau besuprantamais žodžiais. Tik kai kur skaitytojas turės pasitaisyti vieną kitą spaudos klaidelę, pvz. vėsulas (= viesulas), melsvumas (= melsvumas), sužiuro ( = sužiuro), senai (=seniai), jūriūnas ( = jūrūnas) ir kt. Knygą gana nuotaikingai meniškai apipavidalino pats autorius.

Paulius Jurkus. KAI VILNIAUS LIEPOS 2YDI; Žibunto sakmės apie Vilnių. Išleido Varduva, Brooklyn, NY, 1985 m. 159 pusl., kaina nepažymėta.