Spausdinti

A. Saulaitis, S.J.

     AUŠRA. Tyliai rikiuoji prasidedančios dienos uždavinius, nešinas tuo ramiu pasitikėjimu Tavimi, kurį liudija taip saldžiai tebemiegantieji, Viešpatie.

     MOZĖS KRŪMAS. Nusiimame batus ir kojines per vandenį perbristi, Tavo pasaulyje ir Tavo šeimoje prisimindami, Viešpatie, kaip Mozė nusiavė batus, būdamas Tavo nuostabioje ir šiltoje akivaizdoje.

     KELIONĖ LAIVELIAIS. Tyliai ir atsargiai irklai upės vandenį skiria, kai mus lydi abu žali krantai ir mėlyname danguje šviesūs debesys. Jaučiamės taip maloniai saugūs, Viešpatie, lyg Tavo meilingame delne ramiai keliautume.

     POSŪKIUOSE. Laivelių linksma virtinė skverbiasi žemupyn pro įvirtusius kamienus, seklumas, akmenų sąsmaukėles ir lygius upės tvenkinėlius, o mūsų žvilgsnių lynai lydi vedančius ir sekančius, pasiruošę pagalbon irtis.

     LAUKO VIRTUVĖ. Mažieji stovyklautojai kaip drugeliai blaškosi tarp verdamų, kepamų, maišomų ir ragaujamų įdomybių, o jauna vadovė ištikimai ir kantriai dosniomis rankomis savo prisiimtą uždavinį tęsia, kad jaunesnieji galėtų lavintis ir išmokti. Taip Tu, Viešpatie, nuolat budi, kad mes prasmingiau gyventume.

     PIETŪS. Susispaudę sėdime naujai įrengto stovyklinio stalo suoluose, lėkštes dėdami ant šviežiai atkastos žemės ir lauko akmenų. Iš rūkstančios ugnelės ir žemės kvapo — prieskonis skubiai paruoštiems valgiams, dvelkiantiems augančio artumo šiluma.

     PAS ŽUVYTES. Turbūt virtuvėje daug senos duonos kepalų, bet maža mergytė nuo savo riekės atskiria minkštesnius kąsnelius ir pavalgiusi neša juos viena į upelį žuvyčių maitinti, piršteliais rūpestingai laužydama dar mažesnius ir gardesnius trupinėlius tam gyvybės ryšiui, kuris visą kūriniją jungia į vieną vienintelį Tavo pasaulį, Viešpatie.

     PLUNKSNA. Įprastiniu keliu daug kartų eini, nebepastebėdamas gyvenimo slėpinių, kol eini kartu su jaunesniais, šviežiom akutėm matančiais viską naujai ir užtinkančiais geldelę, riešutėlį, žiedelį ir šviežiai nutūpusią paukščio plunksną.

     PO STOVYKLĄ. Jauna mergytė pati viena vaikštinėja po miškelį, supama aukštesnių medžių, krūmų ir žolių, rasdama takelius ir aikšteles, viską stebėdama ir apžiūrėdama, lyg viskas, kas nuostabu, būtų jos ir tik jai.

     RAMUNĖS. Nežinia, kuriuo laisvalaikiu ir kuriomis mintimis nupintas baltų gelsvų žiedų vainikėlis puošia, supa jauną galvą, nešančią visą save į gilių minčių būrelį.

     SAMANE. Dar saulutė gan aukštai vakaruose, o kamanė jau nuovargiu apkabinusi smilgos varpą nakties poilsiui, gelsvą nugarą atsukusi į vėsesnį trumpėjančių dienų vėjelį, vos pajudėdama, kai švelniai pirštu paglostai. Saldus miegas Tavo prieglobstyje, Viešpatie, nuramina skubius žingsnius.

     SKAIDRŪS ŽIEDAI. Iš akmenyse plyšelio auga pasisėjusi, kone krūmu tapusi piktžolė sviesto spalvos žiedais, nebodama nei nepalankios aplinkos, nei nepatrauklaus patvorio, nei negailestingų praeivių, savo išdidžias galvutes aukštyn keldama ir išskėsdama žalias rankas, lyg pasaulį atlaidžiai aprėpti.

     MATAVIMAS. Laisvalaikiu pakelėje sudėtus kuoliukus ir skaičius rūpestingai seka, apspręsdama žingsnio ir žingsnių nuotolį. Pakaks drąsių žingsnelių prie Tavęs prisiartinti, Viešpatie.

     AUDRA. Šlapi, sušalę ir išsigandę susispiečiame pastogės viduryje, neramiai dairydamiesi aplink pro žmones, stulpus, liūties sroves, ieškodami Tavo ramaus veido ir raminančio balso, Viešpatie.

     MIŠKE. Geležiniai mūsų pjūklo dantys kramto gumbuoto klevo kamieną, kol medinis kylis atšoka, ir milžinas lėtai ir vis smarkyn virsta tarp tebestovinčiųjų, dusliai į žemę trenkdamas, kai iš mūsų širdžių nejučiomis išsiveržia gailus atodūsis, medį lydintis iš gyvybės į išdrožinėtą stogastulpį. Širdyje ir vienas kitą lyg atsiprašome, liudydami gyvybės vientisumą ir žadėdami visą nuo kelmo ligi lapų panaudoti, kad medžio auka nebūtų veltui.

     KOPLYTĖLĖ. Jauna mergytė savo lėlę įkelia ir pasodina medyje kabančios koplytėlės pakraštyje, rankas atitraukia ir ramiai žiūrėdama pastovi. Mes visi norime arti Tavęs būti, Viešpatie.

     PRIEŠ ĮŽODĮ. Nujaučiame, žinome tą paslaptingą jausmą, kai ruošos pokalbiai, uždaviniai ir viltys artėja prie tikslo valandėlės: viskas atlikta, viskas pasakyta ir paruošta tvarkingai ir laiku. Be žodžių apsikabiname ir pirštus suspaudžiame tam, kad būtume vienas kitam kartu.

     ĮŽODIS NAKTĮ. Tyliai renkamės prie laužo pušų apsuptame uolienos iškyšulyje, lyg į stiklo kalną lipantieji pasakos senoliai. Mėnesienos rūke iš įpratimo atskiriame vėliavos vos įžiūrimas tris spalvas, savo laikais, savo sąlygomis ir savo ryžtu žengdami į eiles tų, kurie kitur ir kitais laikais savo ištikimybę iš širdies prižadėjo.

     KAKLARAIŠTIS. Jaunas veidelis stebi naujame kaklaraištyje rišamą atminties mazgelį, stengdamas suvokti, ką ir kaip šiuo judesiu vienas kitam įsipareigojame.

     PO ĮŽODŽIO. Ankstų rytą nauji mėlyni kaklaraiščiai itin šviečia, kai prie pirmųjų naujos dienos garsų jungiasi džiaugsmingas klegesys, nė kiek neneigdamas šios nakties slėpinių, išbudinusių naujas viltis.

     KRISTAUS KŪNAS. Lūpose ir vaiko, jaunuolio vardas, ir Kristaus. Jaunos akys, lyg sielos šulinėliai ir dvasios švieselės, žiūri kiaurai į akis, kai mus jungiantį tikėjimą liudija rankose perduodama Duona.

     IŠPAŽINTIS. Dar per mažas Susitaikymo sakramentą švęsti, o per bendruomenines apeigas išrieda gaili ašarėlė. Tu mus palieti, Viešpatie, savo metu, savo būdu, ir mūsų širdims dar nedrįsus prašyti.

     ŽĄSELE. Rudens lapus barsto vėjas, daug aukščiau nešdamas žąsų sueiliuotus sparnus. Nei vieni, nei kiti neišblaško jauno žmogaus, linkstančios saulutės spinduliuose ieškančio Tavo šviesos ir įkvėpimo, Viešpatie.

     NAKTIES TAKU. Tvirtai švelniai sukibusios žaidėjų rankos, bailios kaip mažyčių, drąsios kaip į gyvenimą žengiančių savom jėgom.

     LAUŽAVEDE. Jos rankos lyg baletą šoka, jungdamos dainos balsus į sklandžią pynę. Kaip vandens srovė ar ugnies liepsnos traukia akį ritmingi judesiai, apibrėžti šviesos krašteliais, rodantys ir viliojantys už žodžių glūdinčion mintin, už dainų bundančiai tikrovei.

     TELESKOPAS. Laukiančiųjų eilutė trumpėja, kai pirmą kartą savo jauname gyvenime iš arčiau pamato kaimynines planetas su spalvų, raštų ir spindesio bruožais. Žvaigždėto dangaus begalinėje plotybėje nesijaučiame tiek vieni ar tokie maži, Viešpatie, kai savo galybe ir globa esi su mumis.

     KANKLĖS. Rodos, ne ten atokiau, o čia pat viduje virpa istorijos sluoksniais snaudžiančios stygos, sužadindamos protėvių rūpestingai sutelktą gyvybę nežinomai ateičiai.

     DŪDELĖ. Šimtai akyčių įsmeigti į jaunos fleitos mįslingą dainą, suglaudžiančią visus artyn ir pakeliančią mūsų būvį ten, kur visados su Tavimi gyventi trokštame, Viešpatie.

     POKALBIS. Dainos išdainuotos, įspūdžiai išvaidinti, šūkiai pro lapus ir viršūnes pranyko, išsiskirstėme ramiai poilsiui. Prie rausvo laužo dviese sėdėdamos dalinasi joms svarbiomis mintimis, nelaukiančiomis rytojaus.

     DAINA TOLI. Vakaro tylos nedrumsčia iš toli girdima daina, jos melodija duoda vėsiam rūkui prasmę ir švelniai jungia visa, kas yra.

     SKAIDRIĄ NAKTĮ. Ar per daug išdidus esu, Viešpatie, jausdamas, lyg visos planetos bei žvaigždės šviečia ir juda ir man, kai pievon išeinu aiškiau Tavo balso išgirsti?

     STOVYKLINIS SUDIEV. Daug kartų iš toli ir iš arčiau mūsų žvilgsnių žingsniai susitiko, kai stengėmės perduoti ir išgyventi, kas brangiausia. Kai po savaitės mojame "Sudiev!”, rankos susikimba ir nejučiomis dešinioji prideda skautišką ženklelį.