LIUTAURAS KAZAKEVIČIUS (Tęsinys)

     Nei Lietuvoje, nei Lenkijoje iki 1614 m. nebuvo nė vieno stačiatikių vyskupo. Daugumas to laiko vienuolių Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne buvo įšventinti vyskupais kitiems kraštams, kurie laikinai apsistodavo Lietuvos sostinėje. Graikų, serbų, bulgarų, slovėnų vyskupai buvo dažni svečiai Vilniuje. Daug svetimšalių buvo ir tarp vienuolyno narių, pavyzdžiui Antanas Grekovičius, brolijos mokyklos mokytojas, atvykęs į Vilnių iš Dermano Volynės vaivadijos Šv. Trejybės vienuolyno. Lvovo vyskupas Jeremijas Tisarovskis, įšventintas 1614 metais, buvo vienintelis tuo metu stačiatikių vyskupas Lietuvai, Lenkijai, Ukrainai ir Gudijai.

     Vienuolyno autoritetas nuolat augo. Kokio nors nesusipratimo ar priešiškumo atveju daugelis Lietuvos didikų imdavo ginti Šv. Dvasios brolijos vienuolius. Daug užuojautos ir supratimo jie sulaukė iš Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos, kuris, nors neturėdamas labai didelių simpatijų stačiatikiams, nemėgo to neteisingumo, to priešiškumo ir atviros agresijos, kurios Vilniaus stačiatikiai susilaukdavo iš unitų. 1622 m. kovo 12 d. jis kreipėsi į Polocko vyskupą Juozapatą Kuncevičių: "Jūs reikalaujate, kad nepripažinusius unijos mes išvarytume iš valstybės; teapsaugoja mus Dievas nuo tokio neteisingumo. Jau labai seniai šiuose kraštuose įsikūrė šventasis Romos katalikų tikėjimas, ir kol jis neturėjo tokio pamėgdžiotojo pamaldume ir paklusnume Šventajam Tėvui, tai buvo garsus dėl savo taikumo ir galingumo valstybės viduje ir užsienyje. O dabar, priėmus į savo bendriją mėgstančią ginčytis ir neturinčią ramybės draugę, turi girdėti ir kentėti barnius bei įžūlumą kiekviename seime, kiekviename susirinkime”.

Vida Krištolaitytė.  Ištikimoji jūra.

     Padėtis pasikeitė vėliau, kai sostą užėmė karalius Vladislovas IV. Jis bandė vėl sulyginti visų tikinčiųjų teises ir 1632 m. lapkričio 1 dieną buvo Lietuvoje paskelbtas "Rusų tautai nuraminti” straipsnis. Tuo pačiu metu Varšuvoje buvo išrinktas stačiatikių metropolitas Petras Mohyla. Karalius Vladislovas IV suteikė daug privilegijų Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynui. Jis tapo pagrindiniu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vienuolynu ir jam priklausė visi mažesni, tokie kaip Minsko Šv. Petro ir Povilo, Minsko moterų vienuolynas, Čeperės vienuolynas kartu su mokykla ir ligonine (netoli Slucko), Mogilievo vyrų vienuolynas, Bragino-Selecko ir Slucko Šv. Trejybės vienuolynai. Iš viso Šv. Dvasios brolijai priklausė 17 vyrų ir 4 moterų vienuolynai. Iš Vilniaus paeina ir pirmieji mūsų krašte stačiatikių vyskupai.

     Tai buvo labai didelis slavų kultūrinis ir švietimo centras. Jų spaustuvėje buvo išleista nemaža knygų. Spaustuvėje dirbo labai žymūs ukrainiečių graviūros bei knygų meno meistrai Aleksandras ir Leoncijus Tarasevičiai. 1582 metais ukrainietis Jonas Loseckis išleido Vilniuje savo knygą apie vestuvines apeigas Ukrainoje. Ši knyga buvo parašyta lotyniškai. Tai pirmas tokio pobūdžio leidinys Ukrainos istorijoje.

     Karalius Vladislovas IV buvo labai palankus Stačiatikių Bažnyčiai, kuri specialiais straipsniais buvo apginta visose jo konstitucijose. Konstitucijos buvo išleistos 1635, 1638, 1641 ir 1647 metais. Jo valdymo laikais buvo pastatyta mūrinė cerkvė (1632-1638). Po visą Lietuvą keliavo Šv. Dvasios vienuolyno gyventojai, rinkdami aukas.

     Maždaug tuo pačiu metu, gavę iš karaliaus leidimą, vienuoliai įsteigė Studentų kongregaciją arba Aukštąją mokyklą. Čia buvo galima studijuoti ne tik kalbas, bet ir kitus mokslus. Ten buvo dėstoma logika ir dialektika. Kongregacija buvo pavadinta šv. Konstantino ir šv. Elenos vardais.

     Lietuvos stačiatikių bendruomenė priklausė Kijevo metropolitui, o Kijevo metropolija buvo Konstantinopolio patriarcho jurisdikcijoje. Pagal visus stačiatikių kanonus, vienas patriarchas neturėjo jokios teisės pasisavinti kito patriarcho metropolijos. Todėl tuo metu čia kilo nesutarimai, kai Bogdano Chmielnickio Ukraina buvo prijungta prie Rusijos. 1654 m. kovo 21 d. caras Aleksandras Michailovičius paskelbė, kad "Kijevo metropolitas pereina į Maskvos patriarcho malonę”. Tuometinis metropolitas Silvestras prašė carą palikti Ukrainos, Gudijos ir Lietuvos tikinčiuosius jų senojo ganytojo globoje. Tas prašymas buvo patenkintas tik iš dalies. De jure šių šalių Stačiatikių Bažnyčios patriarchu liko Konstantinopolio patriarchas, bet tikruoju šeimininku tapo Maskvos patriarchas. Dar keletą kartų po to Vilniaus stačiatikiai atitekinėjo teoriškai tai rusams, tai Konstantinopoliui, bet iš tikrųjų ši bendruomenė visiems laikams atiteko Maskvai.

     Po Ukrainos prijungimo prie Rusijos prasidėjo karai tarp Lenkijos ir Rusijos. Per Lietuvos teritoriją perėjo ir keli rusų karo su švedais epizodai. 1655 metais rusų caras įžengė į Vilnių. Rezultatas — 25 tūkstančiai žuvusių Vilniaus gyventojų. Prasidėjo gaisras, kuris tęsėsi dvi savaites. Prasidėjo ir maras. Daugelis Vilniaus šventovių sudegė, bet nei Šv. Dvasios, nei unitų Šv. Trejybės vienuolynai nuo gaisro nenukentėjo. Iš Šv. Trejybės vienuolyno buvo išvežtas Bazilijonų archyvas ir Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklingasis paveikslas. O šventųjų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai, kurie tuo metu buvo Šv. Trejybės vienuolyne, buvo užkasti šventovės sode. Kai caras Aleksiejus Michailovičius įžengė į Vilnių, stačiatikiai vienuoliai iškasė kankinius ir paslėpė po altorium Šv.

     Dvasios cerkvėje. Daugumas Vilniaus unitų pradėjo pereiti vėl į stačiatikių tikėjimą turbūt dėl labai didelės diskriminacijos, kurią pradėjo prieš unitus caro Aleksiejaus administracija. Rusų kunigaikštis Šachovskojus, kuris buvo paskirtas Vilniaus vaivada, pradėjo surašinėti visus Vilniaus unitus, o sąrašus atidavė tuometiniam Šv. Dvasios vienuolyno valdytojui Danilui Dorofejevičiui.

     Rusų okupacija tęsėsi 6 metus. 1661 metais karalius Jonas Kazimieras apsupo Vilnių. Rusų kariuomenė paliko Vilnių, ir ten liko tik rusų garnizono viršininkas kunigaikštis Danila Myšeckis su 78 kareiviais. Karaliaus vardu Lietuvos kancleris Pacas ir jo pavaduotojas Naruševičius nuėjo į Vilnių tartis su Myšeckiu. Karalius buvo pažadėjęs paleisti garnizono viršininką kartu su kareiviais, su visais pinigais ir kitu turtu. Myšeckis atsakė, kad jo turtui reikia 200 vežimų su arkliais, bet karalius pažadėjo tik 30. Myšeckis norėjo išparduoti visą duoną ir druską, bet karalius nesutiko. Jis pradėjo miesto šturmą. Kunigaikštis Danila Myšeckis buvo suimtas. Karalius norėjo jam dovanoti ir jį paklausė, kokios malonės norėtų. Myšeckis pasirinko mirtį. Jis pasakė, kad jokios malonės iš lenkų karaliaus jam nereikia, kad jis nori mirties. Jam buvo nukirsta galva. Jis buvo palaidotas Šv. Dvasios vienuolyne. Vilniuje žmonės pasakodavo, kad per ilgus metus Myšeckis su nukirsta galva vaikštinėjęs naktimis prie savo kapo.

     Karalius Jonas Kazimieras tuoj po 1661 metų Varšuvoje paskelbė Universalą, kuriuo Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas buvo priimtas į jo ypatingą globą. Pagal šį Universalą, vienuolynas buvo išlaisvintas nuo mokesčių bei visokių kontribucijų mokėjimo. Vienuoliai ir pasauliečiai, gyvenantys vienuolyne, neturėjo atlikti karinės pareigos. Deja, niekas šių pareiškimų ir įstatymų nesilaikė. Karalius buvo toli, o Lenkijos dvarininkija bei unitai paėmė visą valdžią į savo rankas. Stačiatikiai gyventojai Vilniuje labai sumažėjo. Vienuolynas jau nebegaudavo atitinkamų lėšų savo gyventojų išlaikymui. Nebuvo nei aukų, nei pinigų, kurių anksčiau buvo galima prašyti Maskvoje. Užsidarė spaustuvė. Dar veikiančios mokyklos, ligoninė bei senelių prieglauda jokių pajamų vienuolynui taip pat negalėjo duoti. Vienuolyno valdytojas tuo metu buvo Petras Paškevičius-Tolokonskis.

     Nuo 1702 iki 1708 metų į Vilnių paeiliui įžengė keturis kartus švedų ir du kartus rusų kariuomenės. Vilniaus miesto kapitulos aktai pasakoja apie apiplėšimus bei smurtą, kuriuos turėjo pergyventi Lietuvos sostinės gyventojai. Vienuolynas turėjo užmokėti 250 talerių mokestį. Buvo apiplėšinėjamos bažnyčios, cerkvės, gyventojų namai. 1706 metų gaisras sunaikino didelę Vilniaus dalį nuo Aušros Vartų iki Šv. Mikalojaus bažnyčios. Sudegė miesto rotušė, pirklių eilės, gyvenamieji namai. Vėl prasidėjo maras, kurio metu mirė apie 20 tūkstančių krikščionių ir 4 tūkstančiai žydų. Nėra jokios informacijos, kas atsitiko su Sv. Dvasios vienuolynu.

     1722 m. vienuolyno valdytojas Joasafas rašė Sinodui į Maskvą ataskaitą apie brolijos gyvenimą, apie skriaudas, kurias vienuoliai turėjo kentėti nuo lenkų bei unitų, ir prašė Šventąjį Sinodą paskirti igumeną (stačiatikių vienuolyno dvasinis viršininkas). Čia reikia prisiminti, kad Maskvos patriarchatas tuo metu jau buvo panaikintas, ir visos Rusijos stačiatikių reikalus tvarkė caro Petro Pirmojo 1721 m. įsteigtas Šventasis Sinodas. Sinodas nusprendė, kad į Lietuvą kas treji metai reikia siųsti naujus vienuolyno igumenus ir kitų cerkvių klebonus iš Kijevo metropolijos. 1745 m. Šv. Dvasios vienuolyno igumenu tapo Melch-zedekas Bogdanovičius, o 1749 m. jį pakeitė igumenas Silvestras Dobrynia iš Kijevo Šv. Kirilo vienuolyno. Tais metais Šv. Dvasios vienuolynas sudegė. Vilniuje prasidėjęs gaisras šį kartą sunaikino ir kitas stačiatikių šventoves: Vilniaus Dievo Motinos katedrą Paupyje (dabar Tiesos g-vė), Šv. Mikalojaus cerkvę Rotušės aikštėje, Išganytojo ir Šv. Paraskevos (Piatnicos) cerkves. Igumenas Silvestras Dobrynia tuoj pat kreipėsi į Maskvą su prašymu padėti Šv. Dvasios brolijai. Rusų vyriausybė paskyrė šešis tūkstančius rublių vienuolyno atstatymui. Gavęs pinigus, igumenas kreipėsi į Lenkijos vyriausybę, prašydamas tam atstatymui leidimo. Leidimas buvo gautas, ir 1749-1753 m. cerkvė buvo atstatyta. Jos interjeras buvo papuoštas turtingu vėlyvojo baroko dekoru ir ikonostasu, kuris išliko iki šių dienų. Projekto autorius buvo žymus architektas J.K. Glaubicas.

     Pagal 1768 m. Rusijos ir Lenkijos susitarimą, stačiatikiams Vilniuje, visoje Lietuvoje, Lenkijoje, lenkų valdomose Ukrainos ir Gudijos žemėse buvo garantuota visiška laisvė. Vilniuje buvo įsteigta Vilniaus archimandrija, o archimandrito rezidencijai paskirtas Šv. Dvasios vienuolynas. 1766 m. Kijevo metropolitas paskyrė pastoviu vienuolyno valdytoju Vitebsko Šv. Morkaus vienuolyno igumeną Iakinfą Pelkinskį. Čia jis išgyveno 20 metų. Mirė 1789 metais.

     1794 m. Lietuva buvo rusų okupuota. Vilnius tapo Rusijos guberniniu centru. Mieste prasidėjo rusų viešpatavimas, kuris tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Stačiatikių Bažnyčiai dabar atiteko šeimininkės vaidmuo, sudarant nepalankias sąlygas katalikams ir unitams. Tai buvo tokios sąlygos, nuo kurių ji pati dar taip neseniai kentėjo. Caro valdžia stačiatikiams atidavė Šv. Kazimiero, Marijos Ramintojos, Jėzaus Širdies ir kitas bažnyčias. Keletas katalikų bažnyčių buvo uždaryta. Buvo sudaryta unitų prijungimo prie stačiatikių komisija, kuriai vadovavo Šv. Dvasios vienuolyno igumenas Danilas, paskirtas Minsko arkivyskupo Viktoro 1795 metais. Jo valdymo metu brolija tapo antros klasės vienuolynu. Reikia pasakyti, kad tai buvo labai didelis įvertinimas.

     1804 metais buvo sudarytas projektas vienuolyną uždaryti, o vienuolius perkelti į kokius nors kitus vienuolynus. Vietinė valdžia norėjo palikti tik cerkvę, kurioje buvo planuota įkurti Soborą. Bet caras ir Šv. Sinodas, apie tai sužinoję, labai pasipriešino. Sinodas 1806 m. spalio 11 d. specialiu laišku arkivyskupui Iovui liepė įsteigti keletą naujų apmokamų vietų vienuolyne ir paskirti jam iš Vilniaus miesto iždo finansinę paramą.

     1812 m. Napoleono armijos kareiviai labai sunaikino cerkvės interjerą. Buvo apdegintas ikonostasas, sudeginta daug ikonų, knygų, šventikų aprangos. Vienuolyne prancūzai įkūrė karo stovyklą, kurioje miegojo, virė ir valgė. Cerkvė, kaip ir aplamai visos Vilniaus šventovės, nuo prancūzų kariuomenės invazijos labai nukentėjo. Karui pasibaigus, nebuvo labai greitai surasta pinigų šventovei atstatyti. Sunku buvo spręsti vienuolyno reikalus po karo ten paskirtam valdytojui archimandritui Ioiliui.

     Archimandrito Ioiliaus valdymo metu buvo labai didelis įvykis Šv. Dvasios vienuolyno gyvenime. Didžiosios kunigaikštienės Aleksandros Pavlovnos dvasios tėvas Germanas, keliaudamas iš Austrijos į Rusiją, pranešė archimandritui Ioiliui ir kitiems vienuolyno gyventojams, kur yra paslėpti šventieji Vilniaus kankiniai. Vienuoliai surado tą vietą ir pradėjo laikyti pamaldas prie jų palaikų. Iš pradžių ten nebuvo leidžiami pasauliečiai, bet kai įvyko pirmieji stebuklingi pasveikimai, buvo sudaryta komisija išstudijuoti kankinių palaikus ir, jeigu visos žinios sutiks, paskelbti juos stebuklingais. Minsko arkivyskupas Anatolijus ir Černigovo vyskupas Laurencijus buvo paskirti komisijos pirmininkais.

     1826 m. buvo įrengti laiptai į rūsį, kur buvo kankinių palaikai. Visiems dabar buvo leidžiama čia ateiti ir kankinius pagerbti. 1850 m. rūsys buvo pertvarkytas į koplyčią. Nuo 1833 m. vienuolynas buvo paskelbtas pirmos klasės vienuolynu, o 1845 m. Šv. Dvasios vienuolyno archimandritas paskelbtas Vilniaus ir Lietuvos vyskupu. Vilniaus karinis gubernatorius kunigaikštis Dolgorukovas prašė rusų imperatorių padėti saugoti ir plėsti vienuolyną. Prasidėjo rekonstrukcijos darbai, ir šventovė gavo tokį vaizdą, kokį matome šiandien. Vietoj skliauto pastatytas aukštas kupolas su cilindriniu būgnu ir žibintu, grindys pertvarkytos — akmeninės nuimtos ir įdėtos parketinės. Šiek tiek pertvarkytas ir dekoras.

Vida Krištolaitytė.  Sesuo, bet ne Nijolė,

     Taip pat perdirbta ir varpinė bei kiti vienuolyno pastatai.

     Nuo 1839 metų vienuolyno valdytoju buvo archimandritas Platonas Gorodeckis. Vėliau jis tapo pirmuoju Kauno stačiatikių vyskupu ir užsitarnavo tapti Kijevo metropolitu. Vietoj jo į Vilnių buvo paskirtas arkiv. Iosifas Semaška (neaišku, ar jis lenkas, ar lietuvis). Jo valdymo metu prasidėjo masinis unitų perėjimas į stačiatikybę. 1839 m. Polocke buvo paskelbtas unitų ir stačiatikių susivienijimo aktas. Aišku, kad tas susivienijimas buvo tik dalinis, nes, kaip žinome, dar ir šiandien yra tikinčiųjų, kurie save laiko unitais, ypač daug tokių yra Ukrainoje.

     Buvo pagamintas ir specialus medalis šių dviejų Bažnyčių susivienijimui atminti. Daug unitų šventikų ir vyskupų perėjo į stačiatikybę. Arkiv. Iosifas Semaška buvo tikras stačiatikių misionierius Lietuvoje. Jis įsteigė apie du šimtus stačiatikių mokyklų. Jo dėka buvo įsteigta ir Kauno stačiatikių vyskupija. Vilniuje įsteigta stačiatikių dvasinė seminarija. Arkiv. Semaška buvo labai didelėje Nikalojaus I ir Aleksandro II malonėje. Nuo 1852 m. jis paskirtas Vilniaus metropolitu ir apdovanotas metropolito lazda su brangakmeniais. Jis mirė Vilniuje 1868 m. lapkričio 23 d. Sofa, ant kurios jis mirė, dar ir šiandien stovi Vilniaus Skaisčiausios Dievo Motinos katedros zakristijoje. Katedra yra veikianti. Jos klebonu yra paskirtas šventikas Vasilijus. Katedroje laikomos mišios šeštadienį vakare ir sekmadienį ryte.

     Metropolitas Iosifas Semaška gimė unitų šeimoje. Jo tėvas buvo unitų šventikas. Jis baigė Nemirovo gimnaziją Podolsko gubernijoje, vėliau mokėsi Vilniaus universitetui priskirtoje dvasinėje seminarijoje. Čia pat mokėsi ir du kiti labai žymūs stačiatikių veikėjai — Vasilijus Lužinskis ir Antonijus Zubko. 1828 m. jie buvo paskirti Unitų kolegijos nariais. Kolegijos tikslas buvo atskirti Unitų Bažnyčią nuo Katalikų. V. Lužinskis vėliau tapo Polocko Unitų dvasinės akademijos rektorium, o A. Zubko buvo Polocko dvasinės seminarijos profesorius. Vėliau abudu tapo vyskupais.

Vida Krištolaitytė.    Laivai saulėlydžio ekstazėj.

     Jeigu caro vyriausybė tais laikais dar pro pirštus žiūrėjo į Unitų ir Katalikų Bažnyčių veiklą, tai po Lietuvos sukilimo 1831 m. Nikalojus I pradėjo tikrą genocido politiką prieš šių bendruomenių narius. Daug kunigų, vienuolių ir aplamai tikinčiųjų buvo areštuota. Buvo ir mirties bausmių. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o Lietuvos ir Gudijos vardus buvo uždrausta minėti. Lietuva buvo pavadinta Šiaurės-Vakarų kraštu (Severo-Zapadny kraj) ir padalinta į gubernijas. Buvo atšauktas 1588 metų Lietuvos statutas. Lietuvoje buvo įvesta Rusijos teisė.

     Ne visa Unitų Bažnyčia prisijungė prie stačiatikių. Kai 1839 m. buvo paskelbtas šis Bažnyčių susivienijimas, daugelis šventikų jam nepritarė ir pasitraukė į pogrindį. Prasidėjo žiaurios caro valdžios represijos. Labai daug tais laikais buvo kalbama apie Minsko seselių vienuolių bazilijonių bylą. Julius Slovackis jų kankinimus aprašė savo veikale "Pasikalbėjimas su motina Makryna Miečislavska”. Pravoslavams atiteko daug unitų ir katalikų vienuolynų, šventovių, žemių. Bet Unitų Bažnyčia išliko. Ji išliko pogrindyje iki mūsų dienų. Neturėdama nei savo šventovių, nei jokių teisių, ji išsilaikė, nepaisant ir vėliau tokių unitų prijungimų prie stačiatikių. Paskutinį kartą toks prievartinis prijungimas buvo 1946 m. kovo 8 - 10 d.

     Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolynas per paskutinius penkiasdešimt XIX amžiaus metų gyveno ramiai, be jokių ypatingų įvykių. Broliją buvo aplankę keletas caro šeimos narių, Rusijos stačiatikių atstovų.

     Apie tai, ar buvo kokie nors artimesni kontaktai tarp katalikų ir Vilniaus stačiatikių XIX amžiaus pabaigoje, nieko nežinome. Tokie kontaktai atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo metais.

     Vienuoliai buvo laidojami Vilniaus Šv. Jefrosinijos Polocką jos kapinėse Liepkalnyje. Ten pat yra Šv. Jefrosinijos Polockajos cerkvė ir mažytė nebeveikianti stačiatikių koplyčia. Vilniaus miesto stačiatikiai ir šiandien ten laidoja savo mirusiuosius.