KĘSTUTIS TRIMAKAS
Dievas sukūrė ne tik žmoniją,
ne tik kiekvieną žmogų.
Jis sukūrė tautas žmonijoj ir
žmones tautose.
Todėl pagal Dievo mintį ir valią
kiekvienam žmogui dera
savo tautoj rasti savo vietą
ir savo širdy rasti vietą savo tautai.
Savo širdy rasti vietą savo tautai —
tai jausti su tauta:
jaustis tautos dalimi
ir jausti, kaip jaučia tauta.
Savo tautoj rasti savo vietą —
tai dalintis su tauta josios misija bei likimu.
* * *
Ar mūsų tauta turi misiją?
Ar jai jos Kūrėjas davė kokį tikslą?
Klaidinga manyti,
kad pasaulyje tėra viena išrinktoji tauta.
Ką Dievas sukūrė, tam davė ir specialų tikslą.
Sukūrė lietuvių tautą:
tad davė ir tebeduoda jai ypatingą tikslą.
Tautai tikslas yra įrašytas į josios istoriją.
Į tai, kas jai atsitinka, ką ji patiria.
Tautos paskirtis yra įskaitoma
Dievo tikrovės šviesoj,
ką toj šviesoj tauta turi daryti su tuo,
kas jai atsitinka.
Dievo tikrovės šviesa
mūsų tautai buvo padovanota josios krikšte.
Kaip kiekviena išrinktoji tauta,
taip ir mūsų, pirmiausia turi įsitikinti,
kad ji yra Dievo išrinkta.
Pirmasis išrinktos tautos uždavinys —
tai pripažinti Dievą
ir save esant Jojo.
Antrasis uždavinys plaukia iš to —
matyti Dievo Apvaizdos ranką visame,
kas atsitinka tautos kelyje.
Išrinktoji visad yra Dievo rankos vedama ir globojama.
Dievas gi veda tautą savo mintį įkūnyti.
Tosios minties įgyvendinimas
ir yra tautai tikslas
tame josios istorijos periode.
Štai išrinktoji žydų tauta
šimtmečiais buvo ruošiama Mesijo atėjimui.
Tos Dievo minties įgyvendinimas
įvyko žydų tautos istorijos to periodo gale.
Kokiam istorijos periode yra mūsų tauta?
Kas atsitinka mūsų tautai?
Tauta — netekus laisvės, prispausta:
prievarta brukamas melas,
vietoj Dievo tikrovės šviesos sėjama baimė,
žmogus nužmoginamas,
tauta nualinama, prievartaujama.
Kodėl mūsų tauta yra linkusi statyti kryžius
pakelėse ar prie namų?
Kodėl ji yra pamėgusi Rūpintojėlį,
skaudaus rūpesčio paliestą,
bet ištvermingą Vyrą?
Kodėl tautos krašto pačiam vidury
visas kalnas nusagstytas kryžiais,
o juos sukapojus, sunaikinus,
jie vis vien tuoj pat atauga?
Tautai, patyrusiai daug vargo ir priespaudos,
reikėjo ir tebereikia kantrybės, ištvermės, šviesos
matyti viltį, nugalinčią skausmą ir vergovę.
Kaip kiekvienas žmogus,
taip kiekviena tauta
ar bent tautos rinktinė dalis
atvaizduoja savyje Kristaus,
žmogum tapusio Dievo, atvaizdą:
besidarbuojantį ar gydantį,
kuriantį ar mokantį,
skelbiantį, kitus apie save suburiantį. ..
Iš pamėgto kryžiaus ir Rūpintojėlio matome,
kokį Kristų vaizduoja mūsų tauta:
dar kančioj, bet kančioj ištveriantį
ir ją viršijantį vilties dvasia.
* * *
Mūsų tautos pirmasis uždavinys —
pripažinti Dievą
ir pripažinti save esant Jojo išrinkta tauta.
Antrasis uždavinys —
matyti Dievo ranką tame,
kas dabar jai atsitinka:
sunkiame bandymo — kryžiaus kelyje.
Ir trečiasis uždavinys —
tuo kryžiaus keliu, kol jis neišvengiamas,
jai tenka eiti...
Eiti, giliai tikint,
kad tuo keliu su ja eina Kristus,
žmogum tapęs Dievas,
kuris pats ją stiprina ir su laiku duos pergalę,
* * *
Yra mūsų tautoj tų,
kurie taip gyvai suvokia ir įgyvendina
tuos tris uždavinius.
Jie yra kenčiančios tautos pačiame priekyje.
Sibiro lietuvaitės meldėsi:
"Skausmo kelią išėjęs Jėzau,
Kankinių Karaliene ir Kentėtojai,
padėkite suprasti
mūs' Išganytojo kančios ir meilės esmę...
padėkite man ir visai mūsų tautai
atrasti savo kelią..
* * *
Kaip tikintieji Lietuvoj ieško ir randa
stiprybės Dievo tikrovės šviesoj,
matosi naujoj sąmoningo tikėjimo metų
maldoj, gautoj iš Lietuvos:
"Ne kartą mums būna tamsu, — nežinom kur žengti.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, esi,
mums nušviečia gyvenimo kelią.
Ne kartą mums būna sunku — pavargstam, nuliūstam.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, mūsų Tėvas esi,
mums palengvina gyvenimo kelią.
Ne kartą mums būna baugu — pavojai apninka.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, prie mūsų budi
mus tvirtina gyvenimo kelyje”.
* * *
Tautos kelias ne visada rožėmis klotas.
Yra periodų, kada tauta turi žengti
kančios spygliuotu taku.
Tokiuo taku šiandien žengia mūsų tauta.
Ar tai bausmė už josios nusikaltimus?
Per primityvu viską suprastinti
į Dievo bausmę ar atlyginimą.
Kaip asmeniui, taip ir tautai
Dievas gali skirti sunkų kelią
priartinti prie Savęs.
Sunkumai ir kančia —
tai kaip ugny ir šalty plieno užgrūdinimas.
Aukšta kaina už didelį gėrį.
Ir artuma nelaukiama gale...
Ji jau apsireiškia pačiame skausmo kely.
Jautrieji tautoj tai nujaučia.
Todėl tie kryžiai ir Rūpintojėlis. . .
ir tokios maldos...
Tauta — parinkta ne bausmei,
bet Kristaus artumui.
Dabar — su Juo kryžiaus kely,
bet, "kryžiui gyvatą” vis žadėjus,
— su Juo ir Prisikėlime,
ne vien politinės laisvės,
bet ir dvasinio atgimimo.
* * *
Tikinčiajam pagal Dievo mintį ir valią
dera savo tautoj rasti savo vietą
ir savo širdy rasti vietą savo tautai.
Savo širdy dabar rasti vietą savo tautai —
tai jausti kartu su kryžiaus kelią einančia tauta
ir jaustis tos tautos dalimi —
nepasišalinti, ne stebėti iš tolo,
bet eiti jos gretose,
artinantis prie Kristaus
ir semiantis iš Jo stiprybės bei vilties,
kartu, kuo galint,
lengvinant savo tautiečių naštą
išeivijoj, bet ypač tėvynėj ir Sibire.
* * *
Šiandien tautos likimas atiduotas
į kiekvieno tautiečio rankas.
Stebies, kai pajunti,
kad tą patį likimą, kartu su kryžiumi,
kelia ir Kryžių Nešančiojo rankos.
Tada sušvinta prasmė,
jog tautos galutinė misija yra... su Juo —
iškentėjus prisikelti.
■ Rengiamas naujas katekizmas, kuris apims visas pagrindines katalikų tikėjimo tiesas. Tuo reikalu popiežių aplankė 12 kardinolų ir vyskupų, kurie sudaro komisiją šiam katekizmui paruošti. Popiežius komisijos nariams pabrėžė šio darbo svarbą.