Spausdinti

DIDIEJI APIE DIDŽIUOSIUS

     Mūsų dainininkai ir dainininkės arba kitų sričių meno mėgėjai labai jaudinasi ir pyksta, jeigu kas nors juos pakritikuoja, bet štai pažiūrėkime, kaip kartais didžiausius pasaulio muzikus kritikuodavo kiti tokie pat dideli muzikai.

     I. STRAVINSKIS: Vivaldį pernelyg pervertinom — nuobodus žmogus, daugelį kartų naudojęs vieną ir tą pačią formą.

     H. BERLIOZAS: Kai skaidri, rami harmonija svajingai mus užliūliuoja, mes sakome — tai panašu į burtus. Betgi šie burtai gimsta iš pačios harmonijos ir neturi nieko bendra su tariamu kompozitoriaus genialumu (jeigu tie muzikai, kurie savo gyvenimą, kaip rodo Palestrinos kūryba, praleido, durstydami akordą prie akordo, iš viso verti kompozitoriaus vardo). . . Gal Palestrina turėjo skonį ir neblogai mokėjo savo amatą, bet kad jis būtų buvęs genijus? Nejuokaukime!

     C. A. DEBIUSI. Aš Neapkenčiu Mocarto koncertų (fortepijonui su orkestru), bet vis dėlto ne taip labai, kaip Bethoveno.

     R. VAGNERIS: Bethovenas dažniausiai palieka įspūdį žmogaus, kuris nori mums kažką pasakyti, deja, negali to aiškiai išreikšti.

     A. HONEGERAS: O kaip jūs galite iškęsti ir dar gėrėtis, kai dešimtą kartą groja vieną ir tą pačią Bethoveno simfoniją arba vis tas pačias Šopeno mazurkas?

     F. ŠOPENAS: Bethovenas savąjį gedulo maršą galėjo parašyti, suskaudus pilvui.

     R. VAGNERIS: Visas pasaulis sveikino Rosinį už jo melodijas — jis vykusiai iš jų sukūrė ypatingą meną. . . Savo charakteriu Rosinio melodijos smulkios ir nenuoširdžios, jos neperteikia melodijos esmės.

     R. ŠUMANAS: Išklausiau tik du veiksmus (Donicečio “Favoritės”). Muzika lėlių teatrui.

     G. MALERIS: Šiandien peržiūrėjau visą kamerinę Šuberto muziką. Joje iš tuzino kūrinių ir labiausiai norėdamas terasi keturis gerus.

     I. STRAVINSKIS: Šubertas pernelyg noriai naudoja minorą ir piktnaudžiauja juo: grynai harmoninis fortepijono vaidmuo (dainose) su nuolatos arpedžuotu akompanimentu — monotoniškas.

     P. ČAIKOVSKIS: Berliozo talente yra kažkas liguistai keista, kas paraližuoja jo muzikos poveikį klausytojui. Jo koncepcija visados gili ir poetiška, bet įkūnijimas kenčia dėl bejėgiško muzikinio išradingumo. Jo melodijos — kampuotos, nenugludintos ir negražios; harmonija — kieta ir nerangi; moduliacijos nenuoseklios ir pernelyg dažnos.

     R. ŠUMANAS: (Šopeno) gedulo marše yra net kažkas atstumiančio; koks nors Adagio, pavyzdžiui, parašytas Des-dur tonacija, vietoje šio maršo paliktų nepalyginamai geresnį įspūdį. Tai, ką jūs girdite po to ir kas pavadinta finalu, greičiau mistifikacija nei muzika. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir šioje bedžiaugsmėje, neturinčioje melodijos dalyje mes jaučiame dvelksmą savotiškos baisios dvasios, pasirengusios sugniuždyti visa, kas jai priešinasi. Klusniai, it sukaustytas, klausaisi iki galo; bet pagyrimas sustingsta ant lūpų — nes tai ne muzika.

     N. RIMSKIS-KORSAKOVAS: Vagneris pamiršo kuklumą ir discipliną. Dėl jo perdėtos prabangos ir švaistymosi kaitos ir priešybių priemonės pasidarė nebeveiksmingos. Jis bet kuria kaina siekia rafinuotos išraiškos, todėl muzikos aistra ir prašmatnumas praranda efektyvumą.

     P. ČAIKOVSKIS: Savo karjeros saulėlydyje, kai įkvėpimo versmė jau smarkiai nuseko, Verdis pagaliau apsigalvojo ir pasuko nuo savo kūrybinės manieros į naują kelią, atitraukusį jį nuo italų kompozitoriams įprastų įgūdžių, į kelią — kur jūs manytumėt? Prie Vagnerio. Šis posūkis. . . ryškiausiai atsiskleidė naujausioje Verdžio operoje “Aida”. . . Labai atidžiai peržiūrėjau naują Verdžio operą ir su liūdesiu pagalvojau, kokią pragaištingą įtaką jam padarė italų publikos, kuriai jis rašė savo operas, estetinis nereiklumas... Šalia didžiulės technikos pažangos ir vagneriškų metodų “Aidoje” ištisai jaučiamas melodinio išradingumo nuosmukis.

     R. VAGNERIS: Guno — egzaltuotas, dažnai susijaudinantis artistas. . . Saldus melodistas, jis nepasižymi nei gilumu, nei užmoju. Kalbant apie (operos “Faustas”) muziką, reikia pasakyti, kad ji vien išorinis sentimentalumas... paviršutiniška... pabarstyta ryžių pudra, ypač toje lėkštoje arijoje su perlais: “Ak, man juokai žiūrėt į save!”

     J. BRAMSAS: Kalbant apie Bruknerį, reikia kalbėti ne apie kūrinius, bet apie apgaulę, kuri po metų kitų išaiškės.

     P. ČAIKOVSKIS: Bramsas — vienas tų vidutinių kompozitorių, kurių taip turtinga vokiečių mokykla. Jis rašo sklandžiai, mitriai ir švariai, tačiau jo kompozicijoms stinga savito talento. . . Jis prikaišiojo į savo kūrinius be galo daug tuščių, nykių besaikiškumų, kurie seniai visiems įkyrėjo. Nepaisant viso meistriškumo, siekių kilnumo ir rimtybės, vargu ar Bramsas įnešė į vokiečių muzikos lobyną ką amžina ir vertinga.

     I. STRAVINSKIS: “Pikų damai” galėtų būti keliama byla dėl plagiato — sulyginkite Lizos ariją iš 2-ojo paveikslo ir Lizos bei Germano duetą iš 6-ojo su būrimo scena iš “Karmen”, o taipogi chorus “Vasaros sode” su pirmąja “Karmen” scena. Bet ieškovas būtų pavergtas Čaikovskio skonio, net pripažinus jį vagimi.

(Iš Edmundo Baltrimo parinktos ir išverstos medžiagos, spausdintos “Literatūroje ir mene” 1987 m., Nr. 1, p. 11).